Alfredas Tiškevičius. Per gyvenimą – su meile Palangai

„Per gyvenimą – su meile Palangai“ – šie istoriko Juliaus Kanarsko žodžiai, skirti pirmajam Palangos miesto garbės piliečiui grafui Alfredui Tiškevičiui, išties gali būti ne tik paties A. Tiškevičiaus, bet ir visos Tiškevičių šeimos Palangos šakos dar vienas devizas be garsiojo „Būkite žiburiais gyvenimo klystkeliuose“. Šie šviesios atminties grafui skirtieji žodžiai skambėjo visų, sekmadienį susirinkusių paminėti šimtojo A. Tiškevičiaus gimtadienio, mintyse.

Nusilenkė atminimui
Gėlės ir atminimo žvakės ant grafo kapo – taip prasidėjo A. Tiškevičiaus šimtojo gimtadienio minėjimas. Prie kapo susirinkę palangiškiai šiltais žodžiai minėjo pirmąjį miesto garbės pilietį –  pasak vienos iš šio renginio organizatorių, Palangos kultūros centro renginių režisierės Aušros Latonienės, net ir gyvendamas ne Lietuvoje, jis puikiai kalbėjo ne tik lietuviškai, bet ir žemaičių tarme. Visuomet jautęs didžiulę meilę savo gimtajam miestui Palangai, grafas A. Tiškevičius pareiškė norą amžinojo poilsio atgulti būtent Palangoje.
Ir nors grafas nesulaukė dienos, kai po gaisro bus atstatytas Kurhauzas, sekmadienį palangiškiai pasidžiaugė, jog jau netrukus, gruodžio 14 d., šis grafų Tiškevičių laikus menantis pastatas po restauracijos atvers duris kultūros visuomenei. Meras Šarūnas Vaitkus taip pat informavo apie Savivaldybės planus grafų Tiškevičių vardu pavadinti prie Kurhauzo esančią alėją bei pirmuoju šios alėjos pastatu įvardinti būtent Kurhauzą.

Priminė istoriją
Po Šv. Mišių Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, kurios statybos pagrindinis fundatorius buvo grafo Alfredo Marijos Tiškevičiaus tėvas Feliksas Marija Tiškevičius, palangiškiai ir iš kitų miestų į iškilmes atvažiavę svečiai rinkosi į miesto viešąją biblioteką. Čia, kur į savo svečius iš Vytauto Moncevičiaus tapyto portreto žvelgė grafas A. Tiškevičius, neįprastoje aplinkoje – prie šventiškomis baltomis staltiesėmis užtiestų apvalių stalų susėdusiuosius dar kartą pasveikino Kultūros centro renginių režisierė A. Latonienė.
„Šiandien, kai mes minime šimtąsias pirmojo mūsų miesto garbės piliečio grafo Alfredo Tiškevičiaus gimimo metines, noriu priminti jums žodžius, kuriuos grafas yra pasakęs kalbėdamas apie kada nors būsiantį atsisveikinimą: „Norėčiau, kad visi, atėję manęs išlydėti, susėstų prie bendro stalo“. Manau, kad grafo gimtadienį ne tik dera, bet ir būtina paminėti būtent taip“, – sakė A. Latonienė, perleidusi žodį istorikui, Kretingos muziejaus istorijos skyriaus vedėjui J. Kanarskui.
Grafų Tiškevičių giminės istorijos tyrinėtojas, parengęs pranešimą „Per gyvenimą su meile Palangai“, priminė susirinkusiesiems, iš kur į Palangą atkeliavo grafų Tiškevičių giminė, vieno iš paskutinių šios giminės palikuonių Alfredo Marijos Tiškevičiaus tėvo Felikso nuopelnus Palangai, visų dešimties jo vaikų ir paties A. Tiškevičiaus likimus.

Šaknys – Ukrainoje
„Alfredas Tiškevičius kilo iš Lietuvos didikų Tiškevičių giminės, kurios atstovai Palangos dvarą valdė 116 metų – nuo 1824-ųjų iki 1940-ųjų, – priminė J. Kanarskas. – Iš pradžių Palanga buvo antraeilė Tiškevičių valda. Jos reikšmė išaugo XIX a. II pusėje, Alfredo seneliui Juozapui Tiškevičiui įsteigus kurortą, o klestėjimas prasidėjo Alfredo tėvams Feliksui ir Antaninai Tiškevičiams įkūrus Palangoje šeimos rezidenciją“.
