Beveik šimtas metų pralėkė nepastebimai

Šimtas metų kai kam gali atrodyti kaip labai ilgas laiko tarpas, tačiau palangiškiui Jurgiui Kuzmickui, balandį švęsiančiam šimtmečio jubiliejų, praėję metai prabėgo taip staiga, jog jis nespėjo nė suregėti. Daug pokyčių, vargo, bet ir daug džiaugsmo matęs garbaus amžiaus vyras apie savo gyvenimą pasakoja be jokių atminties spragų, o dar prieš porą metų augino ir balandžių pulką.

Iš miesto – į miestą
Kaip papasakojo būsimas jubiliatas, Palanga nėra jo gimtasis miestas, tačiau jame pragyventa jau labai daug metų. Čia savo rankomis statyti namai, kurta šeima. Gyvenimo vėtytas ir mėtytas į kurortą atvyko, aplankęs ne vieną miestą, 1951 metais. O Jurgio gimtinė – Ukmergėje.
„Tarnavau kariuomenėje, septynerius metus dirbau pramonėje Panevėžyje, Kuršėnuose, vėliau važiavau į Vilnių, paskui į Palangą. Vasarą reikėdavo daug darbuotojų, tai aš ieškodamas darbo atklydau į kurortą. Čia suradau ir žmoną Stanislavą. Mano šeimą išdraskė, išsibarstė kas kur, tėvą išvežė į Irkutską. Nebuvo ramybės ir man“, – pasakojo Jurgis.
J. Kuzmickas Kuršėnuose dirbo cukraus fabrike, vieną dieną geras žmogus jam pranešė, kad vakare jį ruošiamasi išvežti, tad jis susikrovė mantą ir nuskubėjo į geležinkelio stotį, kur traukiniu nuvažiavo į Vilnių. Susirado jis ten seniai pažįstamą bičiulį. „Žinojau, kad jis seniai dirba maisto pramonėje. Užėjau pas jį, visgi iš vieno krašto – Ukmergės – buvome kilę. O jis grįžęs iš fronto, netekęs rankos. Kai pradėjome kalbėtis, pastebėjau kur krypsta jo kalba. Jis pradėjo klausinėti, o kodėl aš neįstojau į partiją. Mano atsakymas buvo aiškus: nestojau ir nestosiu. Tačiau sužinojau, kur galėčiau gauti darbo – reikėjo alaus fabriko tiekėjo Klaipėdoje. Bet man nepatiko vadovo požiūris, nesutikau aš imtis šių pareigų. Vėl teko sukti galvą, kur dėtis. Žinojau apie kurortų ūkį Nemirsetoje, o nuvykęs ten atradau draugą, kuris palydėjo iki Palangos, pasiteiravome anuomet buvusių poilsio namų „Motinai ir vaikai“ vadovų, ar neatsirastų darbo, ir atsirado“, – apie darbo paieškas jaunystėje pasakojo Jurgis.
Tuomet jis susipažino ir su savo žmona. „Ji į Palangą dirbti atvyko į kitus poilsio namus iš Klaipėdos. Abu labu tokie. Pabendravome, patikome vienas kitam, o netrukus ir susituokėme“, – atskleidė Jurgis.

