Antano Smetonos mokslai Palangoje

Gausiai tyrinėta ir nesyk permąstyta dusyk Lietuvos Prezidentu tapusio Antano Smetonos biografija, atskiri jos faktai, veiklos kryptys, pasirinkimai. Ypač tai galima justi skaitant amžininkų atsiminimus, skirtingų istorikų studijas. Daugiausiai dėmesio skiriama politinei veiklai analizuoti, kiek mažiau – pedagoginei, suvis kukliai – asmeninėms savybėms, nors apie jas gana daug svarstoma. Neretai pagrindiniais šaltiniais teiginiams apie žmogiškąsias savybes nurodomi du, suguldyti į knygas, gana subjektyvūs amžininkų atsiminimai – V. Šliogerio „Antanas Smetona – žmogus ir valstybininkas“ ir A. Voldemaro „Pastabos saulėlydžio valandą“ bei P. Klimas, kuris išlaiko vidurį tarp šiųjų.

Požiūris į mokslus
Ginčus ir vertinimus palikus nuošalėje, galima tiesiog imti ir atsiversti Smetonos XX a. I pusėje gausiai rašytą publicistiką, viešąsias kalbas ir pasižiūrėti, kaip pamažu formuojasi asmeninės savybės, vos pradėjus žengti pirmuosius savarankiškus žingsnius iš saugios namų užuovėjos, šeiminės aplinkos į visuomeninę, viešąją erdvę: pradinę mokyklą, progimnaziją. Straipsnio užmačios – aptarti Smetonos mokslus Palangoje iki išvažiuojant į gimnaziją Mintaujoje, kurioje sutiks lemtingą gyvenime mokytoją – kalbininką Joną Jablonskį jį, pasak istoriko, diplomato A. Eidinto, ir pastebėjusį kaip susipratusį ir sąmoningą, lietuvybę puoselėjantį jaunuolį, gabų lotynų ir graikų kalboms, taigi, taip pat galbūt būsimą kalbininką. Neklydo J. Jablonskis. A. Smetonai tiek Lietuva, tiek lietuvių kalba bei kultūra visą gyvenimą išliko svarbi. Jis ne tik dirbo įvairių leidinių redaktoriumi, bet ir 1923–1927 m. Vytauto Didžiojo universitete ėjo Meno teorijos ir istorijos katedros docento pareigas, dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką. Ir visuomet rašė straipsnius.
Viename jų, 1910 m., „Viltyje“ pateiktas įtraukiantis straipsnis pavadinimu „Daug apžiosi, maža tenukąsi“ atskleidžia paties požiūrį į mokslus ir mokymąsi. Kalbėdamas apie mokyklų bendrąsias tendencijas ir lygindamas su netolima praeitimi, paliečia mokinių psichologinės laikysenos temas, bando identifikuoti, kodėl toks žemas tautinis susipratimas, plinta niūrios nuotaikos, nepasitikima mokytojo autoritetu, bet tuo pačiu įžvelgia ir atsiveriančių galimybių: „Jaunuomenei reikia dirbti ir dirbti nesustojant. Ne vieta pesimizmui šiame pasaulyje! [...] Įdomu, kad moksleiviai, nors kartą pradeda kitomis, negu seniau, akimis žiūrėti į vidurinę mokyklą. Lig šiol gimnazija atrodžiusi kaip kokia dirbtuvė atestatams, lyg ir kalėjimas. Tik universitetas rodęsis proto ir išminties šaltinis. / Pisarevo ir į jį panašių prisiskaitę gimnazistai ir realistai niekindavo savo mokyklą, kuri, girdi, nieko gero neišmokanti, o tik atbukinanti jaunikaičių protą. Jei ji tokia, tai kam ir besimokyti ten einamųjų dalykų. Gal verčiau tiek ir tesimokyti, kad būtų galima su treigėmis pralįsti aukštesnėn klasėn? O gal ir visai mesti tuos kalėjimus ir saviškai „geriau“ lavintis? Nevienam tokiam „savapročiui“ mokiniui rodydavos, kad jis išmintingesnis už savo mokytojus. [...] Pagyvenęs ir vargo pavargęs, suprasdavo savo „pasaulėžiūros“ klaidą, bet jau per vėlu būdavo atsigosti. [...] Kritikuojama ir mokyklų programos perkrova, kai dėl kiekio nukenčia kokybė, o iš pasaulėžiūros formavimo belieka faktų kratinys, kultūrininkų reikalavimai mokinius imtis visuomeninių darbų: „Neišmokėlių visuomenei nereikia. Apie visa po truputį, bet nieko rimtai nemokančių ji nemėgsta ir nepaklauso. Enciklopedistų metas yra dingęs ir nebegrįš“, – reziumuoja Smetona.