Istorikas paminėjo, jog Tiškevičiai naudoja herbą Leliva (Leliwa), kurį gavo XVI a. Jo skyde žydrame fone puikuojasi aukso spalvos pusmėnulis ir žvaigždė, o virš skydo kyla riterio šalmas su karūna ir povo plunksnomis. Tai esąs senas lenkų bajorų giminių herbas, kildinamas iš XI a.
Tiškevičių giminės devizas lotyniškai skelbia: „Deligas quem diligas!“ („Išsirink ką myli!“). O Palangos grafo Felikso Tiškevičių šeimos šūkis, pasak jo sūnaus Alfredo Tiškevičiaus, buvo „Świeście na bezdrożach życia!“ („Būkite žiburiais gyvenimo klystkeliuose!“).
Tiškevičių giminės šaknys glūdi Berdyčive, buvusiame Žitomiro srityje, Vakarų Ukrainoje. 1320 m. didysis kunigaikštis Gediminas dovanojo Berdyčivo valdas Tiškevičių giminės protėviams. Oficialus giminės pradininkas – didžiojo kunigaikščio dvariškis Tiška (Timotiejus) Kalenikovičius (~1425–1501), kurio palikuonys prisiėmė Tiškevičių pavardę.
Alfredas Tiškevičius priklauso lietuviškajai grafų Tiškevičių giminės šakai, kurios lopšys buvo Logoisko dvaras netoli Minsko. Jo įkūrėjas – didžiojo kunigaikščio dvariškis Bazilis Tiškevičius, kuris 1567 m. savo šeimos rezidenciją perkėlė iš Berdyčivo į Logoiską. Iš čia giminė pasklido Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje. Lietuvoje gi žymiausi grafų Tiškevičių dvarai – Astravo (Biržų) dvaras, Trakų Vokės, Lentvario, Užutrakio, Kretingos ir Palangos dvarai.
Pirmasis iš grafų Tiškevičių Lietuvos pajūriu susidomėjo pulkininkas Mykolas Juozapas Tiškevičius, 1824 m. liepos 13 d. iš generolo Ksavero Niesiolovskio nusipirkęs Palangos valdą su Darbėnų, Grūšlaukės ir Palangos dvarais.
Grafo A. Tiškevičiaus senelis Juozapas Tiškevičius, iš tėvo paveldėjęs Palangą, laikomas Palangos kurorto įkūrėju. Gimęs Trakų Vokėje, šeimos rezidenciją 1855 m. įkūrė Lentvaryje, o 1875 m. perkėlė į Kretingą. Palangoje šalia dvaro kairiajame Rąžės krante 1877-1880 m. padėjo pagrindus kurortui – pastatė vasarotojams svečių namus (Kurhauzą), kelias vilas, įrengė maudykles.
Kurortu virstanti Palanga tapo Kretingos grafų Tiškevičių šeimos vasaros rezidencija, į kurią sezono metu suvažiuodavo artimi ir tolimi grafų giminės, artimieji, draugai. Kurortinis sezonas prasidėdavo gegužės mėnesio pradžioje, o pasibaigdavo rugpjūčio viduryje. Pirmoji iš rezidencijos Kretingoje atvykdavo Juozapo Tiškevičiaus šeimyna, lydima vežimų, prikrautų skrynių, dėžių, ryšulių, netgi baldų, maisto produktų.

Šeimos rezidencija
Palangoje
Grafo A. Tiškevičiaus tėvas F. Tiškevičius gimė 1869 m. Lentvario dvare. Augo Lentvaryje ir Kretingoje, mokslo žinių drauge su broliais ir pusbroliais siekė Sankt Peterburge. Tęsdamas šeimos tradicijas, mokėsi karo inžinerijos mokykloje, kurią baigęs tapo Rusijos imperijos kariuomenės karininku.
Po tėvo mirties Feliksas paveldėjo Palangos dvarą su kurortu, Valteriškių, Vilimiškių, Virkštininkų, Virbališkės ir Želvių palivarkais. Iš viso valdoje buvo apie 9504 ha žemės. Neilgai trukus, Vokietijos imperijoje Feliksas Tiškevičius sukūrė šeimą: Noištate (dab. Lvuvekas, Lenkija) 1893 m. rugpjūčio 15 d. vedė Antaniną Sofiją Loncką, gimusią ir užaugusią Prūsijos karalystės Poznanės didžiosios kunigaikštystės Posadovo dvare.
