Prikaustytas neįgaliojo vežimėlyje, bet tvirta siela ir didele širdimi

Sudėtinga apsakyti kas dedasi neįgaliojo vėžimėlyje sėdinčio žmogaus širdyje, tačiau Algimantas Urbonas spinduliuoja vidine ramybe, išmintimi ir dideliu nuoširdumu. „Šiukštu, nesijaučiu nuskriaustas likimo, turiu daug veiklos. Dabar pagrindinis mano tikslas, kad Palangoje būtų įkurtas muziejus. Esu kolekcininkas, turiu sukaupęs vertingą kolekciją Palangos tema ir galėčiau ją padovanoti. Ne vieną savo rinkinį jau esu padovanojęs įvairiems Lietuvos muziejams. Kodėl? Todėl, kad esu šimtaprocentinis Lietuvos patriotas. Myliu tėvynę ir visus žmones. Žinote, aš neturiu jokio pavydo jausmo ir džiaugiuosi net už svetimo žmogaus pergales“, - atviras išlieka A. Urbonas, kuris gyvenime vadovaujasi paprasta taisykle: „Pragyvenom pasaulinius karus, badus... išgyvensim ir dabar“.
 

Gyvenimo mėtytas ir vėtytas

Algimantas sako, kad kiekvienas senolis vieną dieną ima ir peržiūri savo nueitą gyvenimo kelią.

„Peržiūriu ir aš. Matau jame visko: ir teigiamų, ir neigiamų dalykų. Teko išgyventi ir karą, ir sunkius pokario metus. Taigi, esu gyvenimo mėtytas bei vėtytas“, – su liūdesiu akyse pasakojo A. Urbonas.

Ir nors kolekcininkas nenoriai šneka apie savo sveikatą, nuomonę apie Sveikatos sistemą Lietuvoje, turi. „Į neįgaliojo vėžimėlį atsisėdau prieš dvejus metus. Lygiai tiek laiko nebuvau prie jūros. Bandė tai nuskriaustai kojelei gaminti protezą, tačiau vien jo nepakanka. Tektų dar ir ramentais remtis. O ir antros kojos pervarginti negali... Žinote, savo kailiu pajutau, ką reiškia šalies sveikatos sistema. Esu patyręs ir insultą, ir infarktą, turėjau didelę stuburo traumą, kuri pusei metų buvo prikausčiusi prie ligoninės lovos. Man buvo paskirtas antros grupės invalidumas. Vėliau kiek pasikeitė tvarka ir aš buvau įvardintas kaip turintis vidutinių poreikių. Prieš porą metų patyriau operaciją, po kurios buvau pripažintas turintis didelių poreikių ir man buvo paskirta 200 litų nesiekianti išmoka. Su sąlyga, kad medicininėje komisijoje turėsiu pasirodyti kas du metus. Man lig šiol sunku suprasti tokią sveikatos sistemos logiką. Koja per du metus man juk neužaugs, o ir žmogus su metais ne jaunyn eina. Taigi, mane tikrinti turėjo trys specialistai. Negano to, kad pas juos turėjau eiti skirtingom dienom, bet ir gavęs jų išvadas vykti į komisiją Klaipėdoje. Atsisakiau. Tegul tie pinigėliai lieka valstybei. Galbūt valdininkams jie reikalingi labiau nei man“, – sakė pašnekovas.

 Tik už Lietuvą

Kad ir kaip kartais beviltiškai Lietuva atrodo, kad ir kokių absurdiškų įstatymų, apribojimų pas mus gausu, A. Urbonas – tikras šalies patriotas: „Esu šimtaprocentinis Lietuvos patriotas. Tačiau vis stebiuosi, kodėl tokių kaip aš vengiama? Galbūt tai dar vienas sovietmečio palikimas? Didžiausią nuostabą ir siaubą man kelia tautiečių emigracija. Iš gimtinės jie yra tiesiog skatinami išvykti. Tikrai nemanau, kad lietuviai į užsienį išvyksta ieškodami lengvesnio gyvenimo. Išsilavinę, aukštuosius mokslus baigę žmonės užsienyje burokėlius atrinkinėja, uogienes verda. Ir taip diena iš dienos. O ir gyvena jie kur papuola. Kaip bendrabučiuose. Gamta, vaizdas – juk ten nyku. Airijos gamtos net nelyginu su Lietuvos. Manau, kad ten išvažiuoja ne protaujantys, o pilvo patriotai“.