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad publicistas akcentuoja knygų kultūrą bei kryptingą lavinimąsi. Minėdamas Pisarevą, kaip neigiamą padarinį, Smetona turi galvoje rusų publicistą ir literatūros kritiką, turėjusį savitą sampratą apie auklėjimą, susiformavusią dėl sudėtingos vaikystės patirčių. Bėda ta, kad būdamas įtakingas ir valdydamas ganėtinai aštrią plunksną Pisarevas nemenkai lėmė ir jį skaičiusiųjų pasaulėjautą, tad jo idėjos plito.

Tinkamos knygos
Pats knygas rinkdavęsis iš to, kas buvę namuose. Tiesa, skaityt pramoko, kol klausėsi kaip kitus Tėvas mokęs. Mažiausiasis iš septyneto Antanas, devynerių, jau savarankiškai skaitė ne tik maldaknygę, bet ir A. Giedraičio išverstą „Naująjį įstatymą“, vyskupo M. Valančiaus raštus. Ypač, sakoma, patikusi grožinė literatūra: „Vaikų knygelė“, „Palangos Juzė“, „Antano Tretininko pasakojimai“.
Apgaulingai paprasti, šmaikštūs vaizdeliai, profesorė I. Buckley sako, slepia gilų prasminį klodą, antikinio pasaulio elementus. M. Valančius rūpindamasis, kad istorijos būtų įsimintinos, taikė tai, ką dar graikų rašytojai naudojo. Patrauklia forma ne tik išmoko krikščioniškai gyventi, bet ir supažindina su savo krašto žmonių papročiais ir tautosaka. Antikinio pasaulio teorija savastimi tapo anksčiau negu Antanas sąmoningai pats rinkosi mokytis senųjų kalbų, retorikos: istorijos ir teorijos, knygų, atveriančių slėpiningą senąjį pasaulį.

Palangon – knygnešių kryžkelėse
Daug apsiskaitęs savarankiškai ir iš antro sykio, jau keturiolikmetis, pabaigė mokslus pradinėje Taujėnų mokykloje. Padedamas dviejų korepetitorių, pusantrų metų ruošėsi egzaminams į gimnaziją. Norėjo, tiesa, į Liepoją, kur mokėsi ir vyresnėlis brolis Motiejus, tačiau nebuvus vietų, teko 1891-ųjų gruodį rinktis Palangos progimnaziją, įsteigtą grafo J. Tiškevičiaus vos prieš šešerius metus, jau garsėjusią Lietuvoje. Mokymo programa, kalba ir mokslo tvarka – klasikinė. Mokslus krimto apie 150 mokinių, iš kurių daugiausia – lietuviai. Bet Palangoje, priešingai negu kitose gimnazijose, buvo daroma lengvatų stojantiesiems dėl amžiaus. Amžius neturėjo reikšmės, nors kitur priimdavo griežtai iki dvylikos. Taip, jau beveik septyniolikmetis vaikinas, ir atvyko. Žinoma, teko laikyti egzaminus kaip ir visiems. Kalbos, geografija jam sekėsi geriau, tik matematika prasčiau. Būtent matematika ir lėmė, kad gimnazijos ketvirtoji klasė liko nepasiekiama. Prasidėjus mokslams, už gerą mokymąsi išsyk atleistas nuo mokesčių. Tapo ir korepetitoriumi. Jo pagalba vienam mokiniui atsieidavo du rublius per mėnesį, tad užteko ir saviems sąsiuviniams ir norimoms knygoms nusipirkti, nereikėjo prašyti motinos.
