Dailininkas R. Paulikas: „Pasigavo jūros paukštė...“

„Romas Paulikas – tapytojas, kalbantis spalvomis“, – yra pasakiusi dailininkė Reda Ščerbakovienė. „Kiekvieną paveikslą Romas tapo labai atsakingai, saikingai, nuotaikingai, ir tai garantuoja dailės gerbėjų simpatijas. Jis jaučia jūros nuotaikas. Visa čia – gyva“, – žurnalisto Gedimino Griškevičiaus žodžiai. „Pasigavo jūros paukštė“, – yra prasitaręs pats dailininkas, po kelių dienų švęsiantis šešiasdešimties metų jubiliejų ir šiai datai parengęs personalinę parodą.

Pradžia – Klaipėdoje

Sunku būtų išlikti jūros paukštės nepagautam, kai gimei jūros alsavimu persmelktoje Klaipėdoje, kuriai atiduota 20 kūrybos metų, kai subrendai ir tobulėjai Palangoje. Ir tegul pats R. Paulikas sako nelaikąs savęs marinistu: jūra, laivai, tos pačios jūros paukštės – neatsiejama jo kūrybos dalis. Kaip ir sielą pakylėjantys peizažai, vitališki natiurmortai, padžiazavimas abstrakcijomis. Tiesa, pastarųjų mažiau, kaip nedaug ir portretų jo drobėse.

Gimė R. Paulikas 1954 m. birželio 19 dieną Klaipėdoje. Būtų asfalto ir senamiesčio prieigų bei senojo turgaus grindinio vaikas, jei ne vasaros, praleistos gamtos apsupty Žemaitijoje, vaizdingose Impilties ir Tauragės apylinkėse, kur basom kojom lakstyta per žvyrą, per ražienas, paupiais ir pamiškiais. Jūra, jos toliai, kopos ir laivai atėjo vėliau, kai nuo Jono kalnelio persikelta arčiau uosto.

Piešė nuo pat vaikystės, piešė mokykloje. Tik įsikūrus Klaipėdoje dailės mokyklai, nepasisakęs tėvams, įstojo į ją ir baigė 1972 m. Po tarnybos kariuomenėje grįžęs į Klaipėdą pradėjo dirbti Dailės kombinate, kūrė reklamas ant fasadų. Tada neakivaizdiniu būdu įstojo į Maskvos liaudies dailės universitetą, molbertinės tapybos ir grafikos fakultetą, kurį baigė 1979 m. Tais pačiais metais sukūrė šeimą, kartu su žmona Zita užauginti trys sūnūs.

Įgijęs žinių, kūrybinės patirties, pradėjo dalyvauti Klaipėdos miesto bei zoninėse tapybos parodose – pirmoji jų buvo 1979-aisiais.

Iš Palangos – po visą pasaulį

Nuo 1983 m. R. Paulikas gyvena ir kuria Palangoje. Surengė 14 autorinių parodų Lietuvoje ir už jos ribų – Latvijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Daug darbų iškeliavę į privačias kolekcijas puikuojasi įvairiose šalyse: Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Izraelyje, Suomijoje, Australijoje, JAV, Baltarusijoje, Kazachstane.

Dar Klaipėdoje su bičiuliais 1976-aisiais subūręs šešių dailininkų grupę, R. Paulikas ieškojo bendraminčių ir Palangoje. Likimas suvedė su Juozu Meškiu ir Juozu Griušiu: ši, pasak dailininko, trijulė ir buvusi tuo pamatu, ant kurio iškilo ir štai jau dvidešimt pirmus metus gyvuoja Palangos dailininkų kūrybinė grupė „Mostas“. Kartu su „Mosto“ menininkais vykdyti įvairūs projektai, kurių metu dalyvaudamas išvykose po gražiausius Lietuvos kampelius bei dirbdamas savo kūrybinėse dirbtuvėse R. Paulikas sukūrė daug tapybos darbų, kurie eksponuoti grupės ,,Mostas“ kasmetinėse bei dailininko autorinėse parodose Palangos mieste.

Kelio pradžia

„Pirmieji mano bandymai piešti – jei neskaičiuosime piešinių pagaliuku smėlyje ar kreidelėmis ant asfalto bei mergaičių sijonų, – kai man buvo penkeri šešeri, – sako R. Paulikas. – Pamenu, grįždavo tėvelio brolis iš jūros, susėda jie baliavoti, o aš po tuo stalu pieštuku popieriuje maliavoju ir vis iškišu savo paveikslus jiems parodyti. Žodžiu, pradėjau kaip ir visi vaikai – juk jie iš prigimties menininkai, tik augdami ne visi jais išlieka“.

Gabų berniuką pakvietė į Pionierių namų piešimo būrelį. Būdamas 10-12 metų Romas jau dalyvavo respublikiniuose ir sąjunginiuose konkursuose, kur jo piešiniai skindavo laurus. Labiausiai įstrigo būnant 15 metų laimėta II-oji vieta respublikiniame konkurse priešgaisrine tematika – apdovanojimai teikti Vilniuje, televizijos studijoje. Beje, ten laureatui nuobodu pasidarė – pabėgo iš studijos ir nuėjo į Parodų rūmus, kur vyko Pabaltijo dailininkų trienalė...

