V.Ušackas: „Afganistanas man – naujas gyvenimo etapas, visiškai naujas patyrimas“

Vygaudas Ušackas, ES pasiuntinys Afganistane, atostogaudamas Palangoje neužmiršo karo nuniokotos žemės – praėjusį penktadienį jis susitiko su miesto visuomene ir svečiais, papasakojo apie tolimos šalies istoriją, dabartį, apžvelgė šalies politinę, etninę padėtį, supažindino su savo, kaip ES pasiuntinio, darbo specifika šalyje. Garbingas svečias laikėsi savo pažado – prieš susitikimą susitiko pokalbiui su „Palangos tilto“ redaktoriumi.

Ar atostogaudamas Palangoje sugebėjote mintimis pabėgti nuo Afganistano?

(šypsosi) Kai plaukioji tokioje šiltoje Baltijos jūroje, sugebi. Jau ne pirmus metus atostogauju Palangoje. Prie viešbučio yra ir krepšinio aikštelė, ir teniso kortai, su draugais žaidžiame ne tik krepšinį ar tenisą, bet ir maudomės jūroje. Žodžiu, stengiuosi nors šiek tiek atsipalaiduoti. Net ir atostogaudamas daug naudojuosi internetu – seku įvykius Afganistane.

Ar labai nustebino tai, ką pamatėte nuvažiavęs į Afganistaną?

Prieš paskyrimą Afganistane, jau anksčiau, prieš metus, buvau lankęsis šalyje, buvau girdėjęs daug pasakojimų iš joje buvusių žmonių, todėl nuvažiavęs su paskyrimu, niekas manęs ten ypatingai nenustebino.

Prieš kelis metus jūsų, kaip politiko, žvaigždė švietė labai ryškiai, daug kas tikėjosi, kad jūs sudarytumėte rimtą konkurenciją prezidento rinkimuose tuometinei ES komisarei Daliai Grybauskaitei. Kaip viskas baigėsi, žinome : neįtikus prezidentei, jūsų politinė karjera stipriai susvyravo, ir, esant galimybei, išvykote dirbti į Afganistaną, pasirinkote savotišką tremtį. Įdomu, kaip jūs pats vertinate pastarųjų metų įvykius savo gyvenime?

Daug metų esu dirbęs diplomatinėse misijose, todėl, kai man buvo pasiūlyta vadovauti Užsienio reikalų ministerijai, priėmiau tai kaip iki tol man parodytą didžiausią pasitikėjimą. Būti Lietuvos diplomatijos šefu buvo didelė atsakomybė ir garbė. Politika yra politika – joje visko atsitinka. Dabar nenoriu diskutuoti, kodėl atsitiko taip, kaip atsitiko. Vis tik aš tikiuosi, kad palikau savo mažyčius pėdsakus Lietuvos užsienio politikoje. Savo darbo Afganistane nevadinčiau tremtimi – pats pasisiūliau į šias pareigas. Ne Lietuva mane paskyrė į jas, o Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrai. Afganistanas man –  naujas gyvenimo etapas, visiškai naujas patyrimas.

Kokia konkrečia veikla kaip ES pasiuntinys užsiimate Afganistane?

Karinei operacijai vadovauja AISEF – tarptautinės karinės pajėgos, kurias sudaro ne tik NATO pajėgos – iš viso 47 valstybės. Europos Sąjungos veiklos sritis Afganistane yra aiškiai apibrėžta – visų civilių projektų vykdymas. Kaip specialusis Europos Sąjungos atstovas Afganistane esu atsakingas už kasmetinę 200 milijonų eurų biudžetą, skirtą Afganistanui. Šie pinigai skiriami Afganistano žemės ūkio, kaimo plėtros, sveikatos, policijos ir valdymo struktūrų vystymo projektams. Mano misija yra ne tik koordinuoti šios paramos teikimą ir įsisavinimą, bet ir skatinti dialogą dėl taikos, paremti bendradarbiavimą tarp regioninių valstybių.

Olandija jau artimiausiu metu planuoja išvesti savo karius iš Afganistano. Ja ketina pasekti kitos Europos Sąjungos valstybės, taip pat ir Anglija, kuri po amerikiečių turi didžiausią karinį kontingentą Afganistane. Ar išvedus karius jūsų misija neteks prasmės? Kas, pasitraukus pajėgoms, užtikrins ekonominės misijos Afganistane saugumą?

Priešingai – civilinių projektų apimtis ir poreikis tik išaugs. Manoma, kad mažėjant Afganistane tarptautinėms karinėms pajėgoms, stiprėjant Afganistano policijos ir karių pajėgoms, tarptautinis įsitraukimas į Afganistaną keisis. Civilinių projektų reikšmė, o tuo pačiu ir Europos Sąjungos reikšmė, tik išaugs.