Mokyklai vadovavęs inspektorius Sierkovas, sakoma, buvęs itin griežtas. Vyravo kariška tvarka. Direktorius iš visų vienodai reikalavo tiek darbo, tiek drausmės. Mokytojų kolektyvas irgi ne itin tautiškai nusiteikęs: per pamokas dėstė tik tai, kas programoje ir vadovėliuose. Tai buvo tipiška mokykla, kaip ir dauguma progimnazijų tuometėje carų valdomoje Lietuvoje. Mokinių ir mokytojų santykiai – šalti ir oficialūs, pagrįsti baiminga pagarba. Ne ką smagesnis buvo ir kapelionas Viksva. Sekmadienį surikiuoti mokiniai eidavo į senąją Palangos Maumedžio bažnytėlę, jam patarnaudavo, bet šiaip Viksvos stengdavosi privengti, nes pastarasis elgesiu ir prolenkiškomis pažiūromis ne ką skyrėsi nuo kitų pedagogų, o ir prisibijodavę jo.
Antanas juos ne tiek daug ir tesutiko, nes 1892 m. progimnaziją pasiekė permainos. Į pedagogų būrį atėjo jaunas, ką tik į kunigus įšventintas žemaitis Kazimieras Genys, kaip reta, idealistas, o ir lietuviškų pažiūrų. Su juo rasdavęs bendrą kalbą Antanas ne tik bendravo aktualiais gyvenimiškais klausimais, bet ir naudojosi kunigo biblioteka. Deja, 1893 m. už nelegalų tikybos dėstymą lietuvių kalba jį pašalino iš kapeliono pareigų. Visgi po trijų mėnesių vėl grąžino. Apie jį atsiminimuose taip pat Palangos progimnazijoje mokęsis kun. M. Vaitkus atsiliepia, kad: „[...] neturėjo nei laiko, nei nebuvo pasirengę mumyse puoselėti religijos grožio jautimą; jie auklėjo mus intelektualistiškai – teikė katekizmo pamokose dogminių bei moralinių sąvokų, net neatskleisdami dorybių gražumo [...]. Net šv. Istorijos pamokose iš mūsų reikalaudavo faktų, palikdami pačiam Senajam bei Naujajam Testamentui veikti mūsų vaizduotes bei širdis nuostabiais savo grožio turtais“.
Mėgstančiojo skaityti akiratin papuolė tiek lenkiška, tiek rusiška literatūra. Kadangi per Palangą driekėsi ir knygnešių kelias, pasistengęs gaudavo ir lietuviškų leidinių. Jų tuomet duodavo Jonas Ambrozaitis. Atsiradus galimybėms, prasidėjo sistemingas lietuviškos spaudos skaitymas. L. Truska teigia, kad A. Smetona kartu su keliais mokiniais sudarė slaptą būrelį, kuris turėjo savąjį kontrabandininką, gabenusį jiems „Apžvalgą“, „Varpą“ bei kitus spaudinius. Negana to, kad patys skaitė, tačiau iš Palangos draugų būrelis siuntė lietuviškus spaudinius ir į Liepoją kai kuriems ten besimokantiems gimnazistams.
Tai, ką skaito, vertino kritiškai. Liko istorijai pasipiktinimo nuotrupa J. Šliūpo tekstais bei jo knyga „Lietuvos raštai ir raštininkai“: „Tai yra didžiai melaginga ir kaip paskutinis išgamas bredi ant kunigų [...] Šios aš nerodiju skaityti ir jum, mano mieli [...] Iš visų tiek daug laikraščių ganetina ir mums skaityt „Apžvalgą“ ir „Varpą“, nes tie tik vaisius tegal išduot, [...] o jokių „Apšvietų“ neverta skaityti“.
