„Apartamentuose“ – priplėkęs tvaikas ir suplyšę pledai

Neatsiejama Palangos įvaizdžio dalis – autobusų stotyje ar prie įvažiavimo į miestą stoviniuojančios „bobutės“ ir „diedukai“, siūlantys nuomai kambarius miesto centre. Tačiau išgirtieji kambariai toli gražu neprimena „apartamentų“, o juose pagyvenus bent kelias dienas, noris „nešti kudašių“ kuo toliau.

Nori išsinuomot pigiau? Atrodyk vargingai!
Pirmas klausimas, su kuriuo susidūriau, teiraudamasi apie kambarių nuomos kainą, buvo ar aš atvykau dirbti. Jeigu taip, galiu rinktis iš dviejų variantų: mokėti 10 litų už parą ir naudotis šaltu vandeniu arba 15 litų su karštu vandeniu.
Net šiurpuliai eina per nugarą, įsivaizdavus, kaip galima gyventi be karšto vandens. Bet pasirodo įmanoma!
Sulaukiau ir kito klausimo: ar vaikinų bus? Ne vienas mano kalbintas pašnekovas teigė, kad vaikinai nepageidaujami. Tik merginos, o paklausti kodėl, atsakė: „Sukels per daug triukšmo“.
Nuomotojai už parą prašo 20-25 litų vienam asmeniui, kartais net daugiau.
Nuo ko priklauso kambarių nuomos kaina? Kaip įsitikinau, nuo oro, žmonių skaičiaus, pasirinkto laiko ir net nuo to, kaip atrodo poilsiautojai ir kokios markės mašina jie atvažiuoja.
„Na, jeigu poilsiautojai atvažiuoja su naujesne, geros markės mašina, močiutė siūlo didesnę kainą. O kodėl gi ne? Jeigu žmonės pasiturintys, gali leisti sau mokėti brangiau“, – teigė pažįstama, kurios močiutė Palangoje nuomoja kambarius.

Apartamentai sandėliuke
Daugelio nuomotojų plakatai byloja, kad kambariai nuomojami centre. Kambarius galima išsinuomoti Gintaro, J. Janonio, Vytauto gatvėse, kiti siūlo nuomotis kambarius toliau nuo centro.
Asta su draugėmis atvykusi į Palangą, nusprendė išsinuomoti kambarį. Atvažiavus nurodytu adresu „į apartamentus“, viskas atrodė neblogai: normalus namas, aplinka sutvarkyta, gėlės žydi.
Moteris sutiko savo nuomininkes ir nusivedė į namo gale esantį sandėliuką. Joms buvo pasakyta, kad gyvens palėpėje.
„Kopėčios buvo labai stačios bei siauros ir vis reikėjo lipti palenkus galvą, kad neįsitrenktum į stogą, – prisiminė mergina. – Atidarius kambariuko duris, atsivėrė šis vaizdas prieš akis: 3 siauros, medinės lovelės, užklotos suplyšusiomis antklodėmis. Savininkė pareiškė, kad čia – „pledai“. Sienos išklijuotos skirtingais, senais, atsilupusiais tapetais. Lyjant lietui pro stogo plyšius varvėjo vanduo, nes ant tapetų matėsi vandens žymės. Ant sienos kabėjo veidrodis: dulkėtas, aplipęs. Pelėsių kvapas net rietė nosį. Vietos tarp 3 lovų nebuvo, vos galima įlipti į lovą.  Kambariuke nebuvo nei staliuko, nei spintelės, tik viena kėdė. Aš ir mano draugės esame paprastos, neišrankios, bet pamačius visą šį vaizdą, mane ištiko lengvas šokas. Supratome, kad gyventi čia nenorėsime“.
Asta su draugėmis nusprendė eiti iš šios vietos kuo greičiau ir ieškoti kitos vietos apsigyventi.
Viktorija iš Panevėžio praėjusią vasarą atvyko taip pat užsidirbti pinigų. Kai ji išlipo Palangos autobusų stotyje, prie jos priėjo vienas senelis ir pasiūlė nuomotis kambarį už 12 litų parai. „Neturėjau, kur gyventi, todėl ir sutikau“, – teigė mergina. Iš išorės namas atrodė tvarkingas, tačiau pravėrus duris Viktorija liko nustebinta ten esančios netvarkos.
„Virtuvė netvarkinga, indai neplauti, aplink išmėtyti maisto likučiai. Kambariukai maži, o juose nešvaru ir labai tvoskė pelėsiais. Į savo kambarį lipau kopėčiomis. Dušas ir tualetas buvo lauke, šilto vandens nebūdavo“, – sakė ji. Paklausta, kaip buvo įmanoma praustis po šaltu vandeniu, pašnekovė teigė, kad vandenį įšildydavo saulė. Jeigu saulė nešviesdavo, tai ir šilto vandens nebūdavo: „Gyvenau ten 5 dienas, nes iš karto už jas reikėjo sumokėti, o per tas dienas susiradau kitą kambarį – tvarkingesnį, ir išsikrausčiau“.

