1991 metai. Sausio 13-oji. Ar šiandien būtume tokie vieningi?

Jau dvidešimt du metai praėjo nuo 1991-ųjų sausio 13-osios. Nuo įvykių, sukrėtusių visą pasaulį. Nuo nakties, kai mažytė tauta, vieninga ir susitelkusi, parodė ir įrodė, kokia mums brangi Lietuva, jos laisvė ir nepriklausomybė.
Artėjant Laisvės gynėjų dienai „Palangos tiltas“ klausė savo pašnekovų: ką jiems reiškia Sausio 13-oji? Ir – ar šiandien būtume tokie vieningi?

Atsimena kaskart
„Kaskart artėjant Laisvės gynėjų dienai prisimenu, kas vyko 1991-aisiais, – leidžiasi į prisiminimus Palangos miesto tarybos narys, „Baltijos“ pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytojas Arvydas Dočkus. – Tą vakarą stebėjau įvykius Vilniuje per televiziją. Nutrūkus transliacijai, šokau į kedus, sportinę aprangą, įsėdau į „Žiguliuką“ ir atlėkiau į Savivaldybę. Visą naktį su kolegomis, anuometės tarybos nariais, politikais, Savivaldybės darbuotojais ir tiesiog palangiškiais prabuvome pastate Vytauto g. 73. Pamenu, kartu buvo tuometinis miesto vadovas Rimantas Mikalkėnas,  dabartinis Savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas Bronius Martinkus, Jonas Žukas, Gediminas Kundrotas. Žmonės ateidavo, atnešdavo arbatos, kavos. Pilnas Palangos centras buvo vaikštančių – palangiškiai judėjo nuo pašto iki Savivaldybės pastato“.
Būta ir kuriozo, kurį dabar A.Dočkus atsimena su šypsena, nors aną naktį juokinga nebuvo.
„Netoliese esančiame banko pastate suveikė signalizacija. Žmonės pradėjo kartoti: „Bankas, bankas“. O iki mūsų atėjo; „Tankai, tankai“. Iššokom į gatvę. Viena tik mintis: kažin ką plikom rankom  prieš tuos tankus padarysime?“ - šypsosi pašnekovas, pridūręs, jog ir dabar galvoja, kad gerai padarė buvęs įvykių sukūryje nei jei būtų pasilikęs su šeima prie televizoriaus.
„Ar būtume tokie vieningi dabar? Ko gero, ne, - po pauzės atsakė į klausimą A.Dočkus. – Tada mes su kiekviena diena kilome aukštyn, jautėmės laisvi, buvom pasiryžę tą laisvę ginti taip, kaip mokam ir galim. Dabar... Gal pavojaus akimirką tauta ir susitelktų. Gal reikia sukrėtimų – neduok Dieve, jog taip būtų, - kad vėl pasiryžtume ginti savo artimuosius, o kartu – ir Tėvynę?“

Svarbūs įvykiai vienija
„Negaliu sakyti, kad būčiau buvęs 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių sūkuryje. Tiesiog kaip ir didžioji dauguma lietuvių rėmiau Sąjūdį, džiaugiausi, kai po truputį judėjome link laisvės, džiūgavau, kai buvo paskelbtas Kovo 11-osios aktas, kurio nepasirašė tik keli deputatai. Kaip ir kiekvieną, - manau, tikrai kiekvieną, - lietuvį ir daugumą kitų šalių žmonių, palaikiusių Lietuvos siekį išsivaduoti iš Tarybų Sąjungos, mane sukrėtė sausio 13-osios nakties įvykiai. Labai gaila, kad nepasieita be aukų. Tačiau, matyt, kiekvienos šalies, kiekvienos tautos laisvė aukų pareikalauja“, - sakė Seimo narys Pranas Žeimys.
Parlamentaras mano, jog, nepaisant to, kad lietuviai dažnai pakeiksnoja valdžią, padejuoja, neva ne tokios laisvės ir nepriklausomybės norėję, vis dėlto svarbių įvykių ar grėsmių valstybei akivaizdoje jie taptų vieningi.
„Taip, manau, kad jeigu iškiltų pavojus Lietuvai, mes vėl susitelktume – kaip sausio 13-ąją, kaip Baltijos kelyje“, - tvirtino P.Žeimys.