Savo šeimos rezidencija jaunieji grafai Feliksas ir Antanina Sofija Tiškevičiai pasirinko Palangą. Anot A. Tiškevičiaus, pasirinkimą apsprendė Antanina Sofija, kuriai labai patiko vaizdingas pajūrio kraštovaizdis. Parvykę į Palangą jaunieji Tiškevičiai ėmėsi pertvarkyti dvarą ir plėsti Juozapo Tiškevičiaus įkurtą kurortą. Statyboms F. Tiškevičius naudojo lėšas, gautas už parduotus paveldėtus miškus Ukrainoje ir Baltarusijoje. Už tuos pinigus pastatė reprezentacinius rūmus, įkūrė Birutės parką, įsteigė Palangos Lurdą, statė vilas, rekonstravo Kurhauzą, prie tėvo pastatyto medinio pastato pristatydamas mūrinį priestatą, finansiškai ir statybinėmis medžiagomis parėmė naujos katalikų bažnyčios statybą, investavo juos kurortui plėsti, aptarnavimo infrastruktūrai kurti, vasarotojų gyvenimo sąlygoms ir pramogoms gerinti.
F. Tiškevičiaus laikais paplūdimys buvo įrengtas pagal geriausius užsienio pavyzdžius. Pliaže stovėjo suolai, pavėsinės, stacionarios ir arklių traukiamos kilnojamos persirengimo kabinos, kurias vasarotojų maudymuisi važnyčiotojas nutempdavo į jūrą, o baigus maudytis, partempdavo į krantą. Paplūdimys tuo metu jau buvo pradėtas skirstyti dalimis – bendrąjį ir moterų pliažus.
Kilus Pirmajam pasauliniam karui, grafai Tiškevičiai 1914 m. išvyko į Vokietijos imperijai priklausančią Poznanės kunigaikštystę ir apsigyveno Posadove pas A. S. Tiškevičienės brolį Stanislovą Antaną Ignotą Lonckį. Po karo sugrįžęs su šeima į Palangą, F. Tiškevičius 1922-1924 m. atstatė apgriautus rūmus. Norėdamas gauti lėšų rūmų remontui, grafas turėjo parduoti keletą jam priklausančių vilų ir žemės sklypų kurortinėje zonoje.
Didelį smūgį Tiškevičių galybei smogė Lietuvos žemės reforma. 1923 m. valstybė nusavino didžiąją valdų dalį. F. Tiškevičiui liko tik 150 ha žemės Vilimiškėje, o A. S. Tiškevičienei – tiek pat žemės Virkštininkuose (Vydmantuose). Palangoje Tiškevičiams buvo palikta tik kurortinė zona ir dvaro teritorija, o likusi dalis nusavinta bei išpirkta. Stengdamiesi išlaikyti dvarą, mokėti atlyginimus tarnams, darbininkams, pensijas buvusiems tarnautojams ir samdiniams, grafai Tiškevičiai buvo priversti pardavinėti vilas, žemės sklypus kurorto zonoje, dirbamą žemę.
F. Tiškevičius mirė Paryžiuje1933 m. Po jo mirties Palangą valdė žmona Antanina Sofija (mirė 1953 m. Monrealyje), vėliau – sūnus Stanislovas Marija.

Devyni broliai ir seserys
Iš viso Antanina Sofija ir Feliksas Tiškevičiai susilaukė 10 vaikų. Išskyrus Alfredą, visi jie gimė Palangoje. Pirmagimis Juozapas gimė 1893 m., tačiau gyveno tik porą savaičių.
