Ar įmanoma alternatyva triukšmingajai „Basankei“?

1924 metais Lietuvos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus vardu (iki tol buvęs Tiškevičių bulvaras) pavadinta, per visus kurorto gyvavimo dešimtmečius buvo ir yra pati žinomiausia gatvė visoje Lietuvoje.

Tarpukario kurorto metais ji buvo damų vakarinių parėdų demonstravimo arena, pačių garsiausių politikų bei kultūros veikėjų prisistatymo visuomenei scena.

Pirmojo sovietmečio laikais rusų karininkų žmonos tęsė tradiciją, vakarais eidavo į saulės palydas pasipuošusios, vilkėdamos naktiniais peniuarais bei šilkiniais chalatais.

Su nostalgija menu ramią ūksmingą mano jaunystės laikų promenadą. Didesnį triukšmą kėlė nebent šviesaus atminimo „Jūros“ restoranas, tačiau jis veikdavo iki vakaro 11 val. ir jokių nuolaidų jokiems autoritetams nebuvo daroma, salėje išjungiamos šviesos ir „laimingo kelio namolei“. Be to, „Jūros“ skleidžiami muzikos garsai buvo daugiau raminantys nei erzinantys.

Nuo 1967 m. žavusis pučiamųjų orkestro vadovas ir dirigentas, šviesaus atminimo Justinas Jonušas kiekvieną vakarą iš paplūdimių išvesdavo minią poilsiautojų. Damos po jo kojomis klodavo gėles. Didžiulė kolona nuo Jūratės ir Kastyčio aikštės J. Basanavičiaus ir S. Daukanto gatvėmis orkestrą lydėdavo į parką ir parko estradoje dar valandėlę klausydavosi koncerto.

Jau tada pagrindinis poilsiautojų kontingentas – rusakalbiai vasarotojai sunkiai jiems ištariamą gatvės pavadinamą sutrumpino į „Bosanka“(rus. „basutė“).

Šį vardą į savo slengą įtraukė mūsų tėvynainių atžalos, o prisiekę triukšmingos muzikos gerbėjai kitaip kaip „Basanke“ J.Basanavičiaus gatvės nevadina.

Ne visiems priimtina „Basankės“ kakofonija, tačiau greta nėra ramios promenados ir nori nenori vakarais, palydėjus saulėlydį, tenka stumdytis minioje kauštelėjusių jaunuolių bei gadinti ausis elektroninių muzikos instrumentų žviegimu.

Ar tikrai nėra alternatyvos išprotėjusiai „Basankei“, ar miestas negali pasiūlyti ramybės pasiilgusiems ar mamytėms su atžalėlėmis kitos promenados ? Yra. Šiaurine Rąžės pakrante paklotas bevardis takas, dar vadinamas „mažąja Basanke“, atitiktų ramaus pasivaikščiojimo mėgėjų poreikius, tačiau jis neįdomus, gerokai apleistas. Reikėtų miesto atitinkamų tarnybų ir kultūros darbuotojų iniciatyvos, dar šiek tiek investicijų ir takas atgytų.

Mano manymu, miestas galėtų (nedrįstu sakyti – privalėtų), Neringos bei Druskininkų pavyzdžiu rengti skulptorių simpoziumus ir per kelis metus, pagal tako perimetrą pastatyti įdomius akmenų derinius, junginius. Pastebėkime, kokį populiarumą įgijo Juodkrantės takas pagal mares, Druskininkuose palei Nemuną. Suprantu, kad tam reikalingos lėšos, o dar daugiau reikia įdėti išmonės ir darbo. Jeigu miesto vadovams pakaks valios priversti kultūrininkus veikti, jie nesunkiai gali gauti informacijos iš tų, kurie jau turi patirties. Nereikia toli ieškoti, „Energetiko“ reabilitacinė sanatorija yra įkūrusi nuostabų skulptūrų parką ir galima, pasinaudojant jų patirtimi, kažką gražaus padaryti ir Palangoje.

Palanga visą energiją sukoncentravusi į didžiąsias statybas, tai yra reikalinga ir perspektyvu, tačiau ganėtinai primiršti kultūros, mažosios architektūros klausimai, o tai menkina kurorto įvaizdį. Nepriklausomybės metais visos Palangoje pastatytos skulptūros, įrengtas atnaujintas skulptūrų parkas – tai privačių iniciatyvų rezultatas ir lėšos. Negalima dėti vilčių vien į privačių entuziastų iniciatyvas, aktyviau dalyvauti kultūros klausimuose privalėtų ir miesto biudžetas.

Beje, mano minimas takas dviejuose ruožuose yra nesaugus, sakyčiau pavojingas. Tose vietose takas paklotas prie pat Rąžės vagos ir vaikas, neįgalus ar neblaivus praeivis gali įkristi, o potvynio metu upės sraute išsigelbėti šansų būtų nedaug. Ten nedelsiant reikėtų įrengti apsaugines atitvaras nelaukiant nelaimės.

Mums įprasta galvoti, kad savivaldybės tarnybos nereaguoja į žiniasklaidoje publikuotas pastabas ar siūlymus. Norint gauti kokį nors atsakymą, privalu rašyti vadovybės vardu oficialų prašymą. Mano manymu, tai labai bloga praktika, jeigu bendruomenei per žiniasklaidą buvo išsakytos pastabos ar pateikti pasiūlymai, savivaldybės administracija turėtų juos svarstyti, o atitinkamos tarnybos turėtų viešai pareikšti nuomonę ar sprendimus. Mano žiniomis, kitur vietinė spauda ir jos publikacijos gerbiami.

Tad, kodėl rašau iš anksto žinodamas, kad siūlymas bus ignoruotas? Greit prasidės rinkiminės agitacijos kampanija ir, viliuosi, kad kuri nors partija savo rinkiminiuose pažaduose įsirašys ramybės tako sukūrimą.

O jeigu ji dar ir tarybą formuos?

Vitalius Bernardas LITVAITIS