Laisvę kartais keistai suprantame
„Kas man sausio 13-oji? Diena, nors gal teisingiau būtų sakyti, naktis, kai mes atstovėjome savo laisvę, - sako Palangos mero pavaduotojas Saulius Simė. – Tada studijavau Kaune. Kartu su studijų draugais stebėjome televizijos transliaciją ir išgirdome pranešimą, jog ir Kaune pajudėjo sovietų tankai. Apsirengėme ir nuėjome prie ryšių mazgo, kur prastovėjome visą naktį“.
Paklausus, o ar dabar lietuviai būtų tokie vieningi, vicemeras atsakė, jog dalis – tikrai taip. Toji dalis, kuri supranta, kad Lietuvos laisvė yra ne vien laisvė važiuoti kur nori. Toji dalis, kuri tebevertina ne tik savo šalį, bet ir kalbą. Beje, dėl kalbos – S.Simė sako, jog kartais susidaro įspūdis, kad 50 metų rusifikacijos tiek jai nepakenkė, kiek 20 metų laisvos ir nepriklausomos „anglifikacijos“.
„Tačiau bėdos žmones suvienija. Reikėtų – eitume ir gintumėmės nuo agresoriaus“, - įsitikinęs S.Simė.

Mes juk - lietuviai
„Baisu net prisiminti, kas tą naktį vyko, - sako bendruomenės „Palangos santarvė“ pirmininkė Daiva Dekontaitė. - Tikrai nenorėčiau, kad kada bent kas nors panašaus pasikartotų. Iki šiol išlikusi pagarba ir tai dienai, ir visiems žmonėms, buvusiems pačiame įvykių verpete – prie Radijo ir televizijos pastato, prie Seimo rūmų, ypač – prie televizijos bokšto. Loreta Asanavičiūtė ir dabar akyse stovi... Ir su savo dukryte mes kasmet tuos skaudžius įvykius prisimename“.
O ar būtume dabar tokie vieningi? „Sunku pasakyti. Jeigu prisiminsime gerus dalykus – vieningi juk buvome, kai prieš krepšinio čempionatą kamuolį per Lietuvą varėme. Nemanau, kad esame tiek gyvenimo sugadinti, kad nebūtume vieningi ir bėdai atėjus į mūsų žemę. Mes juk – lietuviai“, - mano D.Dekontaitė.

Ašaros ir tikėjimas
„Vilniuje nebuvau, bet užteko to, ką mačiau per televiziją. Emocijos ir dabar kvapą gniaužia. Baisu buvo ir dėl Lietuvos, ir dėl prieš tankus stojusių žmonių. Juolab, kad žinojau, jog ir mano brolis ten yra“, - atsimena A.Mončio namų-muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė.
Ji prisimena, jog tą rytą į S. Daukanto g. 16, kur tada dar būta bibliotekos, ji nuėjo nešina juodu kaspinu perrišta Lietuvos trispalve, kurią su bendradarbėmis iškėlė prie pastato.
„Tada buvo beveik neįmanoma nusipirkti trispalvės. O aš turėjau tėvelio pasiūtą. Dar ir dabar tą vėliavą tebeturiu, - prisipažįsta L.Turauskaitė, pridūrusi, jog visko 1991-ųjų sausio 13-osios ryte būta: ir ašarų, ir išgyvenimo dėl tautos, dėl Lietuvos, ir tikėjimo, nepaisant eteryje skambančių klaidinančių informacijų. – Mūsų kartos žmonėms ši diena – pati tikroji vilties diena. Ir gedulo dėl tų žmonių, kurie tąnakt žuvo“.
O dėl šių dienų vienybės? Pasak L.Turauskaitės, kartais, bežiūrint į tai, kokia susiskaldžiusi visuomenė, kyla baisi mintis: jog turi įvykti kažkas dar šiurpesnio, kad Lietuva susivienytų.
„Tačiau gal nėra taip beviltiška. Nes dievaži nesinorėtų, kad kas nors panašaus atsitiktų“, - sakė L.Turauskaitė.

Atmintyje ne iš vadovėlių
„Nepaisant to, kad 1991-aisiais man buvo šešiolika, sausio 13-ąją atsimenu ne iš tėvų pasakojimų ir ne iš vadovėlių, - sakė Palangos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos grupės vyresnysis specialistas Ričardas Vinciūnas. – Tą naktį pats budėjau Klaipėdoje prie Girulių televizijos bokšto. Įspūdis – visam gyvenimui“.
Pasak R.Vinciūno, šiandien Lietuva gal ir nebūtų tokia vieninga, kaip tada. Bet tai nereiškia, kad neatsirastų tokių žmonių, kurie, nežiūrint amžiaus ir visuomeninės padėties, ateitų vėl budėti ten, kur to reikėtų.