Animaciniai personažai – ne tik draugai, bet ir mokytojai

Rosita SIMONAUSKAITĖ

Šiuolaikinį vaiką nustebinti sunku, bet viena pramoga garantuos jo sukoncentruotą dėmesį. Ir tai ne kompiuteriniai žaidimai, bet animaciniai filmukai.Kurį laiką Palangoje gyvenęs animatorius Antanas Skučas pripažino, kad lietuviškų filmukų rinka – itin siaura, bet jam pavyko rasti joje vietą. Jis kuria įvairaus pobūdžio filmukus, kurie ne tik džiugina, bet ir pamoko. O štai mažųjų pasaulį dažniausiai užkariauja užsienyje gimę animaciniai personažai.

Vertę turintys filmukai

Su nostalgija suaugusieji prisimena savo žiūrėtus animacinius filmukus. Dažnai galima išgirsti, jog tokių filmukų kaip anksčiau jau nerodo. Animatorius A. Skučas galėtų paprieštarauti. Jis kuria itin prasmingus, Lietuvos mitologiją atspindinčius filmukus, o taip pat ir edukacinius. „Edukacinius filmukus dažniausiai užsako Ugdymo plėtotės centras. Tad tenka kurti klasikinius, patriotinius filmukus, pastarąjį filmuką kūriau apie negalią. O pačiam itin patinka kurti mitologinius filmukus. Siekiu akcentuoti lietuviškąsias vertybes, perteikti mažiesiems žiūrovams. Taip, tikiu, jos toliau gyvuos, o ne dings“, – papasakojo animatorius, pripažinęs, jog ir personažus vaizduojantis kiek kitokius negu plačiojoje animacijoje, ateinančioje iš užsienio. Pasak animatoriaus, lietuviškosios būtybės yra šiek tiek kitokios, pavyzdžiui, velnias gali būti suvokiamas net kaip žmogaus padėjėjas.
Ne paslaptis, jog kūrėjams dažnai įtaką daro aplinka, tad nenustebino animatorius pripažinęs, kad gyvendamas Anykščių krašte jis sukūrė šios vietovės mitologiją atspindintį filmuką. O paklaustas, koks filmukas buvo dedikuotas Palangai, pašnekovas šyptelėjo ir atsakė, kad artimiausias jūrai galbūt būtų „Eglė ir Žilvinas“.

Lietuviškoji rinka – siaura

Kodėl lietuviški filmukai nėra tokie populiarūs kaip užsienyje kuriami? Animatorius atskleidė paprastą tiesą, jog pas mus nėra tam palankios terpės. „Pavyzdžiui, Suomijoje jie turi savą vaikišką kanalą, o pas mus kūrėjų, net jeigu jų ir nėra daug, visgi esama per daug, nes poreikis nėra didelis. O ir konkuruoti su užsieniu nebūtų lengva. Kai tuo tarpu Lietuvoj vienas kūrėjas sukuria keletą minučių trunkantį filmuką, užsienyje jie „kepami“ vienas paskui kitą ir dirba prie jų būriai kūrėjų“, – pasakojo animatorius.
O jis, kaip ir jo kuriami patriotiniai filmukai, yra patriotas – orientuojasi į lietuviškąsias vertybes. Jis pripažįsta, kad užsienio rinkos tokio pobūdžio filmukais nesužavėsi, nes jie paprasčiausiai nesuprastų, tad reiktų orientuotis į jų aplinką, jų puoselėjamas vertybes.

Švenčia su populiariausiais personažais

Kaip žinia, dabar dažnas vaikas nebeįsivaizduoja be animacinio personažo ir savo gimtadienio. Dabartiniai animaciniai personažai – ryškūs, drąsiai siekiantys savo tikslų ir juos pasiekiantys, herojiški, tad populiarumu šiuo metu nenusileidžia „Žmogaus Voro“, „Pakalikų“, „Ledo šalies“ personažai.
Palangoje vaikų užimtumu besirūpinančios įstaigos darbuotojos atskleidė, jog be minėtų personažų, vaikams apskritai patinka tokie gimtadieniai, kuriuose vyrauja tam tikros temos, pavyzdžiui, princesių ar indėnų, tad vienu metu gali dalyvauti ne vieno populiaraus animacinio filmuko personažai.
„Nors iš tiesų pas mus populiariausios šventės yra gimtadieniai, bet rengiame ir kitokias šventes, pavyzdžiui, Helovyno, Tarptautinę vaikų gynimo dieną ar kino vakarus“, – teigė viena iš vaikų švenčių organizatorių.
Pašnekovė pripažino, kad dabartiniai vaikai jau žino, ko nori, tad aiškiai išreiškia pageidavimus. Švenčių metu svarbiausi būna žaidimai ir kaip gi be torto.
Originalūs švenčių organizatoriai, siekdami vaikams perteikti kiek kitokią patirtį, pavyzdžiui, lietuviškų tradicijų, siūlo gimtadienius rengti ir muziejuose, kuriuose dažnai siūlomos naudingos edukacinės programos, ar pakviesti mažuosius draugus pasinerti į kūrybinius ieškojimus. Aktyviems mažiesiems siūlomos aktyvios pramogos – sporto užsiėmimai ar apsilankymas žirgyne. Prie lietuviškų šaknų priartintų folklorinė šventė.

