Cukraligė – liga, kurią norint galima prisijaukinti

Iš palangiškės Rasos Idzelienės galima daug ko pasimokyti, pirmiausia – į gyvenimą žvelgti taip, jog niekuomet neliktų nuoskaudos, jame pamatyti tik gerus dalykus. Nors, kaip pati papasakojo, serga cukriniu diabetu jau beveik 30 metų, jos ši liga neįveikė. „Susitaikiau su ja, ji yra mano gyvenimo dalis, todėl neatskiriama, turiu ja rūpintis“, - nusišypsojo miestelėnė.

Apsupta draugų

Cukrinis diabetas – itin dažna liga visame pasaulyje. Šia liga sergančių priskaičiuojama apie 100 mln. žmonių, Europoje – apie 26 mln., Lietuvoje registruota apie 54 tūkst. sergančiųjų cukriniu diabetu, iš jų nuo insulino priklausomų – apie 8 tūkst., nepriklausomų – apie 42 tūkst., su tolerancijos gliukozei sutrikimu – apie 4 tūkst. „Aš insulino nenaudoju, nes nenoriu tapti nuo jo priklausoma. Gyvenu viena, aplink vaikšto tik katė, tačiau ji nepagelbėtų, jei man kas nors nutiktų. Geriu tabletes, su jom ir pabaigsiu savo gyvenimą“, - atskleidė miestelėnė.

Nors išties ponia Rasa gyvena viena, tačiau vienišumo jausmas jos nelanko. Apsupta kaimynų, draugų, cukrinio diabeto suvienytos draugijos narių miestelėnė turi ką veikti. Todėl nieko keisto, jog, nors ir pati negali valgyti saldumynų, pas moterį jų netrūksta. „Tai vienas užsuka, tai kitas“, - kuklia šypsena nudžiugina R.Idzelienė.

Išugdyta savisauga

Kuomet miestelėnei buvo diagnozuotas cukrinis diabetas, teko gerokai pakoreguoti ir valgiaraštį. „Verdu košes, perku tik juodą duoną, galiu ir vaisius valgyti, bet ne visus, pavyzdžiui, vynuogėse pernelyg didelis cukraus kiekis, per dieną galiu suvalgyti ir dvi bulves“, - vardino palangiškė, prisiminusi, kaip teko suktis ligos pradžioje. Kaip papasakojo moteris, anuomet niekas nepasakodavo, ką galima, o ko negalima, šiuo metu kur kas paprasčiau. „Labai daug apie šią ligą ėmiau skaityti įvairiose knygose, domėjausi, kaip padėti sau, todėl netrukus sužinojau, kaip palengvinti gyvenimą, nesukelti papildomų komplikacijų“, - pasidžiaugė R.Idzelienė.

Kenčia visas organizmas

Dėl cukrinio diabeto atsiranda insulino trūkumas, ląstelės negali pasisavinti gliukozės. Kraujyje padidėjus gliukozės koncentracijai inkstai pradeda išskirti ją su šlapimu. Dėl gliukozės trūkumo ląstelėse sutrinka riebalų, baltymų, dažnai – vandens ir elektrolitų apykaita. Kaip papasakojo R.Idzelienė, sergantiesiems cukriniu diabetu didesnė tikimybė užsikimšti kraujagyslėms, silpsta kasos, inkstų veikla. Išties, bėdų sąrašas ilgas. Nesigydamas, savęs nepriežiūra gali pakenkti itin stipriai.

„Man gydytojai sakė, jog cukrinį diabetą galėjau paveldėti – mano tėvukas senatvėje susirgo šia liga, tačiau aš nežinau, ar išties taip yra. Mano manymu, viskas kilo dėl nervų, cukrinis diabetas buvo diagnozuotas netrukus, kuomet išoperavo tulžies pūslę“, - savo mintimis pasidalino palangiškė.

Be verkšlenimų

Itin stipriai kovoti su liga padeda ir Palangoje sėkmingai veikianti cukriniu diabetu sergančių miestelėnų draugija. Svarbiausia, kaip papasakojo R.Idzelienė, ten nedejuojama, neverkšlenama dėl savo likimo, o atvirkščiai, susirinkę nariai džiaugiasi pokalbiais, diskusijomis, vakaronėmis. „Kartais atvyksta pas mus ir iš kaimyninių miestų, pasidalijam patirtimi, visi drauge pasijuokiam. Atėjus laikui, kam reikia, tas susileidžia insulino. Tai tarp mūsų įprasta, todėl viskas klostosi sklandžiai“, - keletu akimirkų pasidalino draugijos narė.

Gerumas – paspirtis

Pastabumas, kaip atskleidė R.Idzelienė, pasireiškė ne taip ir seniai. O pastebėti ji pradėjo itin geranoriškus žmones. „Aš išties seniau nepastebėdavau gerų žmonių, galbūt nesureikšmindavau geresnių poelgių, tačiau vis „sklandant ore“ pykčiui, reikia šito. Tiek to gyvenimo juk ir beliko, o norisi, kad ir kiti būtų pamaloninti“, - pripažino palangiškė. Visokių žmonių yra, tačiau niekam ne paslaptis, jog labiau į atmintį įsirėžia sutikti besišypsantys žmonės. „Man likimas yra palankus, nes mano kelyje nuolat atsiduria mielai pagalbos ranką ištiesiantys žmonės“, - kalbėjo R.Idzelienė. Pati daug vaikščioti neišgali, todėl dažnai tenka keliauti į kapines, kuriose palaidotas vyras, į parduotuves, vaistinę autobusu. Ji ir čia išvysta gerumo apraiškų: „Jau pažįstami vairuotojai Jonas ir Robertas niekuomet neatsisako pagelbėti, o ir visuomet jie smagiai nusiteikę“.

„Be gėrio pražūsime“

„Vaistų man reikia tikrai labai daug, dažnai lankausi vaistinėse, kur ir ten būnu maloniai aptarnaujama, vaistininkei Zitelei aš net pasakau, jog ji man kaip duktė“, - savo širdį atvėrė miestelėnė. 

„Be gėrio mes pražūsime, kartais reikia peržengti per savąjį „aš“ ir nusišypsoti, juk tuomet tikrai maloniau gyventi“, - konstatuoja svarbų faktą palangiškė, pasakodama, jog kai kurie žmonės net ir pavargę, tačiau sugeba maloniai priimti žmogų. Pasak moters, svarbiausi ir yra paprasti darbo žmonės, juk jie uždirba pinigus savo šefams, o tokie žmonės visgi retai sulaukia padėkos žodžių. Pati didžiulį gerumą skleidžianti R.Idzelienė vargiai galėtų ką nors nuliūdinti, „spinduliuodama“ geras emocijas ji visur sugeba įžvelgti gerumą – kai šypsosi ji, šypsosi ir kiti.