Čempionų ugdytoja

Palangos miesto kelius mina aktyvūs, gabūs, veiklūs žmonės, nusipelnę už savo atsidavimą darbui pagarbos. Savo darbui ypatingai atsidavusi ir aukojanti besąlygiškai visą savo laisvalaikį jam yra teniso trenerė Birutė Rabikaitė. Iš jos sklindanti šiluma atskleidžia paslaptį, kodėl ją taip myli ir gerbia jos treniruojami teniso mylėtojai.

Teniso mylėtojų daugėja

Jau gausus būrys žmonių, savo galvose ir sapnuose vis regintys skriejančius link jų teniso kamuoliukus, gali pasigirti pabuvoję šalia trenerės B.Rabikaitės. Jos sąraše nemenkas skaičius žmonių, kurie iki šiol negali gyventi be teniso ir pergalių. Šis žaidimas susilaukia vis didesnio dėmesio ir norinčių jį lankyti atsiranda vis daugiau. Tokią kibirkštį įžiebti ir ją nuolat kūrenti gali ir gabūs treneriai. B.Rabikaitė negali nuslėpti savo meilės šiai sporto šakai, taip ją perduodama visiems susižavėjusiems tenisu.

Ankstyva pradžia

Pati trenerė neprisimena savęs nežaidžiančios. Ji užaugo, subrendo ir iki šiol gyvena su šiuo širdį pakerėjusiu žaidimu. Dar mokykloj būdama, nestygstanti vietoje mergaičiukė atkreipė kūno kultūros mokytojo dėmesį ir pamatė, kad ji turi talentą, kuriam lemta „išvysti dienos šviesą“. Mokytojo pastabos apie tai, kad ji ateis žaisti teniso, pro ausis nepraleido. Atradusi savo pašaukimą jau ankstyvame amžiuje, ji gyveno taip, kaip pats gyvenimas tiesė kelią.

Gimusi Kėdainiuose sportininkė su nostalgija prisimena savo gimtąjį miestą ir vietą, kurioje paslapčia nuo mamos bėgdavo žaisti teniso. Tai prisiminimai, kurie atskleidžia didžiulį norą žaisti ir kitus išmokyti.

Pergalių skonis

Su užsidegimu skindamasi kelią iki pergalės, jaunystėje ji žaidė Lietuvos rinktinėje, tapo Respublikos prizininke, taip pat dalyvaudavo mokyklos spartakiadose. Apgailestaudama ji palygino su dabartiniu metu, kai kolektyviniai žaidimai nebėra mėgstami. Vaikai bijo jiems užkraunamos atsakomybės, ima jausti psichologinius suvaržymus ir nesugeba tinkamai aikštelėje savęs atskleisti. Psichologinis spaudimas vaikų galvose sukuria didžiulį barjerą.

Tėvų paskatinti ar paklusdami savo svajonėms vaikai pradeda lankyti tenisą netgi nuo 5 metų. Pasak trenerės B.Rabikaitės, sunkiausia visuomet yra pradžia. Su savimi galynėjasi daug norinčių, bet nesugebančių žaisti vaikų. Pamilę šį sportą atkakliai imasi visos savo iniciatyvos ir trenerės pagalbos dėka kantriausieji sugeba pasiekti aukščiausiųjų viršūnių. B.Rabikaitė su malonumu imasi netgi sunkiausių užduočių. Stipri moteris nebijo jokių jai mestų iššūkių. Be išimties su visais mielai dirbanti moteris jaučiasi laiminga, galėdama perduoti per metus sukauptą patirtį.

Be sunkumų

Nuo 1978 metų Palangoje gyvenanti aktyvi sportininkė nesiskundžia nei norinčiųjų užsiimti lauko tenisu skaičiumi, nei vietomis, kuriose susirenka visi aistruoliai parodyti savo miklumą. B.Rabikaitė pripažįsta, kad vasarą vietų surasti kur kas paprasčiau, atėjus žiemai kyla nedidelių nesklandumų, tačiau tai nepalaužia jaunatvišku entuziazmu trykštančios moters.

„Kaip koją dedu, taip ir gyvenu“

Visą savo laisvalaikį atiduodanti savo viso gyvenimo darbui bei hobiui – tenisui, moteris laisvom minutėlėm pasimėgauja spręsdama galvosūkius. Neslėpdama noro jau atsiriboti nuo teniso, trenerė dažnai susimąsto, ką ji veiktų, jei iš jos gyvenimo išsibrauktų ši veikla. Paskendusi tarp augančių čempionų rūpesčių, ji džiaugiasi, kad jos įneštos pastangos atsiperka ir vaikai džiaugiaus prizinėmis vietomis. Į ateitį moteris dažnai nesižvalgo ir nesistengia nieko prognozuoti, tiesiog gyvena šia diena. „Kaip koją dedu, taip ir gyvenu“, - teigia gyvenimo planais savęs neužkraunanti gyvybinga sportininkė, suteikdama vilties dar ne vienam augančiam tenisininkui pabūti šalia šios meilę skleidžiančios trenerės.