Formuoja vaikų požiūrį

Specialistai daug dėmesio skiria šiuolaikinei animacijai, atkreipia dėmesį į tai, kad animaciniai filmukai formuoja vaikų požiūrį į daugelį dalykų, tad svarbu, jog būtų parinkti tinkami filmukai.
Taigi, o kaip juos išsirinkti? Specialistai išskiria kelias animaciniams filmukams būdingas ypatybes. Pavyzdžiui, multiprodukcijos ryškumas ir vaizdingumas. Filmukų kūrėjai pasitelkia begalę įvairių priemonių, kad sukurtų didelį ir ryškų pasaulį, kuriame gyvena įdomūs personažai. Kita ypatybė – lakoniškumas. Viskas labai dinamiška, todėl vaikas nepraranda susidomėjimo ir gali suprasti net ir nelabai paprastą siužetinę liniją.
Taip pat svarbi fantazijos ir realybės sampyna. Juk smagu savo akimis (nesvarbu, kad tik ekrane) pamatyti tai, ko kasdieniame gyvenime nenutinka.
Filmukuose dažnai vaizduojama gėrio ir blogio kova, laiminga pabaiga. Vaikui tai labai svarbu. Paprastai teigiami ir neigiami veikėjai labai skiriasi, jie turi savų užsibrėžtų tikslų, kurie vaikui yra suprantami. Kaip žinia, gyvūnai, augalai ir net daiktai dažnai apdovanojami protu, gebėjimu bendrauti ir kitomis žmonėms būdingomis savybėmis.

Poveikio priemonės

Tai, kad animacija daro įtaką vaiko psichikai ir sąmonei, specialistams abejonių nekelia. Tačiau kaip visa tai vyksta?
Specialistai išskiria tris pagrindines poveikio priemones. Pirmiausia – vadinamasis„užkratas“. Šiame procese svarbų vaidmenį vaidina vaiko emocijos. Jis pasineria į tai, kas vyksta ekrane, ima jaudintis dėl veikėjų, „užsikrečia“ jų jausmais ir emocijomis.
Antroji priemonė – įtaiga. Vaikui, žiūrinčiam filmuką, gali būti įteigta baimė, vienatvės jausmas, panika ar agresija. Kaip pataria specialistai, nereikia visos animacijos vertinti negatyviai, juk poveikis gali būti visiškai priešingas – mes ir po kelis kartus galime peržiūrėti mums patikusį filmuką, nes jis sukelia ramybės, džiaugsmo, optimizmo, skatina kurti.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad vaikai taip įsijaučia į mėgstamą veikėją, kad net ima panašiai elgtis. Geriausiai tai atsispindi jų žaidimuose: „nusavinamos“ personažo reakcijos, veiksmai, kartais į gyvenimą perkeliami gana nemaži animacinio filmuko siužeto fragmentai.
Visa tai yra natūralu. Kai kurių herojų modelių elementai, socialiai palaikomi pačių artimiausių žmonių, po truputį formuoja vaiko asmenybę.

Kitokio laikotarpio reikalavimai

Dažnai animaciniai filmukai iššaukia daug diskusijų apie jų neigiamą poveikį vaikams. Esą užsienyje kuriamuose filmukuose dažnai akcentuojama agresija, netgi prievarta ar sujaukti vyro ir moters vaidmenys. Bet specialistai dėl to nesistebi. Pastebima, jog kino industrija, animacinių filmukų kūrėjai atsižvelgia į vartotojų (šiuo atveju – vaikų) skonį ir poreikius, ir siūlo jiems tokį produktą, kuris, viena vertus, jiems įtiktų, kita vertus – formuotų naują skonį ir naujus įpročius.
Mergaitės nori būti stipresnės, agresyvesnės, o berniukams atrodo, kad jie turi būti jautresni, švelnesni. Nieko baisaus ar nuostabaus – tokie šio laikotarpio reikalavimai. Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad vaikus turi auklėti ne televizija, o tėvai.

Pirmieji animaciniai filmukai

Pirmasis animacinis filmas, pavadinimu „Linksmų veidų humoro fazės“(HumorousPhasesofFunnyFaces), buvo sukurtas J. StuartBlackton 1906 metais ir vaizdavo karikatūristą, ant mokyklinės lentos kreida piešiantį žmonių veidus, kurie po to netikėtai atgyja. Kitas tradicinei animacijai svarbus darbas yra pirmas pilnametražis prancūzų režisieriaus ÉmileCohl animacinis filmas „Fantasmagorija“, kurio premjera dienos šviesą išvydo 1908 m.
Pirmasis lėlių animacijos filmas „Elniaragių kova“ (LucanusCervus) sukurtas Lietuvoje Kaune gyvenusio rusų kilmės fotografo Vladislovo Starevičiaus. V. Starevičius būdamas aistringu vabzdžių kolekcininku, juos išdžiovindavo ir fotografuodamas po vieną per kadrą kūrė animaciją. Vieno kūrėjo idėjų buvo užfiksuoti didžiausių Lietuvoje vabalų-elniaragių kovą. Tačiau darbas su vabalais nebuvo lengvas, jie nepanoro filmuotis ir nesielgė natūraliai. Tada jis padarė elniaragių lėles, sukomponavo reikiamus judesius ir juos nufilmavo. Taip gimė žymus lėlių animacinis filmas „Elniaragių kova“. V. Strarevičius buvo įvertintas ne vien kritikų, bet ir Volto Disnėjaus, kurio studijoje buvo kviečiamas dirbti, bet atsisakė, nes buvo autorinės animacijos šalininkas.