Antano Mončio namuose-muziejuje – menas nuo pat ištakų

Visą liepos mėnesį Antano Mončio namuose-muziejuje veiks tiesiog išskirtinė paroda: čia, po vienu stogu, muziejaus direktorės Loretos Birutės Turauskaitės ir parodų kuratoriaus fotomenininko Gyčio Skudžinsko pakviesti, susitiko iš Palangos kilę ir kylantys kūrėjai: jau pripažinti, laukiantys pripažinimo ir dar tik -engiantys pačius pirmuosius žingsnius į meno pasaulį.

Formatas – „trys viename“
„Antanas Mončys, karui besibaigiant turėjęs pasitraukti į Vakarus, savo bičiuliams emigrantų stovykloje yra sakęs: „Kada nors mes visi kokiu nors būdu grįšime į Lietuvą: gal savo kūryba, gal su savo darbais, gal su pinigais. Ir viena, ir kita bus reikalinga“. O šiandien savo kūriniais į Palangą sugrįžo dvi autorės: Sonata Lepaitė iš Olandijos ir Paulina Vyšniauskytė iš Danijos. Su savo kūriniais per Europą keliaujantis Tomas Daukša šįkart eksponuoja ne savo paties, o pačių jauniausiųjų palangiškių kūrybą“,- prieš atveriant duris į Antano Mončio namų-muziejus parodų salę, prie kurių būriavosi kaip reta gausiai susirinkę svečiai, sakė muziejaus direktorė Loreta Birutė Turauskaitė.
„Džiaugiuosi, kad menininkai grįžta prie savo šaknų, prie savo ištakų – ačiū Loretai ir Gyčiui, kad sugalvojo tokį formatą: „trys viename“. Džiugu, kad kilę ir kylantys iš Palangos susitinka po vienu - Antano Mončio namų-muziejaus - stogu. Linkiu visiems esantiems ir būsimiems kūrėjams, kad jie galėtų pragyventi iš meno, o savo menu garsintų Palangą – kokiam pasaulio krašte jie bebūtų“,- kalbėjo į parodos atidarymą atėjęs Palangos miesto savivaldybės, parėmusios šį projektą, Kultūros skyriaus vedėjas Robertas Trautmanas.
Svečiams sugužėjus į parodų salę, kuri taip pat suskirstyta į tris erdves, projekto kuratorius Gytis Skudžinskas sakė, jog ši visą liepą lankytojus kviesianti paroda – lyg tam tikras socialinis tyrimas: šįkart jis pakvietė ne jam žinomus ir pažįstamus kūrėjus, o, pervertęs interneto puslapius, atkreipė dėmesį į tuos, kurie skamba ir yra matomi kultūros lauke.
„Daviau autoriams visišką laisvę, o man pačiam buvo įdomu, ką jie daro ir kaip jų darbai transformuojasi parodinėje erdvėje. Įdomus ir lokalinis aspektas: kaip tam tikroj lokalioj situacijoj gali išaugti visiškai skirtingi kūrėjai, pradėję savo kūrybinį kelią iš to paties taško, tačiau pasukę visiškai skirtingomis mąstymo ir kūrybos kryptimis. Ko gero, įdomiausiais man yra Tomo Daukšos projektas: jis pristato vaikus, kurie gal būt po kelių ar keliolikos metų bus tie menininkai, kurie, kilę iš čia, čia pradėjo savo karjerą“,- sakė G. Skudžinskas.

Nuo pat ištakų
Didžiausioji parodų salės erdvė buvo atiduota parodai „Ištakos“. Kaip sakė parodos sumanytojas, iš Palangos kilęs tapytojas, šiuo metu Dailės akademijoje Vilniuje doktorantūrą baigiantis Tomas Daukša, jis ilgai galvojęs, ką pasiūlyti parodai. Tačiau kai pamatė Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos mokytojo Raimondo Daukšos mokinių – nuo pradinukų iki baigiamųjų klasių moksleivių – darbus, kurie buvo pristatyti Vienoje, JUNESCO rengtoje konferencijoje apie meno pedagogiką kaip sektinas pavyzdys, kur turėtų ta meno pedagogika judėti, nusprendė: reikia būtent šito: parodyti gal būt būsimųjų menininkų pirmuosius kūrinius.
„Norėjosi parodyti terpę, iš kurios gali iškilti kūrėjas Buvo svarbu, kad darbai vieni kitus papildytų, kad būtų sunku išsirinkti favoritą. Čia yra visko: ir piešinių, ir skulptūros, ir koliažų. Parodos pavadinimas „Ištakos“ – tai ir ieškom ištakų. Kaip gamtoje. Juk upė nebūtinai prasideda nuo vieno šaltinio – jų gali būti keli, galų gale, upė gali ištekėti ir iš pelkės. Nežinai, iš kur ji prasideda, ir reikia daug pastangų atrasti tą priminį tašką, iš kur upė išteka. Ir čia, šioje parodoje, gal būt bus tas taškas, iš kurio gali ištekėti tikrasis menas“,- savo sumanymą aiškino T. Daukša.
R. Daukša sakė, jog parodoje surinkti vaikų nuo 7 iki 17-18 metų amžiaus kūriniai: 60 autorių pateikė apie 400 darbų.
„Nebuvo jokios atrankos, jokios diskriminacijos,- kalbėjo R. Daukša.- Darbai eksponuojami gaivališkai, ekspromtu. Tokia kuratoriaus mintis – kuo daugiau parodyt. Man, mokytojui, labai smagu matyti mokinių darbus visai kitoje, ne mokyklos, erdvėje, smagu, kaip jie patys šia paroda džiaugiasi“.
Kad labai malonu savo kūrybą pristatyti tikrame muziejuje sakė ir patys jaunieji kūrėjai.
„Čia savo kūrinius rodo labai daug vaikų, suteikta puiki galimybė parodyti save per savo darbus,- sakė penkis metus meno mokykloje Dailės skyriuje besimokanti Ugnė Bertašiūtė, pristačiusi svarbiausią savo praėjusių metų kūrinį – įspūdingo dydžio skulptūrą.
„Aš buvau ne vieną darbą atidavusi, bet dabar matau tik šitą arkliuko galvą. Man labai patinka žirgai, patinka juos piešti, patinka lipdyti“,- savo darbelį parodė tris metus dailei atidavusi Eglė Šaltmerytė.

