Audronė Bružaitė: „Kartais aš pati iš vaikų mokausi“

Beveik keturiasdešimt metų su pačiais mažiausiais palangiškiais dirbanti vaikų lopšelio-darželio auklėtoja Audronė Bružaitė sako, jog specialybę rinkosi todėl, kad tada jai, pačiai dar vaikui, atrodė, kad darbas darželyje – savotiškas žaidimas. Žaidžia ji ir dabar, tačiau prisipažįsta, jog iš vaikų labai daug ko išmokstanti.

Per metus meilės nepraradusi

Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse teko pabendrauti su lopšelio-darželio „Nykštukas“ direktore Biruta Mazrimiene. Proga buvo labai maloni – šis darželis kasmet spalio 4-ąją minimą Pasaulinę gyvūnijos ir švento Pranciškaus Asyžiečio, gyvūnų globėjo, dieną sužinojo, kad jo „Nykštukas“ – vienas iš dviejų Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigų, apdovanotų padėkos raštu. Palangos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiasis veterinarijos gydytojas –inspektorius Valdis Flaksas, atvežęs ne tik padėkos raštą, bet ir dovanų vaikučių auginamiems keturkojams draugams, ir patiems jų šeimininkams, minėjo, jog padėka teikiama už originalius sumanymus organizuojant moksleivių ir visuomenės švietimą, kūrybinę veiklą gyvūnų globos ir gerovės klausimais.

Tada ir paklausiau direktorės: kaip jai sekasi suburti tokį kolektyvą, kuris sugeba mažuosius taip lavinti ir ugdyti, kad jų darbeliai pastebimi visoje respublikoje? Kokie vaikus mylintys žmonės čia dirba ir ką ji patartų pašnekinti profesinės šventės išvakarėse? Juk ir ikimokyklinio ugdymo pedagogai švenčia Tarptautinę mokytojų dieną.

„Žinot, išties labai sunku ką nors išskirti. Bet aš siūlyčiau pasikalbėti su Audrone Bružaite. Greitai bus keturiasdešimt metų, kai ji dirba su mūsų mažaisiais. Ir per šitiek metų neprarado meilės jiems, o ir jos auklėtiniai nepaprastai ją myli“, – pasakė B.Mazrimienė.

Moko per žaidimus

Pakylame į antrąjį darželio aukštą, kur įsikūrusi „Brazdukų“ grupė. Joje – penkerių metų vaikučiai. Kai susitikome, jų diena buvo itin įdomi. Rudenį jie daro įvairiausius darbelius – nuo paveikslėlių, lankstukų, aplikacijų iki kompozicijų iš rudens gėrybių. Tądien mažieji, auklėtojos Audronės padedami, gamino salotas su obuoliais, skanavo obuolių koše vadinamos uogienės su skrudinta duonute.

„Visada stengiausi ir stengiuosi, kad ugdymas, mokymas, lavinimas būtų perteikiamas žaidimo ir lengvų darbelių pagalba, – sakė auklėtoja. – Tai – pati geriausia metodika, ir ne taip svarbu, ar mokomės skaičiuoti, ar raideles pažinti, ar tiesiog gamtos grožį suprasti ar iš jos teikiamų gėrybių patiekalus pasigaminti“.

Kol vaikučiai miegojo pietų miego, spėjome apžiūrėti ir tą dieną, ir ne tik tądien jų padarytus darbelius, puošiančius grupę, peržiūrėti nuotraukas, kuriose auklėtoja fiksuoja mažųjų dienas.

„O va, čia Akvilė mane nufotografavo. Iš pradžių mergaitės papuošė savo pačių padarytais papuošalais, o tada jau fotografavomės“, – šypsosi A.Bružaitė.

Su mažaisiais – beveik 40 metų

Klaipėdoje gimusi ir augusi Audronė, baigusi aštuonias vidurinės mokyklos klases, įstojo į tuometinę aukštesniąją pedagogikos mokyklą. „Kodėl pasirinkau šią specialybę? Sunku dabar atsakyti. Viena vertus, po aštuntos klasės nebuvo itin plataus profesijų pasirinkimo. Iš kitos pusės – ką aš, keturiolikos metų vaikas, galėjau rinktis: pačiai dar žaidimai patiko. Kažkaip pasirodė, kad dirbdama auklėtoja su vaikais ir toliau ne tiek dirbti, kiek žaisti galėsiu“, – prisimena pašnekovė.

Baigusi studijas, A.Bružaitė gavo paskyrimą į Palangą, į darželį „Nykštukas“, kuriame dirba jau 38 metai. Nors žiūrint į ją – aukštą, grakščią, spindinčiomis akimis ir smagiai besišypsančią vaikų apsuptyje, sunku patikėti, kad ji mažiesiems šitiek gyvenimo metų atidavė.

„Kai tik atėjau dirbti, buvau pati jauniausia darželyje. Dabar vos ne vyriausia. Pati netikiu. Žinoma, negaliu sakyti, kad jaučiuosi taip pat kaip aštuoniolikos. Tačiau žaidžiu su vaikais nė kiek ne mažiau. Kalbu ne apie stalo žaidimus, kuriuos mes visi kartu labai mėgstame žaisti. Ir judrius žaidimus žaidžiame, ir aktyviai sportuojame. Ir mankštinamės rytais visi kartu“, – pasakoja auklėtoja, prisiminusi, kad kai tik atėjo dirbti, pačią pirmąją dieną auklėtiniai įtraukė ją į savuosius žaidimus. Mat jos, aštuoniolikmetės, kolegė buvusi gerokai vyresnė – net dvidešimt šešerių metų, ir mažieji Audronėje įžvelgė tikrą draugę. O matant, kaip vaikai su ja bendrauja, galima drąsiai teigti, kad tokia ji išlieka ir dabar.

