Mano Palangos vizija

Nusivylę žvilgsniai ir iš lūpų sklindantis gana liūdnas balso tonas – šitaip prasidėjo mano ir keturių jaunuolių, Justino, Austėjos, Rūtos ir Jonės, pokalbis. Per dabarties nusivylimus jie tikisi, kad visi egzistuojantys Palangos trūkumai ateityje pasikeis ir taps privalumais.

Justinas Gecevičius mano, kad vizija – tai realios svajonės, kurios išsipildys ateityje. Jis tikisi, kad ateityje nebus taip, kaip yra dabar, kai kovojant dėl jaunimo centro tenka nervintis kiekvieną dieną: „Mums reikia žmogaus, kuris padėtų, nes jaunimas nuėjęs į savivaldybę nelabai ką iš tiesų ir išmano, o susidūrus su biurokratizmu iš mūsų gaunasi nulis. Mums reikia tarpininko tarp jaunimo ir valdžios“.

Vaikinas teigia, kad tiek Druskininkuose, tiek Birštone yra labai aktyviai rūpinamasi jaunimu, tad Palangoje turėtų būti taip pat, ir ne tik vasarą.

Justinas juokauja, kad dabar Palanga yra tokia, kaip dainoje „Palanga močiučių“, nes miesto savivaldybė labiau jomis rūpinasi. Jo tai nestebina, nes artėjant rinkimams būtent vyresnio amžiaus žmonės, o ne jaunimas, turi teisę balsuoti.

Anot Justino, didžiausia problema – jaunimo užimtumas žiemos metu. Jaunimas neturi vietos, kur galėtų susiburti, todėl jiems tenka važiuoti į Klaipėdą, kad galėtų nueiti į kino teatrą arba eiti į piceriją, kad galėtų pasėdėti ten, kur šilta.

Justinas turi nemažai pasiūlymų, kad miestas gyvuotų ir žiemą: „Žiemos metu būtų galima įrengti laikinas ledo arenas. Taip pat galėtų būtų vietos renginiams, o jose kažkas vyktų, pavyzdžiui, kino vakarai, koncertai, teminiai vakarėliai. Jei tik būtų mums duota vieta, mes jau patys ją įsirengtume, kaip norime. Jei pramogų ir veiklos Palangoje netrūktų ne tik vasarą, bet ir kitais metų laikais, tai tada čia būtų tobulas miestas“.

Palangos mokinių parlamento prezidentas teigia, kad jaunimui reikia pramogų centro, veikiančio visus metus. Jame galėtų būtų boulingas, stalo tenisas, biliardas, kavinės, atskiros patalpos, skirtos jaunimo susirinkimams. Jis neabejoja, kad ten būtų itin daug žmonių.

Kad ir kaip bebūtų, Justinas planuoja ir po studijų grįžti į Palangą, kad galėtų prisidėti prie jos plėtros: „Gerai yra išvažiuoti kur nors kitur, į didesnį miestą, pasimokyti, o paskui grįžti į Palangą su naujomis idėjomis ir pradėti čia kažką kurti, traukti lėšas į Palangą. Šitaip bandant įvykdyti savo viziją, kurią, tarkim, prieš dešimt metų buvai sugalvojęs įgyvendinti“.

Justinas mano, kad gyvendamas kitur, gali viską pamatyti ir įvertinti „iš šono“, o tada daug lengviau prisidėti prie miesto tobulinimo.

Jo svajonė, kad Palanga taptų ir žiemos sostine.

Austėjai Šeduikytei taip pat trūksta Palangoje veiklos žiemą, kai miestas tuščias. Ji mano, kad šalia Palangos būtų galima įrengti slidinėjimo trasas, kad ir šaltu oru žmonės atvažiuotų.

Austėja tikisi, kad ateinanti karta Palangoje bus labai veikli. Žmonės ne tik norės veikti, bet ir imsis veiklos. Jie bus labiau užsispyrę.

Ateityje Austėja taip pat sieks skleisti ir populiarinti jaunimo idėjas ir stengsis kuo daugiau prie viso to prisidėti.

„Tikiuosi, kad Palanga bus veiklos sostinė visiems: nuo mažiausio iki vyriausio“, – sakė ji.

Jonė Dobrovolskytė buvo truputį pesimistiškesnė nei jos draugai: „Aš manau, kad Palanga nepasikeis. Jei jaunimas turi dabar iniciatyvos kažką keisti, bet jų noras yra stabdomas, tai nejau galima tikėtis, kad vieną dieną sušvis kam nors protas ir jie nuspręs, kad nebereikia riboti jaunimo?“

Vis dėlto Jonė tikisi, kad ateityje į valdžią ateis tokie žmonės, kurie turės naujų, nenuvalkiotų idėjų ir kurie dabar jau nori kažką keisti, o tada galės įgyvendinti savo miesto viziją.

Deja, Jonė, baigusi mokyklą, neįsivaizduoja savęs Palangoje, bet ji būtent dabar bando visur dalyvauti ir aktyviai reikštis. Ji taip pat optimistiškai nusiteikusi dėl savo draugų: „Man atrodo, kad visi, kurie dabar čia yra susėdę, ateityje norės padėti jaunimui, nes mes žinosim, kokios bėdos mus kamavo“.

Jonė ir svajonėse mato teigiamą miesto viziją: „Palanga ateityje turėtų būti padariusi didelį šuolį į priekį visose srityse. Tada būtų patenkintas ne tik jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus žmonės. Tikiuosi, kad visi bus laimingesni, kad visus trauks čia atvykti“.

Rūta Šeduikytė, atvykusi vasaros atostogų iš Vilniaus, pastebi, kad Palangoje iš tikrųjų labai draugiški žmonės, jie tarsi viena graži bendruomenė: „Esu iš didelio miesto, tad čia gyventojai atrodo labai vieningi, visi kaip vienas. Ir čia labai smagu. Todėl tikiuosi, kad ateityje Palanga labai nepasikeis“.

Rūtos nuomone, Palangai reikia ne pasikeisti, o tiesiog užpildyti trūkumus ir toliau tobulėti. Ji taip pat mano, kad Palanga būna užmiršta žiemos metu, tad reikia kam nors imtis iniciatyvos, jog ir šaltuoju metų laiku žmonės susiburtų.

Rūta taip pat turi idėją, kurią ji net pati pasiruošusi įgyvendinti: „Galėtų Palangoje visus metus būti kinas po atviru dangumi. Iš pradžių ateitų gal tik keli žmonės, bet paskui jų padaugėtų. Ir tam nereikia daug vietos. Jei aš turėsiu projektorių, tai būtinai pati darysiu šitą dalyką. Ir man nesvarbu, jei iš pradžių ateis tik penki žmonės“.

Ji pamena, kaip praėjusią vasarą su draugais pastebėjo reklamą, jog parke rodys prancūziškus filmus. Jie ten nuėjo ir smagiai praleido laiką, nes atmosfera ten buvo iš tiesų puiki.

Rūta mano, kad jaunimas ir vyresnio amžiaus žmonės galėtų kartu imtis kokios nors veiklos.

„Tiesa, vyresnio amžiaus žmonės turėtų būti taip pat iniciatyvūs, o ne tik bambėti kaip viskas blogai“, – tęsė ji.

Rūta mano, jog prie Palangos tobulinimo ateityje galėtų prisidėti atveždama naujų žmonių, turinčių daug idėjų ir galinčių įnešti daugiau naujos veiklos. Ji tikisi, kad ateityje Palanga bus ta vieta, kai metus viską, norėsis ištrūkti ir atvykti būtent čia.

  Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Mes-juros vaikai".