Ryškiaspalviai „Žemiškieji objektai“
Stasio Vainiūno meno mokyklą baigė ir prieš tris metus į Ebeltoftą Danijoje iš Palangos išvykusi, o dabar su paroda „Žemiškieji objektai“ į ją sugrįžusi Paulina Vyšniauskytė.
„Mano darbas Danijoje kol kas nėra „meniškas“, bet ateity tikrai bus su menu susijęs. Aš tiesiog neįsivaizduoju savo ateities be meno, ir tikiuosi su laiku pratęsti tai, kam pagrindus padėjo Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos mokytojai. Ir nors, kaip sakiau, neįsivaizduoju savo ateities be meno, dar nesu galutiniai apsisprendusi, kokią jo šaką rinksiuosi, kokią discipliną labiausiai norėčiau studijuoti“,- prisipažino kūrėja, parodoje pristatanti ryškiaspalvius tapybos darbus, koliažus ir itin daug susidomėjimo sulaukusį iš plonyčio laikraštinio popieriaus sluoksnių sudėliotą Kleopatros bareljefą.
Pasak P. Vyšniauskytės, tapyba yra lyg pirmasis etapas, pirmieji žingsniai į meną. Tačiau ji nenorinti gilintis vien į tapybą.
„Mane žavi įvairios meno formos. Ateityje norėčiau kurti skulptūras, išmanyti fotografiją. Mane domina ir rašymas, turiu daugybę idėjų, todėl svajoju kada nors išleisti ne vieną knygą, o vėliau gal net jas paversti į filmus“,- kūrybiniais planais ir sumanymais dalinosi menininkė.
Paklausta, kas įeina į sąvoką „Žemiškieji objektai“, ji sakė, jog viskas kas žemiška ir netgi nežemiška – nuo gamtos iki jausmų, nes visur esama visatos energijos, kurią ji stengiasi perduoti savo kūryboje.

Trapiosios skulptūros ir pastelės
Trečiojoje salėje įstabias apvalkalus, kiautus, kokonus primenančias skulptūras iš popieriaus – net iš panaudotų arbatos maišelių – bei ant ypatingo rankų darbo popieriaus iš Himalajų sukurtas pasteles eksponuoja Sonata Lepaitė, 2001 metų pabaigoje iš Palangos išvykusi į Olandiją ir ten pabaigusi meno akademiją. Šiuo metu ji, kaip pati sako, užsiima kūryba savo studijoje bei dirba pedagoginį darbą su vaikais nuo 2 iki 10 metų.
Pasiteiravus, kaip jai kilo sumanymas kurti skulptūras iš tokios neįprastos medžiagos, kūrėja sakė, jog tai įvykę laisvos studijų programos dėka: „Buvo galima ieškoti sau tinkamos medžiagos, priemonių, išraiškos būdo, kuris man labiausiai pritiktų, būtų priimtiniausiais, Ketveri studijų metai buvo tarsi didelė laboratorija, tarsi žaidimų aikštelė, kurioje buvo galima labai daug ką išbandyti“.
Pasak S. Lepaitės, kol buvo apsistota prie skulptūrų iš popieriaus bei pastelės, išbandyta beveik viskas: piešimas, tapyba, keramika.
„Tiesa, tų „sunkiųjų“ medžiagų, pavyzdžiui, akmens, nelabai teko pažinti. Pajaučiau, kad noriu dirbti su lengvomis priemonėmis, su lengvomis medžiagomis. Gal ir todėl, kad pati galėčiau pakelti savo darbą“,- šypsojosi menininkė, pridūrusi, jog Antano Mončio namuose – muziejuje eksponuoja per pastaruosius porą metų sukurtas pasteles. Skulptūros gi kurtos per paskutinius dešimt metų – darbas esąs kruopštus ir ilgas, kūrybiniai tempai nėra labai dideli.
„Labai džiaugiuosi, kad mano pirmoji paroda Lietuvoje pristatoma būtent čia, Palangoje, čia, po skulptoriaus Antano Mončio sparnu“,- nuoširdžiai jaudindamasi prisipažino S. Lepaitė.