Algimantas – kaunietis. Kaune susipažino ir su mediciną bestudijuojančia žmona Marija: „Gyvenimas taip susiklostė, kad grįžome į žmonos gimtinę Palangą. Ir čia jau esu dvylika metų. Mano žmona kilusi iš garbingos senbuvių Liutikų giminės. Ypatingos pagarbos verta jos amžiną jai atilsį mama Petronėlė Liutikienė, kuri sunkiais karo metais užaugino ir išleido į gyvenimą penkis vaikus“.

Į klausimą, ar Palanga jau tapo namais, pašnekovas atsakė: „Palangoje dažnas svečias buvau dar jaunystėje. Iki pensijos dirbau Projektavimo institute inžinieriumi, tad darbo reikalais esu išvažinėjęs visą Lietuvą. Palangoje praleidau visas vasaras, tad svetimu nesijaučiau ir nesijaučiu“.

 Kolekcininkas

A. Urbonas – kolekcininkas. Nuo pat mažų dienų kolekcionuoja pašto ženklus, monetas, medalius.

„Ir ko tik aš nekolekcionuoju. Mano diapazonas platus“, – šypsosi vyriškis, kuris savo kolekcijų negaili ir dalį jų mielai dovanoja Lietuvos muziejams. „Pasitaikius progai, vis įsigydavau įvairių spaudinių, o sulaukęs garbaus amžiaus, nutariau juos išdovanoti tiems, kurie pasirūpins, kad jie būtų visiems prieinami ir tinkamai saugomi“, – sakė ponas Algimantas.

Štai, Radviliškio viešoji biblioteka iš A. Urbono gavo dovanų senų, vertingų leidinių – „Lietuvos“ knygyno Šiauliuose išleistų 1929, 1932, 1935 ir 1940 metų kalendorių, žurnalų: „Naujoji vaidilutė“ (1939 m.), „Motina ir vaikas“ (1934 m.), „Mūsų Vilnius“ (1937 m.), „Geležinkelininkas“ (1935, 1936, 1940 m.) ir kt. Padėką Algimantas yra gavęs ir iš Kauno Karo muziejaus.

„Dar būdamas Kaune puoselėjau viltį, kad Palangoje bus įkurtas muziejus ir po truputį kaupiau muziejui tinkamą medžiagą. Sukaupiau nemažai įvairiausių atvirukų, ženkliukų, medalių. Visą savo kolekciją norėjau padovanoti, bet aš nenoriu, kad tos dovanos lauktų toks pat likimas, kaip ir garbios, amžiną jai atilsį E. Adiklienės sukaupta medžiaga, kuri buvo stumdoma iš vienos vietos į kitą, nebuvo jos kur laikyti. Norėtųsi, kad mano kolekcija būtų ne tik vertinama, bet ir papultų į tinkamas rankas. Kelia nuostabą, kad mūsų kurortas neturi muziejaus. Juk tokius turi net maži miesteliai. Teko šnekėti su tuometiniu Palangos meru Pranu Žeimiu, kuris man maloniai paaiškino, kad kurortui užtenka A.Mončio muziejaus ir dar vienas papildomas muziejus atsieitų brangiai. Vėliau mėginau šnekinti ir kitus merus, tačiau...“ – pasakojo A. Urbonas.

„Man rūpi Palanga“

Kolekcininkas domisi ne tik Palangos istorija, bet ir politiniu jos gyvenimu: „Protu nesuvokiama, kodėl nėra įamžinamas Palangos steigėjo vardas. Valdžia tikrai galėtų skirti nors mažą dalį kokios nors Palangos gatvės atkarpos. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos armijos karininko, kuris yra lankęsis ir Palangoje – Robert Baden-Powellio vardu gatvė buvo pavadinta. Negaliu likti abejingas ir kuomet kalbame apie bendrą miesto vaizdą. Pavyzdžiui, šiandien daug ir plačiai diskutuojama apie rekonstruotą J. Basanavičiaus gatvę. Sutinku su tuo, kad ji anksčiau atrodė labai vargana ir ta gatvės puošmena – kaštonai – buvo perdžiūvę. Tačiau gal buvo galima labiau išieškoti ir rasti tinkamiausią jos rekonstrukcijos sprendimą. Galbūt, tuo momentu kai ją tvarkė, visi dabar J. Basanavičiaus g. esantys elementai, buvo „ant bangos“?“