Palangiškis Paulius Rojus: „Rasos išėjimas išlaisvino mane“

38 metų Palangos verslininkas Paulius Rojus, kurio 35 metų žmona Rasa iškeliavo Anapilin pernai spalį po aštuonerius metus trukusios kovos su itin pavojinga sarkoma, daug laiko dabar praleidžia kartu su judviejų 7 metų sūnumi Luku bei siekia įprasminti žmonos atminimą – tęsti jos vardo paramos fondo veiklą.
„Man svarbu yra tęsti žmonos pradėtus darbus. Fondas buvo įsteigtas jai padėti kautis su savo liga, tačiau vėliau jis pagelbėjo ir kitiems“, – žurnalui „Lietuvos pajūris“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partneriui, sakė P. Rojus, kuris yra UAB „Pajūrio šaltinis“ savininkas. – Noriu, kad fondas pirmiausia padėtų žmonėms, kuriems tikrai reikia pagalbos, čia, Palangoje. Tiems, kurie vos suduria galą su galu ar net gyvena be vandentiekio ar vandens nuotekų įrenginių namuose. Tai gali būti ir vieniša mama ar tėtis, ar šeima, turinti finansinių sunkumų. Oficialiai tokių žmonių rasti sunku. Vieni žmonės pasirenka nešti gyvenimo kryžių su niekuo juo nesidalindami. Kitiems, matyt, pakanka gaunamos paramos iš valstybės. Dar kiti, matyt, net nežino kur pagalbos kreiptis“.
Kadangi įmonė „Pajūrio šaltinis“ atlieka inžinerinių tinklų statybos ir renovacijos paslaugas, įrengia vandentiekio ir vandens nuotekų sistemas, atlieka žemės, aplinkos tvarkymo ir kelių statybos darbus, tokios realios, apčiuopiamos pagalbos kaštai nebūtų itin dideli, svarstė P. Rojus.
„Žinoma, kitiems reikalinga tiesiog piniginė parama. Prašyti, ir pinigų – nieko bloga“, – sakė vyras.
Dabar jam svarbiausia – septynmetis sūnus Lukas, kuris į žemę atėjo jau Rasai pradėjus chemoterapijos kursą. Paskutiniais Rasos gyvenimo mėnesiais Paulius jau buvo iš jos perėmęs daugumą namų ruošos darbų.
„Likus maždaug pusmečiui iki Rasos išėjimo, abu su ja sutarėme, kad sūnaus prašysime dėl visko pas mane eiti. Tad jis tą ir daro. Lukas – tvirtas mažas vyrukas“, – šyptelėjo P. Rojus.
Anot jo, mirus Rasai, jo darbotvarkė itin nepasikeitė: „Aš pats sūnų vežu į mokyklą, rūpinuosi jo ir savo sveiku maitinimusi. Labai gerai, kad mano tėvai ir močiutė iš mamos pusės, kiti artimiausi giminaičiai gyvena netoliese – man padeda. Esu laimingas, kad mane supa geri žmonės“.
Vyras neslepia, kad kai sūnui reikėjo pranešti žinią apie mamos mirtį, abu su juo pravirko: „Taip, jis – labai tvirtas, bet – ir jautrus. Mes labai gerai sutariame. Rasai mirštant, buvome su sūnumi užsirašę pas psichologą. Ji man pasakė paprastai: „Apie mirtį, net artimiausio žmogaus, reikia kalbėti paprastai – be jokių senelių šalčių ar angeliukų, laukiančių debesyse“.
Paskutinę Rasos gyvenimo dieną, kai VISKAS buvo akivaizdu, Paulius nuvažiavo pas sūnų į darželį ir pasakė: „Lukai, tave labai myliu, bet mama šiandien mus abu paliks...“
Abu apsiverkė, ilgai laikė apkabinę vienas kitą... Lukas buvo įpratęs sunkiai sergančią mamą vis dažniau matyti lovoje, kaip ir – saujas vaistų, ar išgirsti užuominų apie mamos ligą iš kitų.
„Jam tai nebuvo staigmena“, – sakė P. Rojus.
Kalbėdamas su laikraščiu „Palangos tiltas“, likus daugiau nei mėnesiui prieš žmonos mirtį, vyras prisipažino, kad gyvenime yra „nuverkęs“ du kartus.
„Pirmąkart prieš aštuonerius metus, kai sužinojau, kad 27 metų žmona Rasa serga itin pavojinga sarkoma – diagnozavę šio vėžio ketvirtą stadiją, gydytojai jai davė kelis mėnesius gyventi. O antrąkart – praėjusių metų rugpjūtį, prieš savo kelionę į Indiją, Himalajus“, – tuomet sakė P. Rojus.
Prieš kelionę į Himalajus vyras abejojo, ar turįs teisę palikti sunkiai sergančią žmoną dviem savaitėms, bet, pasitaręs su ja ir artimaisiais, į Himalajų kalnus išvyko. „Nusiraminti“, – sakė P. Rojus.