Kalbant apie tokių civilinių projektų saugumą, NATO pajėgas, galbūt artimoje ateityje, pakeis Afganistano karinės ir policijos pajėgos.

Ar jos jau pasiruošusios perimti šalies saugumo kontrolę į savo rankas?

Ne, dar ne, bet mes, NATO ir ES, daug dirbam ta linkme. Europos Sąjunga yra pasiuntusi į Afganistaną ir savo policijos pajėgas, EUPOL, kurios rengia afganistaniečius užtikrinti šalies saugumą. Iki 2011 – ųjų metų pabaigos Afganistane bus 120 tūkstančių Afganistano policininkų ir apie 164 tūkstančius – karių. Afganistano prezidentas Hamidas Karzajus įsitikinęs, kad Afganistanas 2014-ųjų metų pabaigoje jau pats galės visiškai kontroliuoti padėtį šalyje. Iki tada turėtų būti likusios minimalios užsienio karinės pajėgos šalyje. Tačiau turint omenyje Afganistano istoriją, kovas tarp įvairių genčių ir grupuočių, neraštingumą, visus kitus iššūkius, užsienio karinės pajėgos šalyje bus kurį laiką ir po 2014-ųjų. Tik keisis jų pobūdis – jos bus ne tiek karinės, kiek mokančios pačius afganus karo ir gynybos mokslų.

Bet akivaizdu, kad įvykiai ir procesai Afganistane nevyksta taip, kaip pageidautų Pentagono ar NATO vadovybės. JAV prezidentui B. Obamai į Afganistaną įvedus papildomą 35 tūkstančių karių kontingentą, žuvusių amerikiečių ir britų karių skaičius pasiekė rekordines karo aukštumas, Be to, pustrečio karto išsaugo civilių gyventojų dėl užsienio karinių pajėgų veiksmų aukų skaičius. Vadinasi, situacija blogėja šalyje. Kodėl? Kuri karo mechanizmo detalė nedirba?

Visų pirma, amerikiečiai kol kas nėra įvedę visų papildomų pajėgų, apie kurias kalbėjo prezidentas B. Obama. Žinoma, aukų didelis skaičius kelia nerimą, bet karo ekspertai tvirtina, kad didesnės karių ir civilių gyventojų aukos susijusios su didesne užsienio karių koncentracija ir veiksmais Talibanui jautriausiuose centruose. Šie metai Afganistanui yra kritiniai metai. Įvairiomis  prasmėmis - ir karine, ir ekonomine. Manau, kad reikia palaukti šių metų pabaigos ir kitų metų pradžios, kad pamatytume, kaip keičiasi padėtis toje šalyje.

Ar neatrodo, kad daliai Europos karinių pajėgų pareiškus apie pasitraukimą iš Afganistano, JAV prezidentui B. Obamai prakalbus apie amerikiečių karių pasitraukimo pradžią 2011 – ųjų metų liepos mėnesį, o aukų skaičiui pasiekus rekordus, pasauliui ir, visų pirma, Talibanui siunčiamas signalas, kad koalicijos karinės pajėgos pralaimėjo karą?

Aš taip neteigčiau. B. Obama kalbėjo ne apie besąlyginį Amerikos pajėgų mažinimą Afganistane, o apie laipsnišką  pajėgų mažinimą - priklausomai nuo saugumo situacijos šalyje. Aš jūsų paminėtą datą vertinu kitaip – ji sutelkia afganus atlikti namų darbams. Antra, siunčia žinią Talibanui, kad tarptautinės karinės pajėgos nebus šalyje amžinai, kad jos joje buvo su aiškia misija, paskatintos pasaulį sukrėtusių teroristinių įvykių prieš JAV prieš devynerius metus. Tokia atvira diskusija apie JAV karių išvedimo pradžios datą, pasauliui siunčia aiškią žinią, kad amerikiečiai į šalį atėjo ne kaip okupantai, o kaip žmonės, kurie siekia, kad patys afganai kurtų savo valstybę.

Paminėjote žodį „okupacija“. Lietuviams, iškentusiems sovietinę okupaciją, tokios misijos kaip Afganistane, turėtų būti visai svetimos, nes daugeliui afganų mes esame ne išvaduotojai, o okupantai...

Okupacija, kaip terminas, yra aiškiai apibrėžta teisiškai ir politiškai. Politine prasme, mes, lietuviai, Afganistane esame su taikos misija, padedame NATO pajėgoms užtikrinti stabilumą ir saugumą šalyje, garantuojame vietos žmonių saugumą. Kaip sakiau anksčiau, užsienio pajėgos į Afganistaną buvo įvestos ne siekiant jį okupuoti, o išlaisvinti nuo Talibų režimo, kuris žiauriai elgiasi su savo gyventojais ir, svarbiausia, vykdė teroristinius išpuolius.

