Antanas Sebeckas: „Birutės parkas man tapo antraisiais namais“

„Kai prisilieti prie augalo ar jų grupės, prie medžio ar prie viso medyno, turi jį visų pirma perprasti. Turi žinoti, ko nori. Turi įsivaizduoti, kas čia bus, jeigu tu kokį medį nupjausi. Ar pasodinsi: kas bus, kai jis užaugs, nes augalas juk gyvas - dešimt ir dvidešimt kartų pasikeis tiek į aukštį, tiek į plotį. Reikia matyti visumą“, - sako buvęs Palangos Birutės parko direktorius, dabar einantis pavaduotojo miškininkystei pareigas Antanas Sebeckas, kitąmet minėsiantis 40 metų darbo šiame unikaliame Palangos kampelyje sukaktį.

 Iš „Kirmindvario“ į dvaro parką

„Palanga nebuvo mano pirmoji darbo vieta, – paklaustas, koks buvo parkas 1973-iaisiais, kai jame iš pradžių fitopatologu, po trijų metų – dekoratoriumi sodininku, dar po metų – inžinieriumi, o nuo 1992-ųjų Botanikos parko direktoriumi jis pradėjo dirbti, į prisiminimus leidosi A.Sebeckas. – Iki ateidamas dirbti į parką kurį laiką darbavausi valstybiniuose miškuose. Ir dirbau tokioje girininkijoje, kurią kolegos juokaudami vadino „tremties vieta“. Kalbu apie netoli nuo Darbėnų, girios viduryje esančią Vaineikių girininkiją. Net patys vietiniai ją vadino „Kirmindvariu“. Iš tokios vietos atvykus į Palangą įspūdis buvo tiesiog nenusakomas. Kad geriau įsivaizduotumėte skirtumą, galiu pateikti palyginimą: čia buvo miestas ir jo dvaro parkas. Ten į girią negalėdavai išeiti be guminių botų, ir kai mėnesio pabaigoje tekdavo vežti ataskaitą į Kretingą, būdavo labai keista vaikščioti – kojos lengvos, mat su bateliais apsiavęs eini“.

Parko ir pačios Palangos grožio pakerėtam A.Sebeckui iš pradžių ramybės nedavė, kaip pats sako, krūtinėj kirbėjęs jauduliukas: tuomet tik vadinamąjį miškų technikumą baigusiam girininkui – jau vėliau baigtos studijos tuometinėje Žemės ūkio akademijoje – buvo neramu: ar jo profesinio pasirengimo pakaks? Tačiau jaudulys greitai praėjo, nes šalia buvo tuometinis parko vadovas, pasikvietęs jauną specialistą į Palangą, Kazimieras Urbonavičius, kurį ir dabar greitai keturiasdešimt metų darbo Birutės parke sukaktį minėsiantis pašnekovas vadina savo mokytoju. 

„Specifika darbo kitokia. Vaineikiuose – pramoniniai miškai: kerti, sodini, augini, tas amžinas ratas sukasi, ir juo paremtas visas ūkininkavimas. Sutikite, kad Birutės parke visai kitokie principai. Pradėjau aš nuo sodininkavimo. Tiesa, iš pradžių buvau priimtas fitopatologu – medžių ligų specialistu. Buvo toks etatas laisvas. Tačiau išties dirbau sodininku, tas darbas man labiausiai patiko ir jį dirbdamas daugiausiai ir išmokau: ką daryti, kaip daryti, kaip formuoti želdynus ir juos prižiūrėti, kaip kurti visą parko aplinką. Ir apskritai išmokau suprasti, kas tas parkas, ko jis nori ir kur jis eina. K.Urbonavičius, atėjęs iš Kuršių Nerijos ir pakeitęs E.Navį, taip pat tik keletą metų tebuvo pradirbęs, tad kartu mokėmės ir brendome. O idėjų ir sumanymų jis turėjo daugybę, ir smagu, kad didžiąją jų dalį pavyko įgyvendinti“, – sakė jis.

Parką mylėjo visos valdžios

„Rodos esu jau ir sakęs, bet pasikartosiu: kažkaip parkas turėjo laimę – visos valdžios jį mylėjo, – pasiteiravus, kokiais laikais daugiausia dėmesio bei paramos buvo skiriama šiam unikaliam Palangos kampeliui, atsakė ilgametis jo darbuotojas ir vadovas. – Net ir sovietiniais laikais, nuo 1960-ųjų, kai buvo įkurtas parkas, jam ir lėšų, ir dėmesio netrūko. O pati pradžia turėjo sunkoka būti, nes mano minėtais metais jis visai kitaip atrodė: dabartinis parteris – krūmai prie fontano, visi takai užžėlę. Tada dar buvo daug gyvų žmonių, dirbusių ar tarnavusių pas Tiškevičius, tai jie rodė, kur tų takų ieškoti. O gaivinti patį parką, mano nuomone, pradėjo dailininkai – kai pasitraukė kariškiai, dabartiniuose Gintaro rūmuose buvo įkurti jų namai. O juk dailininkai – tokie žmonės:  vaikšto su savo molbertais ieškodami gražių vietų, visus kampus išlando. Jie tuos pirmuosius žiburėlius uždegė: štai, čia vertingi vaizdai, tik juos atskleisti reikia, praskleisti tai, kas per laiką suvešėjo ir gožia grožį“. 

