Vladimiras Palcynas: „Mano drobė verkia, džiaugiasi, nes ji – gyva“

 Gėlėto gegužio „žiedų gaisre“, tarsi lenktyniaujant, kam greičiau ir pirmiau parodyti savo besišypsančius veidus – alyvoms, narcizams, tulpėms ar lelijinių šeimos kvapiosioms pakalnutėms („Convallaria“) daug gero po devynerių metų vėl pasisėmiau Sodų gatvėje stebėtinai tvarkingai, meniškai gyvenančių Katrinos ir Vladimiro Palcynų šeimoje. Darbą aviacijoje, Palangos oro uoste jau gal tik sapnuose menantis 82-ąjį gimtadienį pasitinkantis bičiuliškas Vladas – žmogus „gėlėta širdimi“ savo sielos sparnais, „tebeskrenda“ pajūrio erdvėmis menine kūryba. Paveikslais. Juose visur karaliauja gražios kaip moterys gėlės. Jas piešė net karinėje tarnyboje nuo 23 metų.

Padėkos raštas už tapybą

„Mano žingeidus, krapštukas, lekus paukštis“, – maloniai balkone šypsosi Katrina, jo išmintinga žmona nuo 1954 metų. 58-eri metai šalia. Nedaug tokių stabilių šeimų šiandien. Spalvingos biografijos rusas – palangiškis ištiesė 2005-09-01 buvusio mero (ir bendradarbio aviacijoje), dabar Lietuvos Respublikos Seimo nario Prano Žeimio pasirašytą, Palangos miesto savivaldybės administracijos V.Palcynui – dailininkui skirtą Padėkos raštą: „Už liaudies meno tradicijų puoselėjimą, dalyvaujant Palangos miesto liaudies meistrų konkursinėje parodoje“.

Beje, V.Palcynas, daug metų dirbęs Palangos oro uosto kadrų skyriaus viršininku, pats aviatorius dar prieš 15 metų yra taikliai, psichologiškai pastebėjęs, jog „iš Prano Žeimio, dirbančio Skrydžių valdymo centre kada nors subręs puikus politikas, tas vyras gali būti net politikos apžvalgininku“.

O kitoje nuotraukos pusėje atminčiai kasdien švelnaus žmogiškumo pilnas, visiems dėmesingas „žingeidus“ Vladimiras užrašė: „Kai ir mūsų nebus tegul žmones džiugina Saulė ir žydi gėlės“.
 

„Šakninis“ palangiškis

Abu Palcynai ir jų Palangoje gimę sūnūs labai giliai ir filosofiškai suvokia pasaulio dėsnius, žmonių gyvenimus, jų santykį su motule Gamta, ir neabejoja, kad tik dieviškasis menas yra pajėgus apvalyti sielą nuo blogio, suteikti kantrybės. Ir dar: abu didžiuojasi, kad gyvena Lietuvos miestelių miestelyje – pajūrio Palangoje.

„Gera gyventi tokiame miestelyje, kai pažiūri į jūrą ir žinai: už jūros, už horizonto dar kažkas yra, erdvė nesibaigia“, – 2002 metų kovą viename savo interviu yra sakiusi čia lyg rugiaveidė kopose tvirtai ir ilgam į meninį gyvenimą įaugusi Gražina Oškinytė-Eimanavičienė.

„Erdvė nesibaigia...“

Eini – eini – eini savojo likimo maršrutu „NUO – IKI ...“ Prie jūros tarsi pavyksta įminti ir paslaptį, akistatoje su gaivalinga jūra ir dangumi bandyti aptikti ir tikrąjį „aš“, čia kaip niekur kitur, tarsi atviras nervas – nemeluota sielos erdvė ir galimybė „prieiti išpažinties‘.

Štai, todėl ir eini, net paskubom prie jūros, todėl nepailsdamas čia apmąstai, iš čia parsineši ne tik akmenuką su jūros puta, bet ir išmintingą sentenciją apie gyvenimą, jo trapumą, žmonių tvirtybę, egoisto norą manyti, kad „tik aš – gudresnis už kitus“.

Jūra ir horizontas – amžini, o žmogų, kaip žiedą šalna, pasiima ir išlygina mirtis.

Jaudinančiai mūsų susitikime apie pasimatymą su jūra ties Šventąja, pasveikus po sunkios ligos kalbėjo buvusi žvejo dukra, Kastyčio gatvėje, Palangoje, gimusi, jėgas tapyboje bandžiusi Katrina Paulauskaitė-Palcynienė: „Skubėjau sveikstanti iš „Energetiko“ gydyklų į pajūrį, prisirinkau, va, apvaliukų akmenukų, o su jais... kas bus – tas!“ Bridau į jūrą, saujom, sėmiau vandenį ir ašarodama kartojau: „Sveika, sveika, tu mano brangioji Vaikystės drauge...“
 

Gyvenimo palaima – prie jūros

Niekur taip arti nepajusi gyvenimo palaimos, artumo, kaip tik prie jūros. Todėl Lietuvos miestelių karalienė Palanga daug kam motiniškai sava. Čia pajūryje intuityviai jauti Gyvybės pulsaciją – kaip savą kraują, bangas, metų laikus, nuotaikas, mirtį – gimimą, begalumą... todėl čia, Palangoje, menininkui nedovanotinas bet koks Minties neįgalumas. Dviorė erdvė (KRANTAS + Jūra = HORIZONTAS) dangiškų pajautų, intuicijos dėka atrandam tiltus į Pasaulio paslaptis. Kosmologiją.

