Dangaus turtai – dėka ženklų kalbos

Klausos negalią turintys pajūrio gyventojai visuomet turi užtarėją, kuris niekuomet neatsisako ištiesti pagalbos ranką jos trokštančiam. Gėrį ir nenusakomą šilumą skleidžiantis Vytautas Jurgis Lukšas yra žmogus, nepavargstantis visada išklausyti ir padėti likimo nuskriaustiesiems. Vienintelis Palangoje gyvenantis gestų kalbos vertėjas jau daug metų suteikia vilties kurtiesiems gyventi visavertį gyvenimą, padėdamas jiems visose gyvenimo situacijose.

Gyvenimiški džiaugsmai

„Visuomet sakau savo vaikams, kad jei aš ir miegosiu, bet į duris pabels su klausos negalia žmogus, tuoj pat mane pažadinkit“, - apie savo pasirinkto gyvenimo niuansus kalbėjo V.J.Lukšas. Įžvelgdamas visur tik šviesiąją pusę, jis nenustoja tikėti žmonių gerumu, kuriuo ir pats dosniai apdovanotas. Optimizmo nestokojantis vyras teigia gyvenantis šia diena, o būtent šioje dienoje jis įžvelgia visus pasaulio stebuklus. „Aš nevairuoju, vaikštau pėsčiom, bet taip aš pamatau tiek gražių dalykų: krentančius lapus, sprogstančius pumpurus, girdžiu, kaip šalia manęs čiulba paukščiai. Paklausus kitų, ar jie susiduria su šiais gyvenimo suteiktais džiaugsmais, išgirstu neigiamą atsakymą, nes mašinos tokių privalumų nesuteikia“, - apie kasdien patiriamą gyvenimo pilnatvę pasakojo gestų kalbos vertėjas.

Itin gabūs

Didžiuodamasis visais savo globotiniais V.J.Lukšas išdidžiai rodo jam dovanotus, jų pačių rankomis sukurtus darbus. Lentynas nugulę dirbiniai iš popieriaus, didžiausią dėmesį patraukia popierinėmis plunksnomis pasipuošusios baltos gulbės, parašytos knygos, kurios gimė iš širdyje glūdinčių, balsu neišsakytų minčių, net ir nebenaudojami klausos aparatai guli tarsi brangios relikvijos, primindamos apie šiame kambarėlyje susirinkusiųjų vienijamą bruožą. „Mano globotiniai labai gabūs, jie rašo, aktyviai sportuoja, lanko šokių būrelius, o jei jau apsiima kokį darbą, tai viską padaro labai kruopščiai, be menkiausių klaidelių“, - vardija kilnusis gestų kalbos vertėjas, pabrėždamas, kad jokia negalia nėra kliūtis, norint džiaugtis gyvenimu.

Be priešpriešos

Gera atmosfera dvelkiantis nedidelis kambarėlis sutalpina visus likimo bendrakeleivius. Apsupti knygų, savų ant sienos pakabintų naujienų, džiugindami savo akis paties gerbiamo gestų vertėjo nutapytu paveikslu, šioje aplinkoje klausos negalią turintys žmonės atranda ramybę. „Draudžiu atėjus pas mane reikšti priekaištus vieni kitiems, liepiu visus pykčius palikti anapus sienų“, - pabrėžė V.J.Lukšas. Propaguodamas pagarbą vieni ki tiems ir draugiškumą gestų kalbos vertėjas nepamiršta nei vieno savo globotinio, net ir tų, kurie jau išėję Anapus. Pasak jo, jie visi drauge kiekvienais metais, Visų Šventųjų dieną, skuba pagerbti savo likimo draugų ir uždegti ant jų amžinųjų poilsio vietų po žvakelę. „Nesvarbu, kad kiti jų nepažįsta, įteigiu, kad tai svarbu, nes visgi – likimo bendrakeleiviai“, - apie gražią tradiciją pasakojo V.J.Lukšas.

