Ar tikrai esame pasirengę vėl tapti 3 milijonų valstybe?

Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas

Daugelis Europos valstybių jau ne vieneri metai bando spręsti visuomenių senėjimo tendencijas ir problemas, nes suvokia, kad tai tiesioginė grėsmė jų ekonomikoms – su senstančia visuomene ir didėjančiu pensininkų skaičiumi valstybė netenka darbuotojų, o tuo pačiu mokesčių mokėtojų. Visa tai yra tiesioginė grėsmė valstybės finansams ir visos ekonominės sistemos tvarumui. Su tomis pačiomis problemomis susiduria ir Lietuva.
Aišku, galime sakyti, kad gegužės mėnesį pirmą kartą nuo 2004 metų mes turime teigiamą balansą: yra daugiau atvykusių į Lietuvą negu išvykusių. Iš Lietuvos šiemet gegužę išvyko 3084, o imigravo 3627 asmenys. Jeigu tai būtų tvari tendencija, ar to pakanka? Manau, kad vargu bau, nes lietuvių emigracija išlieka didesnė nei reemigracija, o ir dėl didesnio mirtingumo nei gimstamumo kasmet Lietuva praranda dešimt tūkstančių.
Prastėjančias demografines tendencijas stebėjome jau nuo 2006 m. Apie šias problemas, kurios labai skaudžiai palies mūsų ateitį, kalbu daugiau nei 13 metų. Deja, bet per tą laiką politinių sprendimų galią turintys taip ir nesuvokė, kad demografija bus vienas iš svarbiausių dalykų ir mums reikia kurti planą, ką darome, kad išliktume. Verslas kalbėjo ne tik apie problemas, siūlėme sprendimus, kaip susigrąžinti migrantus arba sumažinti išvykimo mastus, numatant ilgalaikes priemones, nukreiptas demografinėms problemoms – gimstamumo ir emigracijos – spręsti, kuriose būtų atsižvelgta į jaunų šeimų poreikius, kryptingą investicijų pritraukimą į regionus ir naujų darbo vietų kūrimą, sąlygų plėtoti verslą gerinimą ir t.t. Ir, aišku, daugeliui labai nepriimtinas pasiūlymas – trečiųjų šalių piliečių pritraukimas.
Pagaliau pabandėme pažiūrėti į esamas problemas plačiau, neapsiribodami siauru ir niekur nevedančiu mąstymu, kad visas problemas Lietuvoje galime išspręsti atlyginimu pakėlimu ir emigravusių susigrąžinimu, rožinėm spalvom jiems nupiešus įvykusius pokyčius Lietuvoje. Praėjusią savaitę paskelbtas migracijos priežasčių tyrimas, kuriuo buvo bandyta išsiaiškinti ne tik ekonomines/finansines priežastis, bet ir išsiaiškinti, kaip žmonės jautėsi gyvendami Lietuvoje.
Tyrimas parodė, kad šiuolaikinė migracija iš Lietuvos yra nulemta ne tik ekonominių, bet ir socialinių bei psichologinių veiksnių, o taip pat pilietinio aktyvumo faktorių. Žmonės iš Lietuvos išvyksta ne tik dėl finansinių problemų, bet ir dėl jaučiamos nepagarbos ar valstybės nejautrumo socialiniams iššūkiams. 33,1 proc. jautėsi čia nelaimingi, 56,7 proc. jautėsi nereikalingais Lietuvoje, 70,5 proc. išvyko, nes gyvenimas Lietuvoje blogėjo ir nematė ateities perspektyvos, o 20,3 proc. respondentų norėjo pabėgti nuo lietuviško valdymo.
Išvykusiųjų nuomone, labiausiai taisytini dalykai Lietuvoje – korupcijos dydis, ekonominė nelygybė ir nepagarba eiliniam žmogui. Pridėkime prie to faktą, kad daugiau nei 72 proc. išvykusiųjų iki šiol pagrindinis žinių šaltinis yra Lietuvos žiniasklaida ir tada kyla labai paprastas klausimas, kiek iš tų išvykusiųjų, matydami dabartinį Lietuvos paveikslą, norės grįžti?
Juk paveikslas, pažiūrėjus iš šalies, tikrai kuo toliau, tuo atgrasesnis: verslas Lietuvoje po 28 nepriklausomybės metų jau tapo absoliučiu blogiu, tad daugelis iš tų, kurie galvojo grįžti ir pradėti savo verslą Lietuvoje, matyt, kad gerai pagalvos ar verta. Priešprieša tarp verslo ir visuomenės ir toliau kryptingai didinama. Politikai gavę bent kelias minutes eterio pirmiausia skuba paskelbti, kad visi verslininkai yra vergvaldžiai ir kad visus juos reikia išbuožinti, o tada teisingai padalinti. Dar pridėkime pastarųjų metų bandymus įstatymais įtvirtinti „ukazus“, ką mums valgyti, gerti, kur gydytis, kaip kaupti pensijas ir visiškoje kitoje aplinkoje pagyvenusiam žmogui vargu ar kils noras grįžti...
Galime parašyti dešimtis strategijų, pasirašyti dar keletą memorandumų, paskelbti dar daugiau gražiai viešojoje erdvėje atrodančių pilietinių akcijų, bet jeigu nenugalėsime savo egoizmo ir noro bet kokia kaina laimėti rinkimus, jeigu nejausime atsakomybės už savo žodžius ir veiksmus, jeigu ir toliau tik skaldysime visuomenę ir neieškosime bendrų sąlyčio taškų, kad kartu veikti ir spręsti problemas, tai apie trijų ar keturių milijonų Lietuvą, kurią dabar bandome suburti pilietinėmis akcijomis, galime pamiršti.
O reikia tikrai, rodos, nedaug: politikams atsisakyti noro eiti lengviausiu keliu – pamiršti populizmą ir reitingus bei rasti savyje šiek tiek drąsos ir atsakomybės, balsuoti ne už reitinginius sprendimus, o už įstatymus, kurie užtikrins ekonomikos tvarumą, sudarys žmonėms sąlygas veikti, dirbti ir užsidirbti. Atsisakyti noro po kiekvienų rinkimų visas reformas pradėti nuo pradžių ir pagaliau visiems susitarti, kokioje Lietuvoje norime gyventi ir ką visi kartu turime vardan šio tikslo padaryti. Verslas taip pat turi suvokti savo atsakomybę ir investuoti į visuomenę. Akademinė bendruomenė, savivalda, žiniasklaida, mokytojai, gydytojai ir kt. negali likti nuošalyje tik su savo nuoskaudomis ir susikoncentravę tik į savo problemas...
Ir vėl noriu priminti Jungo pasakymą, kad visuotinių problemų neįmanoma išspręsti pakeitus įstatymus ar konstitucijas. Gyvenimas keičiasi, kai pavienis žmogus pakeičia savo elgseną. Jeigu keisimės patys ir padėsime pasikeisti šalia esančiam, tai gal pagaliau ateis suvokimas, kad valstybė yra ne tas šimtas žmonių valdžioje, o bendruomenė, gerbianti vienas kitą, dirbanti ir pagaliau kovojanti už teisingus savo šalies ir visuomenės interesus.