Vyriausioji Alfredo sesuo Marija Teresė gimė 1894 m. Ištekėjusi gyveno Varšuvoje, vaikų neturėjo. Mirė 1935 metais. Antroji Alfredo sesuo Sofija gimė 1896 m. Užaugusi tapo vienuole uršuliete. Gyveno ir mirė 1945 m. Romoje. Trečioji Alfredo sesuo Marija Kristina gimė 1897 m. 1919 m. ištekėjo už Pavlovicų (netoli Poznanės) dvarininko, grafų Lonckių giminaičio Kristupo Leono Mielžinskio (1888-1927), susilaukė sūnų – Andriaus Kristupo (1920 m.) ir Felikso Kristupo (1922 m.). Vyrui 1927 m. mirus, vaikus augino viena. Mirė 1932 m. Abu sūnus auginti pasiėmė brolis Jonušas Marija Tiškevičius-Lonckis. Užaugęs Andrius Kristupas valdė Pavlovicų dvarą, po karo pasitraukė į Vakarus, mirė 1988 m. Keiptaune (Pietų Afrikos Respublika). Apie jo brolio Felikso Kristupo likimą žinių nėra. Ketvirtoji Alfredo sesuo Alina Alicija Marija gimė 1899 m. Užaugusi gyveno Varšuvoje, ištekėjo už Vitoldo Šebekos. Kartu su broliu Alfredu dalyvavo Varšuvos sukilime, žuvo 1944 m. spalio 2 d. nuo atsitiktinės kulkos. Penktoji Alfredo sesuo Antanina gimė 1903 m. Slaugydama brolį Alfredą susirgo sunkia liga ir 1921 m. mirė. Tėvai ją palaidojo Palangos rūmų koplyčioje, iš kur jos palaikai 1956 m. buvo perkelti į Palangos miesto kapines.
Vyriausias Alfredo brolis Jonušas Marija Tiškevičius-Lonckis gimė 1900 m. Apie 1925 m. jį įsisūnijo dėdė Stanislovas Antanas Lonckis. 1926 m. Poznanėje vedė grafaitę Elžbietą Zamoiską, paveldėjo Lonckių Posadovo majoratą. Turėjo agronomo išsilavinimą, augino žirgus, buvo Maltos Ordino riteris, Lenkijos kariuomenės kavalerijos atsargos karininkas. Po karo pasitraukė į JAV, gyveno Santa Barbaroje, kur 1987 m. mirė. Antrasis Alfredo brolis Feliksas Tiškevičius-Lonckis gimė 1905 m. Jį taip pat įsisūnijo dėdė. Valdė Lonckių Noištato (Nove Miasto, vėliau – Lvuvekas) majoratą, buvo Lenkijos kariuomenės atsargos karininkas. Vedęs buvo du sykius: 1930 m. Varšuvoje – Jadvygą Ževuską, su kuria 1931 m. susilaukė dukters Janinos Marijos Antaninos Tiškevičiūtės-Lonckos-Šedo. Po II pasaulinio karo pasitraukė į Jungtinę Karalystę, 1949 m. Londone antrąkart vedė anglę Elisabeth Margaret Bristow-Loynes, su kuria susilaukė sūnaus Stepono Antano Tiškevičiaus. Mirė 1970 m. Kempton Hause, Velse. Ketvirtasis Alfredo brolis Stanislovas Marija Tiškevičius gimė 1907 m. Tėvui mirus, 1933-1939 m. valdė Palangos dvarą. 1935 m. Kaune vedė Žeimių (prie Jonavos) dvarininkų Kosakovskių dukrą Vandą Liudviką, Palangoje susilaukė dukters Marijos Teresės. 1939 m. su šeima ir motina išvyko į Lenkiją, o iš jos – Jungtinę Karalystę. Gyveno Londone, 1943 m. susilaukė sūnaus Juozapo Stepono. Po karo šeima išvyko į Kanadą, gyveno Monrealyje, kur 1950 m. gimė duktė Kristina Ona. Vėliau persikėlė į San Franciską, dirbo JAV kongreso bibliotekoje. Mirė 1979 m., palaidotas Vašingtone.

Jauniausias Felikso
sūnus
Jauniausias Palangos grafų Antaninos Sofijos ir Felikso Tiškevičių atžala – sūnus Alfredas Marija Tiškevičius gimė 1913 m. lapkričio 17 d. Krokuvoje, tėvams grįžtant į Palangą iš Romoje vykusio susitikimo su Popiežiumi.
Užaugo Palangoje, mokėsi namuose, padedamas korepetitoriaus, o egzaminus eksternu laikė Panevėžio ir Kauno lenkų gimnazijose (pastarojoje vienerius mokslo metus ir mokėsi). Nuo 1926 m. mokslus ėjo Paryžiuje, Prancūzijoje. Iš pradžių lankė licėjų, o vėliau studijavo Sorbonos universitete. Vasarą grįždavo į Palangą, bendravo su miestelio bendraamžiais, iš kurių išmoko kalbėti lietuviškai (žemaitiškai).