„Palanga mane visą gražiąją gyvenimo dalį įkvepia dailei, kuri nuramino net kai 1996 metais buvau ant ribinio „gyvybės – mirties“ slenksčio. Infarktas, insultas, Palangos ligoninė, žvakė, Vilnius, lyg šventasis – širdies operaciją sėkmingai atlikęs profesorius Giedrius Uždavinys, ir aš po to dar daug paveikslų su žydinčiomis alyvomis nutapiau ir bičiuliams išdovanojau“, – draugiškai atsivėrė V.Palcynas. „Gabi gintaro meistrė ir tautodailininkų Palangoje globėja Onutė Katkienė daug darbų yra priėmusi į parodas salone, buvusiame Ronžės gatvėje.
 

Įspūdingos „Barto dailės pamokos“ Maskvoje

Klausiamas, o kas gyvenime paskatino kurti paveikslus, kas mokė berniuką, jaunuolį „Dailės pradžiamokslio“ V.Palcynas atnešė į balkoną kompiuterį, meistriškai įjungė portalą „MASLOVKA“: „Va, mano garsusis giminaitis Maskvoje – Viktoras Sergejevičius Bartas (1887 – 1954). Grafikas. Meno teoretikas. Rusijos menininkų pavasarinių plenerų Maskvoje rengėjas. Kariavo Alžyre. Gyveno Paryžiuje. Jo darbų yra ir Tretjekovo galerijoje, net Anglijoje. Iliustravo knygas“.

Vladas prisiminė, kad Maskvoje, centre, tuometėje Bolšaja Kalužskaja gatvėje buvusiame dideliame daugiabutyje gyveno šalia su žymiuoju menininku Bartu. Garsusis Bartas net nupaišė mudu, sėdinčius fotelyje su broliu Vasilijum, mama Marta, – o ji buvo Motina didvyrė! – tuo labai džiaugėsi. Viktoras Bartas vedė paaugliams ir pirmąsias piešimo pamokas. Liepė nupiešti paveikslėlį. Atnešiau. „Nesuprantu, kas čia – šuo ar ožka? Kur kojos?“ – klausia manęs menininkas. „Žolėje“, – atsakiau, – prisiminė V.Palcynas. – Kai atrodė, jog į Meno olimpą teks keliauti „Vaivorykštės tiltais“, studijuoti Dailės akademijoje Maskvoje, 1951 metais Volodka baigė Maskvos technikumą ir ... Atsidūriau Kaliningrado srityje. Iš ten 1953-03-03 likimo keliai atvedė į Palangą. Po dviejų dienų mirė Stalinas. O aš... O aš 1954 metais, kaip ne vienas kariškis tada Palangoje, kurioje gyveno gal 3 tūkstančiai gyventojų, nuėjau į šokius Parko saloje, pamačiau gražuolę palangiškę Katriną Paulauskaitę ir... šiandien mano galva dar „neatsisuka“.
 

Kurorte – laimingas

Palangoje aš esu laimingas. Čia, iš vadovaujančio darbo Oro uosto kadrų skyriuje į pensiją išėjęs, vėl prisiminiau „Barto dailės pamokas“. Savo nuotaikas, viltis, meilę liejau, su jūra ir gėlėm kalbėjau, kiek tik širdis geidė... Patinka tapyba. Ir Palanga. Jos žmonės. Klausyk, parašyk santūriai, kad man prieš lietuvius nebūtų gėda. Aš nemoku vaidinti menininko ir apsimesti tuo, kuo nesu. Aš visiems žmonėms, pažįstamiems palangiškiams, svečiams, linkiu gero ir linkiu tik mus visus suartinančio draugiškumo, žadu imtis tapybos ir šią vasarą“, – atsisveikinant kalbėjo tapytojas V.Palcynas.

Šis geraširdis žmogus didžiojo politiko Vaclavo Havelo siela labai šiltais žodžiais atsiliepia apie kiekvieną vaisingai kuriantį Palangos menininką, „Mosto“ kūrybinės grupės narius, su kuriais juos sieja ir kūrybinė, ir žmogiškoji draugystė, nes...

„Būk kuo tiktai tu nori, bet žmogumi privalai būti pirmiausiai“, – šiltai šypsodamiesi kartojo tarpduryje palangiškė Katrina ir jos gyvenimo draugas Vladimiras Palcynai, panašiai, žinau, pasakytų ir abu jų sūnūs, ir anūkai, ir šitie žodžiai mūsų „Chaoso amžiuje“ taip pat gaivina sielą, kaip ir šį gegužį Palangoje, Sodų gatvėje po jų langais kvepiančios nuostabios spalvos alyvos, kurias Vladas irgi atgaivins paveiksle.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".