Judviejų gyvenimas prieš aštuonerius metus atrodė rožėmis klotas, bet, kai Rasai tebuvo 27-eri, gydytojai labai sunerimo dėl jos gumbo. „Pirmą kartą gumbelį ant pilvo apčiuopiau smagiai su vyru leisdama laiką poilsinėje kelionėje. Tuomet man buvo 27 metai, buvau ką tik ištekėjusi, sveika ir laiminga moteris. Jaučiausi puikiai, gal tik paskutinę savaitę virškinimas buvo šiek tiek sutrikęs. Labai to gumbelio nesureikšminau. Kai grįžau namo, ir jis staiga per 2 savaites užaugo iki 10 centimetrų, jau negalėjau užsimerkti ir apsimesti, kad nieko nematau. Šeimos gydytojas iškart nusiuntė pasidaryti echoskopiją. Sužinojau, kad yra darinys taukinėje ir darinukai kepenyse... Man buvo diagnozuota itin reta sarkomos forma leiomiosarkoma. Dar sunkiau buvo apie tai pranešti vyrui Pauliui...“ – žiniasklaidai pasakojo R. Rojienė.
Po pirmosios chemoterapijos gydytojas Rasai buvo suteikęs tik 5 procentų tikimybę, kad įvyks remisija. Kad tai nutiktų, reikėjo didžiulio stebuklo. Ir jis įvyko – palangiškė kovėsi su vėžiu net 8 metus. Kai kurie medikai tai vadina stebuklu.
„Mes abu – ir aš – prisitaikėme prie esančių gyvenimo sąlygų... Mes esame gavę Santuokos sakramentą – aš buvau, esu ir būsiu su ja visą gyvenimą. Per tuos visus metus net nebuvo kilusios jokios kitos minties, abejonės dėl to...“ – P. Rojus sakė „Palangos tiltui“ pernai rudenį, Rasai skaičiuojant paskutines gyvenimo savaites.
Vyras tuomet prisipažino, kad yra tikintis, ir tikėjimas jam labai daug padėjo priimant situaciją, kurioje abu su žmona atsidūrė.
„Sūnų Luką irgi nuolat vedu į bažnyčią. Rasa buvo mažiau tikinti negu aš, bet susirgus, jos tikėjimas išaugo – ji susipažino su labai dvasiškai stipriais, pilnais tikėjimo žmonėmis, pavyzdžiui, Kretingos pranciškonu vienuoliu broliu Evaldu ir visa jų bendruomene“, – pasakojo P. Rojus.
Kalbinamas rugpjūčio pradžioje žurnalui „Lietuvos pajūris“ Paulius sakė: „Esu vienišas tėtis ir toks būsiu tam tikrą laiką. Taip, su moterimi galiu susitikti kavos puodeliui, tačiau kada moters ieškosiu savo likusiam gyvenimui – dar nežinau. Viskam – savas laikas, geri dalykai kartais ateina netikėtai, – atvirai sakė P. Rojus. – Atvirai sakau: išėjus Rasai, mano gyvenime atsirado laisvė – tiksliau aš išsilaisvinau kaip žmogus, nuslūgo įtampa, kurios jau ir nebuvo paskutiniais metais, atsirado ramybė“.
Jis dėkoja Rasai, kad ši jį yra išmokiusi paprastų, bet labai svarbių dalykų.
„Pavyzdžiui, atsiprašyti. Už ne tą pasakytą žodį, už blogą nuotaiką, už... Mokėti ir nebijoti atsiprašyti – didelis dalykas, – sakė P. Rojus, prisipažinęs, kad turėjęs valdyti ir savo ūmų būdą. – Bet aš prieš ją likau sąžiningas – kaip vyras per visus jos ligos metus nepadariau klaidų, nenuklydau. Manęs sąžinė dėl nieko prieš ją negraužia. Kai artimas žmogus serga sunkia nepagydoma liga, labai svarbu yra rasti tai, kas teikia jei ne ramybę, tai nusiraminimą. Tai gali būti ir knyga, ir kelionė, ir išvyka į gamtą. Labai svarbu tokiu atveju rasti ir laiko sau. Kad „neperdegtum“, kad galėtum nesukiužti, ir toliau gyventi...“.
Anot jo, Algirdo Kumžos knygoje apie Rasą „Rasa. Po angelo sparnu“ yra pateikta labai daug vertingų minčių ir net praktinių patarimų – ir sergančiajam, ir jo artimiausiems žmonėms.
P. Rojus šią liepą grįžo iš kelionės į Korsiką, Italiją, kur kartu su bičiuliais lipo į kalnus, užsiiminėjo kanjoningu srauniose kalnų upėse, gėrėjosi šniokščiančiais kriokliais. Keliauti į kalnus – Pauliaus sena tradicija.
„Man kalnai labai padėjo, kai man buvo labai sunku – kuomet Rasa sunkiai sirgo, – yra prisipažinęs Paulius. – Dėl žmonos ligos aš patyriau nemažai psichologinio skausmo, o ten, kalnuose, tas skausmas – visai kitoks: fizinis, dėl nepatogumų, tačiau siela nusišviečia stebuklingai. Tokios kelionės, nors laikinai, labai gerai įveikia jaudulį ar net paniką. Tačiau aš niekada nebuvau kankinys – kiekvienoje šeimoje yra skausmo ar žaizdų“.
Su Pauliumi Rojumi galima susisiekti jam paskambinus telefonu 8 676 37447. Jis kol kas ketina pats vadovauti žmonos Rasos vardo paramos fondui.