Pasak pašnekovo, pirmtakai turėjo tikrai daug sunkumų parką atkurdami. Nes visai kas kita, kai tu turi visą susiformavusią infrastruktūrą ir belieka tik priežiūra bei gražinimas, o jie restauravo parką tikrąja to žodžio prasme. Beje, yra minima net juokingų detalių, pavyzdžiui, kaip buvo ieškota parko plano originalo. Kažkas pasakė, kad yra užkastas lobis, kuriame turėtų būti visi dokumentai, o tas lobis po pušimi, kurios kamiene esama trijų įkirtimų. Tai tos pušies buvo labai ilgai ieškota.

„Mes turime būti dėkingi tiems senosios kartos inteligentams, kad jie nesugadino parko, kad pagavo jo esmę, atkūrė jį. Pabrėžiu – tikrai turėjo būti nelengva, juolab kad tais laikais buvo madinga kurti vadinamuosius kultūros ir poilsio parkus, pilnus karuselių, sūpynių, apžvalgos ratų. Grėsė tai ir Palangos parkui: prie centrinio tako norėta įkurdinti visokių atrakcionų. Kioskai, beje, stovėjo, ir prie langelio galėjai ledų nusipirkti, limonado ir šio bei to stipresnio įpildavo. O saloje buvo šokių aikštelė. Tačiau senajai kartai pavyko atsilaikyti nuo didesnės invazijos – tiek kioskų bei atrakcionų, tiek rimtesnio užstatymo. O, tarkim, mūsų kaimynai Kretingoje kiek kariavo, bet nesugebėjo parko išlaikyti, ir prie dvaro rūmų sovietmečiu sugebėta net vadinamos proftechninės mokyklos pastatą prilipdyti“, - pasakojo A. Sebeckas, paminėjęs, kad jau pirmasis įgyvendintas parko restauracijos projektas jį ne tik atgaivino, bet ir pakylėjo bei išpopuliarino, o lankytojų jame tiek iš Lietuvos, tiek iš visos tuometinės Tarybų Sąjungos buvo suskaičiuojama iki 200 ekskursijų per dieną.

Kiek nerimo dėl parko buvo tik prasidėjus visuotinei masinei privatizacijai. „Ne, į patį parką niekas nedrįso lįsti. Tačiau buvo tokių, kaip mes vadinome, varnų juodais lietpalčiais, kurie bandė nusipirkti atskirus objektus: sargo namelį, „Vaidilutę“, net administraciniu pastatu domėjosi. Braidžiojo aplink parko pakraščius, ir pasekmių dabar esama – vietoj buvusios dušinės parko teritorijoje riogso nebaigta statyba, tiesa, tualetas atliko“, - prisiminė pašnekovas.  

Išlaikė E.F.Andrė dvasią

Bekalbant apie parką ir jo praeitį prisiminėme, jog prieš penkiolika metų A.Sebeckas yra sakęs, kad garsiojo prancūzų landšafto architekto Eduardo Fransua Andrė kurtasis parkas – kadangi po neva paženklintąja pušimi projekto originalo nerasta, o su Prancūzija, kur dokumento būta ir nelabai seniai jis Palangon atkeliavo, TSRS nedraugavo, - buvo šiek tiek sulietuvintas. Kaip tai buvo padaryta ir kaip dabar atstatoma? „Mūsų sodininkai, miškininkai vis „patempdavo“ į savo pusę ir tam tikrų klaidų darydavo. Įsivaizduokite: palei visus takus buvo sodinamos gana aukštos gyvatvorės. Jos iškart atribodavo vaizdą. Įvairiose erdvėse vis stengdavosi kokį medelį įkišti. Ryškiausias pavyzdys – prieš rūmus prie didžiojo parterio augančios keturios eglės. Tada tik pasirodė tokios eglaitės, jos buvo baisiai jau gražios, ir nusprendė sodininkai į E.F.Andrė paliktas erdves jas įkomponuoti. Dabar, kai vyksta renovacija, teks jas kirsti, nes pagal projekto originalą ten turi būti pilonai“, - pasakojo A.Sebeckas.