Ar jūs matote  Lietuvos politikoje požymių, kad Lietuva paseks Europos Sąjungos valstybių pavyzdžiu ir kartu su jomis pasitrauks iš Afganistano? Ar liks ištikima JAV sąjungininkė ir pasitrauks iš šalies kartu su amerikiečiais? Be to, misija yra brangi: Krašto apsaugos ministerija 2011-aisiais tikisi jai gauti 64,2 mln. litų.

Man sunku vertinti, kokie bus Lietuvos politiniai sprendimai. Bet noriu pažymėti, kad Lietuvos indėlis į Goro provincijos atstatymą, užtikrinant joje saugumą ir stabilumą, vykdant civilinius projektus yra mūsų partnerių ir pačių afganų ypatingai vertinamas. Lietuvos kariai atlieka labai kilnią misiją, kuri tiesiogiai atsiperka stiprinant Lietuvos saugumo garantijas Europos Sąjungoje ir NATO.

Koks karo Afganistane apibūdinimas, jūsų nuomone, būtų pats tiksliausias: jis – laimėtas, laimimas, galimas laimėti ar, ko gero, neįmanomas laimėti?

(juokiasi) Kai pasižiūri į Afganistano naujausią istoriją, ją jau dvidešimt metų purto civiliniai karai. Tarptautinė bendruomenė jau atidavė daug pastangų, kad būtų šalyje sukurti politiniai, ekonominiai ir saugumo pagrindai, ant kurių patys afganai galėtų sėkmingai vystyti savo valstybę ir šeimininkauti. Kai tai atsitiks, bus prasmė išvesti ir Lietuvos karius iš Afganistano.

Atsakėte diplomatiškai, bet neatsakėte į klausimą. Bet gal karas iš anksto buvo pasmerktas, nes jo niekada aiškiai ir stipriai neparėmė regiono lyderės – Indija ir Pakistanas...

Iš tiesų, Afganistanas yra regiono šalių interesų ir konfliktų erdvėje, kurioje jie labai dažnai susikerta. Mano, kaip ES atstovo Afganistane, misija ir uždavinys yra skatinti kaimyninių šalių kitokį požiūrį į Afganistaną. Požiūrį, kuris sukurtų kitokius, kokybiškai naujus bendradarbiavimo pamatus, požiūrį, kuris karinius dalykus pakeistų tranzitu ir ekonominiais ryšiais.

Kokią jūs matote Afganistano ateitį artimiausioje perspektyvoje?

Negalime savęs apgaudinėti, kad per artimiausius mėnesius ar metus Afganistane sukursime demokratiją. Bet Afganistanas turi parlamentą, kuriame vyksta diskusijos, turi daug laikraščių ir televizijos stočių, kurios skelbia labai laisvus, kartais diametraliai priešingus požiūrius. Ir tai yra labai daug.

Tikiuosi, kad per ateinančius tris ar keturis metus Afganistane su tarptautinės bendruomenės pagalba bus sukurti tokie valstybės pagrindai, ant kurių patys afganai galės toliau vystyti savo valstybę. Taip atsitiks, jeigu afganai turės savo karines ir policijos pajėgas, jeigu sumažės korupcija, jeigu regiono valstybės, visų pirma, Pakistanas, Indija, Kinija, Jungtiniai Emyratai, Saudo Arabija, labiau įsitrauks į Afganistaną. Kaip minėjau, manau, kad mažos užsienio valstybių karinė pajėgos, ruošiančios afganų karius, išliks ir toliau šalyje. Šalyje, kuri pagal skurdumą yra antroji valstybė pasaulyje.

Ko gero, sutiksite, kad esminis misijos sėkmės šalyje klausimas yra mentaliteto, skirtingo požiūrio į dalykus dalykai. Kažin, ar galima laimėti karą nekeičiant šalies gyventojų mentaliteto. Bet ar įmanoma jį pakeisti šalyje, kurioje dauguma gyventojų gyvena kaip XV-XVII amžiuje. Ar kalbant apie mentalitetą, Vakarų ir Europos valstybėms pavyko per beveik dešimt metų jį nors šiek tiek pakeisti? Turiu omenyje, parodyti, kad galbūt verta mokytis Vakarų skelbiamų vertybių?

Manau, kad mes, ES, NATO ir JAV, neturi sau kelti uždavinio keisti afganų požiūrį. ES uždavinys yra padėti afganams stiprinti savo administracinius sugebėjimus, padėti sukurti struktūras, kurios pačios šalyje imtųsi įgyvendinti šalies saugumo ir kitus uždavinius.