Būsimasis Prezidentas nepritarė A. Baranausko paniekinimui ir ūdimui, kunigystės sumenkinimui, katalikybės išjuokimui, tačiau, pavyzdžiui, V. Kudirkos „Varpą“ ir skaitė, ir mėgo, nors jame taip pat, kaip ir J. Šliūpo raštuose, rašantys atskleisdavo dvasininkijos luomo negeroves. Iš to galima teigti, kad A. Smetona skyrė tendencingumą, o M. Valančiaus knygelėse išgirsta katalikiškojo ir antikinio pasaulio jungtis nepraėjo pro ausis. Jis suprato, kur išjuokiamas poelgis, o kur žmogus. Be to, kaip J. Tumas-Vaižgantas teigė, mokykloje ne tik retsykiais grįždavo prie vaikystėje mėgtų M. Valančiaus kūrinių, bet skaitė ir kitą lietuviškąją dvasininkų literatūrą: Antano Vienažindžio, Maironio bei A. Baranausko poeziją. A. Vienažindžio eilės rankose atsidūrė per svėdasiškį Šileiką, kuris turėjo visą sąsiuvinį jų prisirašęs. XX a. prieaušry tai buvo taip populiarus poetas, kad jo eiles įdainuojamas buvo galima, sakoma, išgirsti ir sekmadieniais ant Birutės kalno iš mokinukų lūpų.
Iš knygnešių nusipirkta ir Maironio „Lietuvos istorija“, pasirašyta Stanislovo Zanavyko vardu. Skaitant vėrėsi visai kitokia, nepažįstama ir paslaptinga Lietuvos istorija, kuri visiškai skyrėsi nuo tos, kuri buvo girdima iš rusakalbių mokytojų, įdėmiai sekusių programos dalykus. P. Pauliukonis teigia, kad anuo metu Lietuvos istorija buvo geriausias vadovėlis. Jis parašytas krikščioniškojo patriotizmo dvasioje. Svarus kunigų indėlis ir darbai neleido pasiduoti vienadienei J. Šliūpo sėjamai neapykantai. Visgi ne tik Maironis padėjo sukurti didingą senovės paveikslą, bet ir A. Mickevičius. Keturios knygos „Gražina“, „Konradas Valenrodas“, „Vėlinės“, „Ponas Tadas“ papildė moksleivio asmeninę biblioteką. Ir visai nerūpėjo A. Mickevičiaus politinė ideologija, tačiau ypatingai žavėjo senovės Lietuvos paveikslas, kurie, pasak Vaižganto, A. Smetoną padarė susipratusiu sąmoningu lietuviu. Žinoma, nemažą įspūdį paliko ir „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“ paskelbti Maironio eilėraščiai. Matyti, A. Smetona rinkosi knygas. Knygos formavo jo pasaulėžiūrą. Nieko nuostabaus, kad vėliau spaudoje aptardamas mokyklų programas ir išsitardavo, kad ugdymas privalo būti įvairiapusiškas, išeinantis už mokyklos programos rėmų, svarbu – sutiktos asmenybės ir gebėjimas tinkamai atsirinkti.

Mūšis
Moksleiviai visada lieka moksleiviais, net jei jie yra A. Smetona. Progimnazistai, išliedami energijos perteklių, pasipešti mėgdavę, sniego gniūžtėmis pasisvaidyti, o ir šiaip visokių pramogų prisimąstydavę. Pačios garsiausios Palangos progimnazijos kautynės įvyko 1892 m. žiemą. Tai peštynės tarp dviejų skirtingų bendrabučių gyventojų, pasivadinusių pagal budėtojos pavardę.
Zoberniškiai – pakankamai stiprūs ir vieningi, kad gintų savo bendrabučio orumą patys vieni. Martišausko vadovaujamas būrys – iš smulkesnių koalicijų. Numatydami įvykių eigą ir priešą provokuodami, zoberniškiai iš anksto pasistatė Raudonės tipo sniego pilį ir laikė joje visokius savo ginklus. Lemiamas mūšis vyko jau po Kalėdų, pavasarėjant. Mūšis buvo ilgas ir atkaklus. Laimėjo zoberniškiai. A. Smetonai teko kovoti prieš Steponą Kairį. Būryje buvo ir Jurgis Šaulys, ir Kazimieras Šaulys. Kažin ar bent sapnavo šie keturi moksleiviai, kad vienądien taps vasario 16-osios akto signatarais?