Kad įstojo į tik įsikūrusią Dailės mokyklą Romas tėvams pasisakė jau po visų egzaminų. Iš pradžių gavęs barti: už mokslą reikėję mokėti 48 rublius, o tai buvo dideli pinigai. Ten mokytasi ir skulptūros, ir grafikos, ir tapybos. Nors mokytojai itin vertino jo grafikos darbus, tapyba traukusi labiau, tad studijuojant Maskvoje molbertinę tapybą ir grafiką, fakultete prioritetas atiduotas tapybai, kuriai R. Paulikas ištikimas iki pat šiol – nors būta jo gyvenime ir skulptūros, kai kartu su Viliumi Orvidu kalbino akmenis.

Laiko tėkmė

Kas artimiausia dailininko dūšiai: peizažai, natiurmortai, portretai, tapymas iš natūros ar abstrakcija? Kaip jis randa temas savo kūrybai ir ar keičiasi jos bėgant laikui? Apie tai ir ne tik apie tai kalbėjomės R. Pauliko dirbtuvėje. Kalbėjomės daug – visko į vieną straipsnį niekaip nesudėsi. Tad jums pateikiame dailininko mintis, sudėliotas citatomis. Be klausimų – vien atsakymai.

„...Kaip vilnietis negali netapyti senamiesčio, taip aš, prie jūros gimęs, negaliu jos netapyti. Man turi būti vanduo, turi būti jūra, laivai, žmonės juose – tiesa, tik iš tolo. Man pats botas – jau gyvybė, kaip gyvas padaras. Nors nesutinku, kai mane marinistu vadina...“.

„...Traukia peizažai. Ypač jei pamatau senus, pagriuvusius trobesius. Jie tiek visko savyje turi. Tapai ir galvoji: kas ten gyveno, kas vestuves ir krikštynas šventė, kiek Anapilin iškeliavo... Ir tie darbai savyje paslaptį turi. Patinka man ir peizažus, ir natiurmortus tapyti. Tapau – ir atsipalaiduoju. Galima žaisti, šokinėti, vieną spalvą uždedi, kitą – paveikslas gyvena..“

„...Koliažai – mėgstu ir taip pažaisti. Kasdien ne vaikštom, o bėgam, skubam – ir koliažas toks: jis greitai, spontaniškai daromas. Paskui grįžti prie jo, paieškai spalvų, koloro, detalių, eini prie tapybos taisyklių, ieškai variantų. Savotiškas gaivalas, įnešantis šviežumo į tolesnius darbus...“

„...Abstrakcija – lyg didžioji pertrauka. Išsilieji, randi naujų detalių...“

„...Ko nemėgstu – tai portretų, nors esu jų daręs, ir nemažai. Sudėtinga lįsti į žmogaus dūšią, perprasti jį. Gali ir daug duoti, ir pasiimti – tiek gero, tiek blogo. Žmogaus figūra – kas kita. Bet iš toli – pavyzdžiui, peizaže: tada jis juda...“

„...Yra laiko tėkmė – viskam ateina laikas. Ir temoms – niekada nežinosi, kada užkabins, kada, kaip Paganiniui, ir toji viena smuiko styga suskambės. Būna, kad šimtą kartų praeini, ir tik šimtas pirmąjį pamatai, pajunti tą uždegantį, momento padiktuotą jausmą...“

„...Žiūriu į savo darbus – lyg į jaunystę grįžtu. Tik temos dabar brandesnės, reikia sudėtingesnių dalykų joms „sugroti“. Trisdešimties metų būdamas gal nesuvaldydavai spalvų, piešinio, su kompozicija nesusitvarkydavai. O dabar jau sugebi netgi ją laužyti, griekus atpirkdamas piešiniu, spalva. Ieškai gilesnio, subtilesnio skambesio ir jauti: jis jau yra čia...“

„Mosto“ krikštatėvis

R. Paulikas į Palangos kultūrinį gyvenimą įžengė ne tik kaip ryškus, talentingas dailininkas. Jis – vienas iš kūrybinės grupės „Mostas“ kūrėjų.

„R. Pauliką drąsiai galima vadinti „Mosto“ krikštatėviu“, – sako šiuo vardu pavadintos Palangos dailininkų kūrybinės grupės pirmininkas J. Griušys.

Tada, 1993-iaisiais, kai tik kūrėsi ši grupė, ilgai galvota apie jos pavadinimą. Palangoje gyvenantys ir kuriantys dailininkai sumanė, jog gražu ir simboliška būtų pasivadinti „Tiltas“. Tačiau nuvažiavus „registruotis“ į sostinę paaiškėjo: šis pavadinimas jau įrašytas registruose. Ir tada būtent Romas mostelėjo: „Tebūnie „Mostas“.

Lengvu mostu pakrikštytas „Mostas“ jau dvidešimt vieneri metai plačiai sklendžia Palangos kultūrinio gyvenimo padange. Ir sunku būtų jį įsivaizduoti be R. Pauliko.

„Pasigavo jūros paukštė palangiškių dailininkų mintį burtis kūrybai, menui. Tad nieko nelaukdama savo žavingu klyksmu sukvietė visus į būrį. Ir štai 1993 metais gimė „Mostas“. Jau 20 metų – drūtas kaip ąžuolas, šaknis giliai smėlyje įleidęs, bujoja – atlaikęs šalčius, audras naujas šakas vis leidžia. Tarp tų šakų esu ir aš – laimingas, nes jo kūne gyvena meno siela. „Mostas“ – tai kūrybiška, marga, darni šeima“, – tokius žodžius dailininkas, „Mosto“ krikštatėvis R. Paulikas parašė dailininkų kūrybinei grupei švenčiant dvidešimtmetį.

Trečiadienį Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje savo jubiliejinę parodą atidarysiantis dailininkas ir šiandien sako galintis pasirašyti po kiekvienu pernai pasakytu žodžiu – yra ir buvo jūros paukštės pagautas.