Amžinojo poilsio vietoje – ramybė ir tvarka

Tyla ir ramybė, trikdoma tik lapus šluojančių, spyglius renkančių ir gėles sodinančių žmonių tylių tarpusavio pasikalbėjimų. Rudens lietaus nupraustų medžių ir žolės aromatas. Žingsniai, stabtelintys, kad akys pasidžiaugtų gražesne kompozicija ar kad lūpos ir širdis sukalbėtų „Amžinąjį atilsį“ prie sielai brangaus Anapilin iškeliavusio artimojo ar tiesiog pažįstamo žmogaus kapo. Tokios senosios Palangos kapinės prieš Visų šventųjų dieną ir Vėlines.

Skuba tvarkyti
Kaip ir kasmet prieš lapkričio pirmąją, tie, kieno artimieji amžino poilsio atsigulė Palangos senosiose ir šalia esančiose naujosiose kapinėse skuba sutvarkyti šeimos kapavietes. Vieni skuba tai padaryti anksčiau, kad atėjus uždegti gedulo žvakučių ar pasimelsti jau nebe pirmus metus 15 valandą prie senosiose kapinėse esančios koplytėlės Palangos Švč. Mergelės Marijos į dangų ėmimo parapijos dvasininkų rengiamose pamaldose, nebereikėtų šlavinėtis prie kapų. Kiti, atvažiavę iš toliau esančių miestų, tvarkosi, nes gal bus prastas oras, ir čia jie negalės atvažiuoti nei Visų šventųjų, nei Vėlinių dieną.
Darbo netrūksta ir kapinių aplinką prižiūrintiems „Palangos komunalinio ūkio“ darbuotojams. Praėjusį savaitgalį ir dienas iki ketvirtadienio dažniau ištuštinami konteineriai, o šios savaitės pradžioje darbuotojai iki šapelių sutvarkys prieigas ir pagrindinius kapinių takus.

Lapai, šakos, gyvatvorės
Pasak bendrovės vyriausiosios vadybininkės Gražinos Kuleševičienės, šiais metais tvarkyti kapines – nugrėbstyti lapus – ketino padėti ir „Baltijos“ mokyklos moksleiviai. Tačiau paskutinėmis praėjusios savaitės dienomis oras buvęs prastas, lijo, o dabar jiems – atostogos. Tad komunalininkai paskutinius kapinių švarinimo darbus atlieka savomis jėgomis. Antai pirmadienį lapus šlavė devyni darbuotojai, pagalbon pasitelkę ir traktoriuką.
„Kapinėmis nuolat rūpinasi jų prižiūrėtoja Liudmila Palčikova. Tačiau prieš lapkričio pirmąją ji viena visko padaryti negali. Tad padedame jai. Jau anksčiau apgenėjome palei kapinių tvorą augančius medžius, apkarpėme gyvatvores, nupjovėme žolę“, - atliktus darbus išvardijo G.Kuleševičienė.

Apleistų kapaviečių kitiems neužleidžia
Rūpinasi komunalininkai ne tik kapinių aplinka, bet ir apleistomis kapavietėmis. Tiesa, Palangos senosiose kapinėse jų nėra daug – iki dvidešimties. Tačiau ir joms priežiūros reikia. Paklausus, ar neatsiranda norinčių iš šalia šeimos kapavietes turinčių palangiškių ar tokių miestiečių, kurie norėtų amžinąja poilsio vieta pasirinkti šias kapines, „priglausti“ bešeimininkį sklypelį, UAB „Palangos komunalinis ūkis” direktorius K.Skierus atsakė, jog norinčių yra. Tačiau visiems jiems griežtai sakoma: „Ne“.
„Maža kokios priežastys lemia, kad artimieji negali kapaviečių prižiūrėti. O jei paskui atsiras, o kapo jau nėra? Ir ką daryti su palaikais – kur juos dėti? Tad nenorėdami, kad kiltų kokių problemų, bent jau kol kas nesvarstome galimybės kam nors perimti apleistus kapus“, - sakė K.Skierus.
G.Kuleševičienė sakė, jog nuo seno rūpinamasi kareivių kapais, Vireliūno kapaviete bei daugiau nei prieš dvidešimt metų nuo vadinamojo Jaunimo kalno perkeltais palaikais bei paminklu. Seniausia prižiūrima kapavietė, kiek prisiminė pašnekovė – per pusantro šimto metų amžiaus.
„Mes nupjauname žolę, nušluojame lapus. O žvakeles uždega palangiškiai. Beje, jie labai gražiai ir rūpestingai prižiūri tiek savo, tiek šalia esančiu kapelius, jeigu pastebi, kad šiems artimųjų rūpesčio pritrūksta“, - negailėjo gerų žodžių Palangos gyventojams G.Kuleševičienė.

Palieka šiukšles
„Daug darbo, tikrai daug prieš lapkričio pirmąją, - sakė telefonu kapinėse atsiliepusi L.Palčikova. - Šiemet spalio pabaigoje buvo labai vėjuota, prikrito daugybė lapų, šakų vėjas prilaužė, yra ką tvarkyti. Ir kai kurie žmonės keistai elgiasi: savo kapavietę aptvarko ir šiukšles šalia palieka, tad tenka išnešti. Nors šiaip čia atgulusių velionių artimieji tikrai rūpinasi kapais“.
Kapinių prižiūrėtoja suskaičiavo, kad pirmadienį iki antros valandos dienos sutvarkė septynias neprižiūrimas kapavietes.
„Dabar tvarkome geležinėmis tvorelėmis aptvertus vokiečių ir lenkų kapelius. Nupjovėme žolę, apšlavėme. Va, kažkas jau buvo spėjęs ateiti ir baltų gėlyčių padėti“, - pastebėjo L.Palčikova, prisipažinusi, kad liūdnas darbas esąs ramioje amžinojo poilsio vietoje. Nes žmonės dažniausiai su bėda ateina. Ir kai tenka jiems parodyti, kur paskirta vieta kapavietei ar nurodyti, kur atgulė jų artimieji, regis, darbas nesunkus, tačiau nuo jo pavargstama.