Auginkime ne tik „Palangos stintą“, bet ir „Vaikų Palangą“

Apsukęs ratuką paronžiais – pajūriais, ant šių metų pavasario slenksčio vėl ir vėl atsiverčiu Palangos miesto savivaldybės Švietimo skyriaus ir lopšelio-darželio „Gintarėlis“ pastangomis išleistą pirmąjį jungtinį vaikiškųjų „menovaizdžių“ sąsiuvinuką „Vaikų Palanga“. Jo gimimą vainikuotų toks vieno iš palangiškių tėvelių atsiliepimas: „Labai savas, širdį paglostantis ir mus, suaugusius, raminantis leidinėlis. Daugiau tokių! Juk vaikai – tai patys natūraliausi piešėjai ir savo atvirų minčių išsakytojai, jie nieko nesinešioja „už nugaros“. Šis turtas visą pasaulį praturtina“.

Neslepiu, jog svajonę išleisti Palangoje vaikų kūrybos ir vaikams kuriančių suaugusiųjų žurnaliuką, nešiojausi nuo 1991-1992 metų, kai dirbau tuometės miesto tarybos leisto savaitraščio „Palanga“ redaktoriumi. Tada, padedant dailininkui, nūnai visoje Vakarų Lietuvoje žinomam „Mosto“ sambūrio ir dviejų talentingų sūnų tėvui Juozui Griušiui, 1991 12 31 (52-ajame numeryje) išleidome 4-5 puslapiuose erdvų atverstinį priedą „Pamariukas“, kurio paantraštėje akcentavome – „Vaikų laikraštis vaikams“. Beje, jį sumaketavo dabar uoliai ir sąžiningai miesto merijoje dirbantis, o tada „Palangos“ laikraščio atsakingojo sekretoriaus pareigas išbandęs vydūniškosios gyvensenos šalininkas, menui visą gyvenimą atsidavęs Raimondas Andziulis. Žvelkime blaiviai: Palanga – pasakų žemė, ji sužadina kūrybines galias ne tik vaikams. „Pamariukas“ pabandė pratęsti seniai čia leisto moksleiviškos kūrybos leidinuko „Birutės tėviškė“ tradicijas. „Šiltomis vasaros dienomis susėsdavome miškelyje, netoli A. Venckaus namo Jūratės gatvėje ir maloniai, draugiškai su tais Palangos vaikinukais ir mergikėm, dauguma – skautais, aptardavome savo žurnalo „Birutės tėviškė“ reikalus“, – „Skautų aide“ rašė Smilčių gatvėje gimęs nemažai gerų pėdsakų okupacinės Lietuvos kultūrinėje padangėje nuveikęs rašytojas, publicistas, jautriai Palangos gyvenimo aktualijas vertinęs Ignas Pikturna. Vaikystė – visada veržli kūrybinio pavasario upė. Ypač žavūs, originalūs buvo ir mūsų 1991 metų „Pamariuko“ jaunųjų dailininkų darbeliai. Smagu, kad daugelis ir šiandien atpažinę maloniai sveikinasi. Ir šiandien jie – inteligentiški naujųjų laikų Lietuvos kūrėjai: M. Griušys, L. Meškys, A. Sendrauskas, I. Komarova, J. Drajerytė, J. Raškauskaitė, A. Jasaitė ir kiti iš tuometės S. Vainiūno muzikos mokyklos Dailės skyriaus.

Dabar štai gėrimės ir su Palangos svečiais dalijamės pačiais tikriausiais mūsų miestuko jauniausiųjų dailininkų iš „Gintarėlio“, „Ąžuoliuko“ darbeliais kuklioje, o visaip reikšmingoje, daug Mildos Kucevičienės, Aurelijos Viskontaitės, Ilonos Milkontės (ir ne tik jų) laiko ir nerimo minčių  „prarijusioje“ „Vaikų Palangoje“. Tai – projekto „Sėkim, vaikai, raideles ir gaivinkim širdeles“, čia gimusio 2005 metais, tąsa, padedant šviesaus atminimo kultūros tyrėjai Audrai Lukauskytei, Vytautui Kusui, jo šeimai ir dailės galerijai, taip pat Vygantui Rekašiui, Robertui Trautmanui miesto Kultūros skyriuje, Vaikų bibliotekos ir Šventosios pagrindinės mokyklos kolektyvui ir moksleiviams, „Drukos“ leidėjams ir geraširdžiams finansiniams rėmėjams.

Ugnelė dega kantriai kurstoma. Palangoje daug ir kūrybinės aistros, ir idėjų, ir kūrėjų, ir jų kantrybės. Per metus būtų galima išleisti 2-4 „Vaikų Palangas“, nes taip norėtųsi, kad mūsų kranto ir krašto spalvomis ilgiau ir visais metų laikais gėrėtųsi ne tik palangiškiai tėveliai, šeimos, mokyklos, darželiai, bet ir palangiškių svečiai. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, o ir už Lietuvos valstybės ribų.

Meninė kūryba gal vienintelė slopina egoistiškus vartotojiškus poreikius, išvalo „sielos šlakus“, verčia atskirti tai, kur „sintetika“, o kur tikra, lyg tėviškės paupio pieva.

Man kol kas pati „melodingiausia“ knyga apie Palangą – tai Aleksandros Šilgalytės „Žingsneliai ir žingsniai“. Tikrai įgytų gyvybingą „leidybinį kvėpavimą“, darželinukų ir mokinukų darbeliai nevirstų įpareigojančia „makulatūrine veikla“, jeigu būtų skatinama, finansiškai remiama panašiai, kaip „Palangos stinta“, kaip ir kitos jau gaivinančiomis širdžių versmėmis tapusios mūsų kultūrinės tradicijos. Noras turėti gimdo ir galimybes. Tik labai atsidavęs idealizmas ir meilė savo pašaukimui, Lietuvai, Palangai, poezijai į išvaizdžią knygelę „Jūros akmenėlių šokiai“ suvedė „Nykštuko“ kūrėjos Almos Viskontienės eilėraščius.

Tik iš didelio rūpesčio, kad „šviesėtų, kultūrėtų mažieji palangiškiai ir šventojiškiai“ daug kartų į vaikų popietes vaikų darželiuose, mokyklose, bibliotekose ėjome skaityti savo literatūrinius tekstus sykiu su poetais Stefa Večerskyte-Daukšiene, Donium Remiu, Svetlana Andziuliene, Lidija Umbrasiene, Irena Beržiene, Janina Žemaičiūniene, Irena Linkauskiene. „Atiduokime vaikui didžiąją savo pyrago dalį ir kalbėkime nemeluodami“, – patardavo Palangos klebonas Juozapas Miklovas. Yra žodžiai „pareiga“ ir yra „misija“. „Botago pedagogika“, vien ekonomika niekur nieko nelaimėsim. Aš manau, kad 2050 metų Palangos daugiabučių namų Saulėtekio take, sodų, Medvalakio, Taikos, Bangų gatvių laiptinėse nebus rūkančių, chamiškai besikeikiančių, laiptus apspjaudančių jaunaveidžių gyventojų. „Aš esu kultūra“, – vien ši mintis verta vienos Stintų šventės.