1938 m. baigė Sorbonos universiteto Tarptautinių santykių institutą. Grįžęs į Lietuvą, tarnavo Lietuvos kariuomenės Šančių įguloje Kaune, baigė mechanizuotos kuopos mokyklą ir gavo puskarininkio laipsnį.
1939 m. pradžioje išvyko į Lenkiją ieškotis diplomatinio darbo, o kovo 16 d. Varšuvoje vedė grafaitę Liudviką Mariją Sobanską (1915-2006), kilusią iš garsios lenkų didikų giminės.
Broliui Stanislovui Marijai su šeima ir motina išvykus į Lenkiją, 1939 m. rudenį su žmona parvyko į Lietuvą tvarkyti Palangos dvaro reikalų.
1940 m. gegužės 31 d. prie Lietuvos-Vokietijos sienos vokiečių buvo suimtas, įtariamas bendradarbiavimu su prancūzų žvalgyba, atvežtas į Klaipėdos, po to – į Tilžės kalėjimą, kuriame buvo tardomas 4 mėnesius. Paleistas iš kalėjimo, su žmona ir naujagimiu sūnumi pasitraukė į Lenkiją, įsikūrė žmonos tėviškėje prie Varšuvos, tačiau 1941 m. jų keliai išsiskyrė.
Vienintelis grafo Alfredo Marijos sūnus Adomas Marija Tiškevičius gimė 1940 m. vasario 10 d. Kaune. Mokėsi Ružanystoko (Lenkija) vienuolių saleziečių išlaikomoje mokykloje, baigė medicinos studijas Varšuvoje, stažavosi Lenkijos geležinkelininkų ligoninėje. 1969 m. išvyko į Londoną (Jungtinė Karalystė), o iš ten – į JAV. Gyveno Los Andžele (JAV), išlaikė valstybinius gydytojo egzaminus, dirbo ligoninėje gydytoju radiologu, sveikatos draudimo firmoje, užsiėmė labdaringa veikla, vertėsi privačia gydytojo praktika. 1973 m. vasario 17 d. vedė iš Vilniaus krašto kilusią inžinierę projektuotoją Haną Mariją Šlykovič (gim. ~1940 m.). Adomas Marija gavo JAV pilietybę, dalyvavo politinėje veikloje, bendravo su JAV prezidentu Ronaldu Reiganu. Nuo 2000 m. lankosi Lietuvoje. 2002 m. jam buvo suteikta Lietuvos pilietybė.

Į Palangą – po 50 metų
A. Tiškevičius karo metais vertėsi prekyba. 1944 m. dalyvavo Varšuvos sukilime. Po Antrojo pasaulinio karo komunistinėje Lenkijoje dirbo cukraus fabrike, inspektoriumi Lenkijos gyvūnų globos draugijoje, invalidų vartotojų kooperatyve, Vyslos upės laivininkystėje Varšuvoje, geležinkelių sanitarijos inspektoriumi. Gyveno Varšuvoje, 1989 m. antrąsyk vedė.
Palangoje po 50 metų pertraukos pirmąkart apsilankė 1990-aisiais. Su žmona Uršule kasmet čia atvykdavo vasaroti.
Palangos grafas A. Tiškevičius garbingai laikėsi savo šeimos šūkio – „Būti žiburiu gyvenimo klystkeliuose!“ Atgavęs Lietuvos pilietybę ir jam priklausančią Palangos dvaro valdų dalį, rūmus ir parką padovanojo valstybei.
1997 m. liepos 13 d. A. Tiškevičiui buvo suteiktas pirmojo Palangos miesto garbės piliečio vardas.
Grafas mirė 2008 m. liepos 9 d. Varšuvoje. Jo valia, palaikai Lenkijoje buvo kremuoti, parvežti į Palangą ir palaidoti senosiose kapinėse greta sesers Antaninos Tiškevičiūtės.
„Grafas Alfredas buvo labai kuklus žmogus. Labai nemėgo apie save kalbėti, sunku būdavo iš jo „išpešti“ biografijos momentus“, – prisiminė istorikas J. Kanarskas, kurį po perskaityto pranešimo apie patį grafą bei jo biografijos vingius klausinėjo į biblioteką atėję svečiai, dar ilgai dalijęsi prisiminimais apie iškilųjį Palangos garbės pilietį bei jo ir visos Tiškevičių šeimos indėlį į Palangos istoriją.