„Žinot, berods 2005-aisiais rašiau straipsnį į „Dialogą“. Jame buvau iškėlusi abejonę – ar teisinga, ar verta, kad ne tik mokytojai, bet ir darželio auklėtojai dirba su vaikais iki pensinio amžiaus. Ką gali duoti vaikui šešiasdešimtmetė auklėtoja – abejojau tada. O greitai ir pati to amžiaus pasieksiu“, – sakė ji.

Tačiau abejones išsklaido buvusių auklėtinių, atvedusių savo vaikus į darželį ir pamačiusių, jog jais rūpinsis Audronė, žodžiai: „Kaip gerai, kad jūs būsite mūsų auklėtoja“.

Sunkiausia – išsiskirti

Kas sunkiausia ir kas daugiausiai džiaugsmo teikia A.Bružaitei jos darbe?

„Sunkiausia, kai vaikai išeina į ikimokyklinio amžiaus grupę, ir juos perima kiti pedagogai. Va, ir dabar su šia grupe – paskutinieji darbo metai. Aš jau dabar liūdžiu, kad reikės su jais skirtis, – sužvilga ašaros auklėtojos akyse. – Taip norėčiau dar metus su jais padirbėti. Juk jie, šešiamečiai, dar įdomesni – jau nebe mažyliai. Žinoma, ir penkerių metukų vaikai jau labai įdomūs, tačiau kai kurios jų reakcijos dar labai labai vaikiškos. Nors kartais jie nustebina savo tiesiog suaugusiu pastabumu ir pastabomis“.

O dar sunku būna, kai pirmomis dienomis renkasi nauja grupė. „Kalbini vaikutį, ir žaislus rodai, ir vaidini, kad lėlytė jį šnekina, žaisti kviečia. Bet vaikui mamytė, o ne ta lėlė svarbu. Ilgai tenka juos jaukintis, kol jie tavimi ima pasitikėti“, – prisipažįsta A.Bružaitė.

Mažieji moka nustebinti

Ar per visus darbo metus nebuvo kilusių abejonių dėl pasirinktos profesijos, ar nesirengė Audronė jos keisti? „Jeigu atvirai – vienu metu jaučiausi labai pavargusi. Net direktorės prašiau, kad pervestų į kitas pareigas. Tačiau dabar vėl džiaugiuosi, kad dirbu su vaikais. Ir kas rytą į darbą einu džiugiai, laukiu susitikimo su auklėtiniais“, – sako ikimokyklinukų pedagogė.

Džiaugsmo auklėtojai vaikai suteikia vos ne kasdien. Ir savo darbeliais, kuriems ji stengiasi kiek įmanoma įvairesnių užduočių sugalvoti, kuo įdomesnių priemonių įgyti. Juk, kaip pati sako, vien tik meilės šiame darbe neužtenka, reikia mokėti vaikus sudominti, o norint tai padaryti, reikia suprasti, suvokti, ko vaikas nori, kokie jo poreikiai. Ir, žinoma, gabumai.

„Kartais jie mane tiesiog nustebina. Dabar ruduo, ir yra daug gamtinių medžiagų, kurias galime darbeliams panaudoti. Bet buvo toks laikas, kad, regis, iš gamtos nieko neparsineši. Išėjome į lauką, vaikai žaidžia, ir po kurio laiko kviečia: auklėtoja, ateikite. Prieinu – rodo: iš nukritusių šakučių, lapelių lizdelį paukščiukams padarė, ir net nubirusių uogyčių rado, kuriomis tą lizdelį papuošė. Taip žiūri ir mokaisi, kaip galima, atrodo, iš nieko grožį sukurti“, – pasakoja A.Bružaitė.

Iš vaikų mokosi

O kaip auklėtojai pavyksta spręsti konfliktus? Juk vaikų kolektyve jų, ko gero, dažnai kyla. „Būna. Tačiau bet kuriuo atveju aš esu prieš bausmes. Bet kokias – apie tai, kad, kaip kai kurios mamos pasako, kartais galima per užpakalį pliaukštelėti, net nekalbu. Vienintelė bausmė, kurią kartais taikome – ramiai pasėdėti ant kėdutės. O jeigu vaikas prasižengia, stengiamės pasikalbėti, pasiaiškinti, ir už negerą darbą geru darbu atsilyginti. Pavyzdžiui, vienoje laidoje buvo keli berniukai – lyderiai. Ir jie įskaudino kitą mažiau judrų ir gal ne tokį gabų vaiką. Pasikalbėjome ir sutarėme, kad atsiprašydami jie turi ką nors gero padaryti. Iš pradžių vaikai siūlėsi žaislus grupėje sutvarkyti, bet išsiaiškinome, kad tas geras darbas turi būti įskaudintam berniukui skirtas. O jis labai sunkiai skaičiuoti mokėsi. Tai vienas iš berniukų pasisiūlė išmokyti jį skaičiuoti. Ir ką jūs manot? Per kelias dienas vaikas puikiai skaičiavo iš dešimties. Tad vėl pakartosiu: kartais ne aš juos, o jie mane moko. Nes, atrodo, mėnesį ir daugiau dirbi, kad vaikas pramoktų skaičiuoti, ir ne visada rezultatas pateisina lūkesčius, o čia jo bendraamžis tokią veiksmingą metodiką pritaiko, kad belieka tik galva kraipyti, stebėtis ir neužmiršti“, – sako iki šiol iš vaikų pažinti pasaulį tebesimokanti auklėtoja Audronė Bružaitė.