Tačiau pernai rugsėjį į Palangoje finišavusią tarptautinę konferenciją „E.F.André šiaurės parkų kelias“ atvykusi garsiojo parkų kūrėjo proanūkė, parkų meno žinovė F.Andrė Olivier – beje, įteikusi mūsų parkui tiesiog neįkainojamą dovaną – jo pirmuosius planus, - pasakė: „Palangos parkas – vienas iš geriausiai saugančių mano prosenelio kūrybos dvasią. Žinoma, visą laiką vyksta dėsninga kaita, atnaujinamos erdvės, bet tai daroma labai harmoningai“.

„O, kad jūs žinotumėte, kaip mus pradžiugino šie Florence Andrė Olivier žodžiai ir tai, kad ji pasakė, jog nuo jos paskutinio apsilankymo pagražėjo parteris, kuriame ji pastebėjo atsiradus daugiau harmonijos, o gėlių komponavimo ritmas jai priminęs čia buvusių ir atvirukuose fiksuotų girliandų žaismą“, - pasidžiaugė buvęs parko vadovas. 

Dabar, vykdant ES lėšomis finansuojamą projektą, yra, pasak A.Sebecko, tvarkomi kapitaliniai dalykai: atstatomas takų tinklas, sutvarkomi jų pagrindai. Jis praktiškai nepasikeitė, išskyrus konfliktų sukėlusį panaikintąjį pietinį taką, kuris vedė nuo „Gintaro“ pro Birutės kalną. Tačiau šio tako E.F.Andrė plane nebuvo. Beje, ne visa parko teritorija papuola į projekto ribas.

Baigiamas sutvarkyti mažasis parteris – atkurta apie 80 proc., diegiama apšvietimo bei laistymo sistemos. Pastaroji itin laukiama.

„Kokie dar darbai laukia? Teks tvarkyti didįjį fontaną – jis juk šimtą metų veikia. Laukia tvenkinys, centrinis įėjimas – pasikeis tvoros, bus labai gražūs vartai. Tai – antrojo etapo darbai. O trečiajame laukia ledainė. Jeigu eitumėte pietiniu taku palei tvenkinį, tai pamatytumėte kalnelį, ant kurio stovėjo pastatėlis, ir jo šlaite esančias duris. O už kalnelio buvo teniso kortai, tai kai ten ponai pasportavę sušildavo, tame namelyje, kurį ketiname atstatyti, gaivindavosi ledais. Manome, kad tada, kai darbininkai – tegul ir vargingai, su visokiais bankrotais – pagaliau baigs darbus ir išeis, parkas turėtų įgauti išbaigtą vaizdą“, – pasakojo A. Sebeckas.

„Augalas juk gyvas...“

Ar turi A.Sebeckas kokį mylimą parko kampelį, ar myli jį visą? „Žinot, pastebėjau tokį dalyką: kai ilgai dirbi vieną darbą, pradedi matyti tik trūkumus. Vedžioji ką nors  - svečius ar kolegas iš kitų parkų, - jie kartoja: „Kaip pas jus gražu“, o man visą laiką kliūva akys už kokių nors trūkumėlių. Atrodo, ir čia kažkas nepadaryta, ir ten ne iki galo išbaigta. Skaudžiausia būna tada, kai ir pakeisti nieko negali, pavyzdžiui, jei sausra užpuola. Nors verk atsistojęs – nepadės... Matyt, kažkaip lyg apsinuodiji tuo darbu, kuris tavo kraujyje, apie kurį galvoji ir rytą, ir dieną, ir vakare, ir net naktį prabudęs. Ir tai, turbūt, negerai. Retais atvejais, kai pereini ramiai, žvelgdamas į parką lyg iš šalies, pastebi: ogi tikrai gražu. Man atrodo, kad tokių žmonių, kaip aš, klausti apie parko grožį nereikėtų. Čia geriau įvertintų kiti, kurie gal ne tokie priekabūs“, - prisipažino ilgametis parko vadovas. 

Jeigu A.Sebeckui sunku įvardyti gražiausią, jo manymu, parko vietą, tai gal jis galėtų prisipažinti, kuris darbas čia jam labiausiai prie širdies? „Buvo ir yra sodininkystė bei želdinių formavimas, - nušvinta pašnekovas. - Tai labai malonus darbas. Nors ir sudėtingas, su savo ypatinga specifika, kurios keliais žodžiais neapibūdinsi. Bet kai prisilieti prie augalo ar jų grupės, prie medžio ar prie viso medyno, turi jį visų pirma perprasti. Turi žinoti, ko nori. Turi įsivaizduoti, kas čia bus, jeigu tu kokį medį nupjausi. Ar pasodinsi: kas bus, kai jis užaugs, nes augalas juk gyvas, ir visą laiką neatrodys taip, kaip ką tik pasodintas. Jis dešimt ir dvidešimt kartų pasikeis tiek į aukštį, tiek į plotį. Reikia matyti visumą. Esu įsitikinęs, kad be visų techninių dalykų, kuriuos privalu žinoti, svarbiausia šiam darbe kūrybinis, net, sakyčiau, meninis pradas“. 

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".