Jaučia vibraciją

Draugėn susirinkti jiems didelės progos nereikia. Kartu jie žiūri filmus, tuo tarpu V.J.Lukšas jiems vertėjauja, pasakoja vieni kitiems naujienas iš perskaitytų laikraščių ar perduoda išgirstas iš draugų, net mokosi šokti. „Reikia mokytis ilgiau, tačiau ritmą pajausti išmoksta ir puikiai demonstruoja savo gabumus net ir kitiems“, - didžiuodamasis teigė optimizmu trykštantis vyras. Pasak jo, ir kurtieji mėgsta klausytis muzikos, žinoma, garsas būna didelis, tačiau tik taip jie jaučia vibracijos bangas.

Nuolatinis gelbėtojas

„Pas mane jie kreipiasi dėl visų jiems kilusių bėdų“, - teigė V.J.Lukšas. Nesugebėdami susikalbėti su įvairių įstaigų darbuotojais ir dėl to nesulaukdami jokios pagalbos, klausos negalią turintieji kreipiasi į savo užtarėją, kuris visuomet skuba padėti viskuo, kuo tik galės. „Dažnai į tokius žmones, kaip mano globotiniai, niekas nekreipia dėmesio, tarsi jų bėdos būtų menkesnės nei sveikųjų. Juk kaip tik turėtų kuo greičiau padėti tokiems žmonėms, juk jie su negalia“, - savo patirtimi dalijosi V.J.Lukšas. Iš Palangos į Kretingą važinėjantys vyras vos spėja suktis, kai tenka pagelbėti tai vienam, tai kitam ištikto bėdos. „Tenka kurtiesiems atstovauti ir teisme, o tai didžiulė atsakomybė. Aš privalau pateikti viską labai aiškiai, kad žmogus suprastų visą procesą“, - teigė gestų kalbos vertėjas. Žinodami, kad iš šio kilnaus žmogaus sulauks tinkamos pagalbos, neįgalieji visuomet jo ir ieško. Dažnai atranda ir norėdami pranešti džiugių žinių. „Kai mano globotiniai susituokia ir laukia vaikelių, labiausiai baiminasi, kad nebūtų su klausos negalia, o kaip jie džiaugiasi, kai paaiškėja, kad vaikelis girdi“, - džiugiai pasakojo vertėjas.

Tėvo valia

Neseniai savo 60-metį atšventęs vyras skleidžia jaunatve pulsuojančią atmosferą, į kurią patekę žmonės niekada nesijaus vieniši ar nelaimingi. „Man gaila visų nuskriaustųjų, kenčiančių“, - prisipažįsta V.J.Lukšas. Nuo mažens pajautęs atgailą visiems likimo nuskriaustiesiems, šios savo misijos niekada ir neapleido. „Mano tėvelis buvo kurčias, visada jį labai užtardavau, puikiai sutardavom. Mano brolis ir sesuo nesuprato ir vengė šios tėvo negalios“, - prisiminimais pasidalino dabartinis kurčiųjų gelbėtojas. Šiais laikais gestų kalbą reikia sunkiai ir kantriai mokytis, o tuomet tokios kalbos niekas nenaudojo, teko suktis savo gabumais. „Prieš mirtį mano tėvelis paprašė, kad nepalikčiau likimo valioje tokių kaip jis žmonių“, - apie paskutinę tėvo valią pasakojo V.J.Lukšas. Pasak jo, jis ir dabar grįžęs į gimtąjį Skuodą nepamiršta aplankyti dar gyvų tėvelio draugų ir su jais pabendrauti. Vis dažniau susimąstydamas apie savo ateitį, savo globojamiems žmonėms jis pasako, kad ateis tokia diena, kai nebegalės padėti, tačiau į tokius pareiškimus sulaukia griežto pasakymo, kad prie kito jie neis. Meiliai vadindami gerbiamą V.J.Lukšą savo tėvu, neįgalieji visais savo vargais ir džiaugsmais skuba pasidalinti būtent su šiuo žmogumi, be kurio jau neįsivaizduoja savo gyvenimų. „Aš nesu turtingas, visi brangiausi turtai yra tie, kuriuos gaunu iš kitų. Turtus reikia kaupti danguje, ne ant žemės, kur gali pavogti vagys ar suėsti kandys“, - savo išmintimi pasidalino gestų kalbos žinovas ir nusišypso plačiausia šypsena, kuri nušviečia ne tik jo gerus nuveiktus darbus, bet ir visom gyvenimo spalvom žaižaruojančią ateitį.