K. Struopus atsiminimuose kiek patikslina detales ir įneša siužetui aiškumo bei pakomentuoja mėlynių kilmę. Pasirodo, žiemą Zobernaičių bendrabutis pasidirbo iš sniego bobą milžinę, kaip didelę trobą, ir apliejo ją vandeniu. Žinoma, ir trepes pritaisė pasilipti ant viršaus. Kitas bendrabutis užpavydėjo tokios sniego bobos ir nutarė ją sugriauti. Vieną naktį, apie dešimtą valandą, kai galvojo, jog sniego trobos šeimininkai miega, susitelkę pasiėmė pjūklą, virvių ir ėmė griauti. Tik štai iš bendrabučio pasipylė šūsnis mokinių su stalais, kėdėmis ginti savo sniego bobos. „Teko atsitraukti“, – atsimena K. Struopus. Beje, tarp atbėgusiųjų ginti buvo ir Ontė, t. y. A. Smetona.

Pas prūsus svečiuosna
1893 m. pavasariop, baigę mokslus, nusprendė tą progą pažymėti ir apsilankyti Nemirsetoje. S. Kairys, A. Smetona įspėję, kad sausumos siena labai saugoma, nutarė Prūsiją pasiekti valtele Baltijos jūra. Žinoma, ne dviese, bet dar su trejetu draugų.
Susirado porą žvejų, kurie pritarė jų žygiui. Kiek pairklavę jūron žvejai ištiesė bures ir pasuko tiesia kryptimi. Žinojo, kad nebus matomi tuomet, kai nuo kranto nutols bent 7 km. Kaip tarė, taip ir padarė. Ir netrukus penki Palangos progimnazijos moksleiviai išlipo krantan: svečiuosna. Žinoma, bijodami savo mokytojų, kurie dažnai lankydavosi ten, pasiuntė į Nemirsetą žvalgus ištyrinėti padėtį. Netruko nė dvidešimties minučių pasiųstieji, kai su dūmeliu parlėkė atgalios. Pasirodo, ne tik, kad mokytojai yra Nemirsetoje, bet dar ir žvalgus pastebėjo, tad drąsieji tuoj pat susėdo valtin ir išplaukė atgal.
O Palangoje jau laukė pasienio kareivis. Pasitiko. Pasveikino stilingu rusišku sakiniu. Atkaklusis žemaitukas Jasas nepasidavė ir atkirto jam lygiai taip pat stilingai. Nežinia, kas išgelbėjo penkeriukę, bet pasienietis atstojo ir rūpesčių moksleiviai išvengė.
Sugrįžę namo rado iš Nemirsetos parskubėjusius ir jų belaukiančius mokytojus. Toks žygis turėjo pasibaigti liūdnai. Juk atestatų dar neturėjo. O jųjų galėjo ir nebegauti, arba gauti tokius, kad vargiai kur bebūtų tęsę mokslus. Tačiau ir vėl nusišypsojo sėkmė. Jei tai, kas nutiko galima vadinti sėkme. Juos jie visgi gavo, tačiau su dovanėlėmis. A. Smetonai buvo skirta para karceryje. Tačiau po tokių „nuotykių“ dovanėlė buvo palyginti švelni, nes už žygį galėjo būti ir skaudžiau nubausti.
Sutikti draugai ir bendražygiai Palangos progimnazijoje, nesyk ir vėliau eis išvien su A. Smetona, sykiu kurs nepriklausomą Lietuvą, brandins jos valstybingumo vizijas, ieškos kelių, kaip paskelbti šalies nepriklausomybę. Panašu, kad grafo J. Tiškevičiaus įkurta progimnazija, kuri turėjo nuolaidų dėl mokinių amžiaus, pasiteisino. Grafas juto kasdienybės pulsą: svarbu suteikti galimybę norintiems mokytis ir ugdytis nepriklausomai nuo stojančiųjų amžiaus.

"Voruta"