Lietuje skalbiama
patalynė
Viktorija iš Jonavos atvyko į Palangą, suradusi skelbimą, kad ieškoma mergina, kuri padėtų tvarkyti kambarius. Ji tvarkė kambarius pas moterį, kuri nuomodavo kambarius Neringos gatvėje. Šeimininkė buvo itin taupi: „Patalynę ji skalbdavo lietuje. Kaip? Pradėdavo smarkiai lyti ir pakabindavo ant virvių. O po to išdžiūdavo ir vėl užvilkdavo pagalves, antklodes tais pačiais užvalkalais“.
Mergina teigė, kad šeimininkė nuolat kiekvienus nuomininkus apkalbėdavo, kiek šie vandens išnaudodavo, jeigu tik vos daugiau, tai sakydavo, kad namie pas save nesiprausia, pas ją atvažiavo tik vandenį leist. Viktorija po šio darbo nebeturi jokių fantazijų ir pas jokias moteris kambarių nesinuomos: „Tik noriu perspėti, kad kiekvienas atsivežtumėte savo patalynę, nes nežinia, kokia liga gali susirgti nuo taip plaunamos patalynės“.
Goda atvykusi su tėvais iš Vilniaus, taip pat susidūrė su keistu šeimininkės reikalavimu: „Kambariukas buvo mažas, vietos nebuvo, tačiau keisčiausia, kad ji neleido mums naudotis virtuve. Tik tualetu ir nuolat perspėdavo, kada mes turime grįžti“.

Atgrasios nuomotojos, bet puikūs kambariai
Tačiau kartais, kaip įsitikinau, būna priešingai: nuomotojai būna ir atgrasūs, tačiau jų nuomojami kambariai – visiška priešingybė.
Indrė, atvykusi su mama į Palangą, susirado kambarių nuomotoją autobusų stotyje. „Nuėjome ir pradėjom dairytis, šeimininkė aprodė nuomojamus kambarius, visi kambariai buvo tvarkingi, išvėdinti. Tik mane pati šeimininkė šiek tiek gąsdino, nes iš pirmo žvilgsnio atrodė nelabai prisižiūrinti, dar mėgėja itin daug rūkyti. Kadangi kaina už parą pas ją buvo tikrai nedidelė, tai nekreipėme dėmesio į tos moteriškės išvaizdą ir apsigyvenome pas ją. Likome labai patenkintos“, – papasakojo mergina.
Agata iš sostinės kambarį nuomojasi pas tą pačią nuomotoją jau antrus metus, nusiskundimų dėl kambarių tikrai sakė neturinti, viskas tvarkinga.
„Nuomotoja gruboka, tačiau į kambarius nevaikščiojo, nesikabinėjo dėl smulkmenų. Tik jai ypač nepatiko, kai klausdavau, kur padėti puodai. Nuomotoja laikėsi principo: aš netrukdau tau, tu netrukdai man“, – teigė Agata.