Gavus sklypą – galvosūkis dėl statybų
Per pusę amžiaus Jurgis turėjo galimybę regėti kardinaliai besikeičiančią Palangą. Tuo metu, kai J. Kuzmickas apsigyveno kurorte, dar nebuvo tiek pristatytų gyvenamųjų ir poilsio namų. Šiuo metu tankiai apgyvendintose gatvėse kai kur telkšojo balos, tušti sklypai tik laukė, kol juose ims virti gyvenimas. Jurgis pradžioje gyveno S. Daukanto gatvėje, po to su šeima kūrėsi Kęstučio gatvėje.
Kaip prisiminė pašnekovas, baigėsi sezonas – baigėsi ir darbas. Rugsėjo mėnesį užsidarė visi poilsio namai. Bet kaip tik tuo metu areštavo poilsio namų „Gintaras“ direktorių, jį uždarė į kalėjimą. Taip „be penkių minučių“ jubiliatas buvo paskirtas į jo vietą.
„Vadovauti nebuvo labai lengva, bet jaučiau didelį valdžios palaikymą, su jais gerai sutariau, darbai buvo žinomi“, – sakė palangiškis.
Įleidus šaknis, reikėjo ir pastovios vietos gyventi. Tuo metu buvo dalinami sklypai, Jurgis paskatintas nesnausti taip pat jį gavo. Prisiminė palangiškis, kaip prie Ronžės tiltelio, kuris tuomet vedė į S. Daukanto gatvę – buvo keliais metrais toliau nei dabar, ėmė kurtis Palangos duonos verslas, ten stovėjo restoranas „Klumpė“, į kurią pažvelgus iš viršaus, buvo galima išvysti klumpės formos pastatą.
„Sklypą jau turėjau, bet statybinių medžiagų namui statyti nebuvo. Kišenėse švilpavo vėjai. O valdžia jau grasino, jeigu nestatai, sklypą atimsime. Sugalvojau gudrybę, kaip šį terminą pratęsti. Sklype buvo pastatyti tualetai, valdžiai pareiškiau, kad kaip aš galiu ką statyti, nugriaukite tualetus, nukelkite tvorą, sklypas buvo ja apjuostas. Sklypą pavyko išsaugoti, bet pradėjau galvoti ką daryti, iš kur gauti statybinių medžiagų statyboms. Paėmėme paskolą, tuomet jau galėjome pradėti krutėti. Pareidavau iš darbo, namie vėl laukdavo darbas – pats gaminau blokelius, prigaminau jų apie tūkstantį. Tai iš vienur, tai iš kitur sulaukiau pagalbos, gavau reikalingų medžiagų, taip ir buvo galima statyti“, – prisiminimais dalijosi Jurgis.

Didelė šeima
Jurgis kilęs iš gausios šeimos – augo aštuoni vaikai: šeši sūnūs ir dvi dukterys. Palangoje šaknis įleidęs J. Kuzmickas buvo šeštas vaikas. „Neblogai gyvenome, tėvai turėjo nemenką ūkį. Jis pirko ir pirko žemę, jei tik kas parduodavo, tuoj ir nusipirkdavo. Savo žemės valdas išplėtė iki 20 hektarų. Tėvas augino ir gyvulius. Iki šiol man nostalgija, kai pievoje ganydavosi arkliai, ir dabar, štai, arklio nuotrauką prieš akis turiu pasidėjęs. Tėvas nupirkdavo kokį suvargusį arkliuką, jį pastatydavo ant kojų, kariuomenėje arkliai buvo labai reikalingi“, – pasakojo Jurgis.
Vyriausias pašnekovo brolis pabaigė gimnaziją ir išvyko į Kauną, ten išėjo į kariuomenę, gavo geresnį postą ir pasiliko. Vėliau jis išsikvietė ir jaunesnį Jurgį.
Palangiškis pasakojo, jog anuomet nebuvo lengva gyventi – visai kitokios sąlygos nei dabar. „Aš netgi gimiau ant šieno tvarte. Mama išėjo karvių melžti ir prasidėjo gimdymas. Vaikščioti pradėjau būdamas dvejų metų. Mama pasakojo, jog buvau išmokęs kažkaip keistai šliaužioti, tai ir poreikio vaikščioti nebuvo“, – šypsojosi Jurgis.
Į mokslus nebuvo numota ranka. „Mokiausi mokykloje, kuri buvo įkurta gyvenamojoje dviejų galų troboje. Viename gale gyveno šeimyna, o kitame mokėsi vaikai. Toli eiti nereikėjo, mokykla buvo netoli mūsų namų. Klasėje buvo gal iki 20 mokinių. Pabaigęs šią mokyklą, pradėjau mokytis Ukmergėje. Čia baigiau dar keturias klases. Po to ir išvykau pas brolį į Kauną. 1939 metais jau mane pašaukė į kariuomenę. Šešis mėnesius naujokai buvo apmokomi“, – pasakojo J. Kuzmickas.
Pašnekovas prisiminė, jog lietuviai anuomet rodė didžiulį patriotiškumą. Susirgę kareiviai įprastai būdavo atleidžiami nuo tarnybos, turėdavo galimybę ramiai sveikti, tačiau retas kuris naudodavosi tokia galimybe, net ir sirgdami jie atlikdavo savo pareigą.

Giminių ryšys nenutrūko
Iš aštuonių vaikų dabar beliko du – Jurgis ir 92-ejų jauniausia sesuo, kuri gyvena tėviškėje. Visi broliai ir seserys nugyveno ilgus metus. Pokalbininkas pasvarstė, jog jokių ilgaamžiškumo paslapčių gal ir nesama, paprasčiausiai tai nulemia genai, mat ir tėveliai išėjo Anapilin sulaukę garbingo amžiaus – gerokai virš devyniasdešimt.
„Mūsų tėvelis kaip sunkiai gyveno, daug dirbo, paskui buvo išvežtas, kur gyvenimas taip pat nelepino, daug teko vargo matyti, o nugyveno gražų gyvenimą. Broliams taip pat nebuvo lengva, kol nepabėgo nuo visos sumaišties. Iki tol reikėjo ir slapstytis, baimėje gyventi, nebuvo kada lepintis. O ką mes valgydavome seniau – pagrindinis mūsų maistas buvo juoda duona ir lašiniai. Visuomet augindavome kiaulių, tad ir valgydavome kiaulieną“, – pasakojo Jurgis. Jo dukra Laima pridūrė, jog tėvelis ir dabar labiausiai mėgstantis kiaulieną, kitokios mėsos nelabai pageidauja.
Jubiliatas papasakojo, jog kai kareiviai buvo paleisti į atsargą, aukštesnio rango karininkus visus sugaudė ir uždarė Lukiškėse. Tarp jų turėjo būti ir vyriausias brolis, todėl jis pasitaikius progai pabėgo. Galiausiai su šeima apsigyveno Amerikoje. Bėgdamas tuomet ant rankų nešėsi dar visai mažą sūnelį. Sūnus gyvena ten iki šiol, o brolis mirė sulaukęs 102-ejų su puse.
Kitas brolis taip pat turėjo sprukti – jis išvyko į Kanadą. Šeimą sukūrė jau svečioje šalyje, ten ir mirė. Trys Jurgio vaikai su po pasaulį išsibarsčiusiais pusbroliais mielai bendrauja. „Ypač daug bendraujame su pusbroliu iš Kanados. Mes dažnai bendraujame internetu, yra buvę atvažiavę pas mus, esame važiavę ir mes jų aplankyti. Pakviesti yra ir į tėvelio šimtmečio jubiliejų“, – pasakojo Jurgio dukra Laima.

Meilė paukščiams
Jurgis dar visai neseniai turėjo balandžių pulką. Šie paukščiai jo aistra išliko iki šiol, net ir neturėdamas jau savo balandinės, jis vis palesina užklystančius į kiemą laukinius balandžius. O šie nepamiršta ištiestos geradario rankos – vis sugrįžta.
„Kai tapo per sunku tėveliui laipioti laiptais į balandinę, nusprendėme, kad nebereikia. O kad nebūtų taip liūdna, nupirkome dvi višteles“, – šypsojosi Laima.
Ūkiškai nuo mažumės gyvenantis Jurgis visuomet jautė trauką gyvūnams. Tad ir atsikraustęs į Palangą su šeima turėjo ūkelį, visko jame buvo.
„Man visuomet patiko paukščiai. Dar būdamas vaikas visuomet pasiimdavau kastuvėlį ir pasėmęs iš grūdų maišo berdavau paukščiams. Gaudavau barti nuo tėvo, kam grūdus eikvoju. Čia gyvendamas auginau paprastus balandžius, paskui atsirado bičiulių, kurie taip pat mėgo tuos paukščius. Atvažiuodavo vasarą poilsiauti vienas balandžių augintojas, tai su juo greit atradom bendrą kalbą, susibičiuliavom, o ir balandžių pulkelis tuomet tapo įvairesnis po jo patarimų. Dabar esame puikiausi bičiuliai“, – pasakojo Jurgis.
Jubiliatas savo šimtmečio sulauks balandžio 19 dieną, tačiau švęs šiek tiek vėliau, tad sutaps ir dar su viena švente – Jurginėmis. Atšvęstos bus iškart dvi progos ir panašu, kad į aktyvaus senolio gimtadienius giminės iš plataus pasauslio rinksis dar ne kartą.