Virginijus Biskys: „Pacientas turi pats stengtis nugalėti ir skausmą, ir negalią“

Palangos reabilitacijos ligoninės (PRL) direktoriaus Virginijaus Biskio pristatinėti nebereikia – jau beveik 25 metus ligoninei vadovaujantis direktorius sukūrė visame regione žinomą medicininės reabilitacijos įstaigą. Nors direktoriui tenka ligoninės sėkmės „liūto dalis“, bet jis tikina, kad esąs komandos žmogus. V. Biskys atsakė į „Palangos tilto“ redaktoriaus klausimus.
– Kaip save pats kaip vadovą apibūdinate?
– Mūsų ligoninėje darbas yra komandinis, todėl prieš šešerius metus, vykdant ligoninės reorganizaciją, priėmiau sprendimą dirbti kaip vienai komandai. Sprendžiančių „galvų“ – keturios, plius du pavaduotojai. Taigi aš – komandos žmogus.
– Kokie trys žodžiai geriausiai jus apibudintų kaip direktorių?
– Tolerantiškas, reiklus, bet ne diktatoriškas.
– Kada paskutinį kartą jūsų pavaldiniai matė jus supykusį?
– (Galvoja) Neprisimenu.
– Ar patiriate darbe streso? Kaip jį įveikiate?
– Jo būna beveik kiekvieną dieną. Kažin ar kuris nors vadovas jo neturi? Net patirdamas stresą stengiuosi neišsibalansuoti ir žvelgti į viską ramiai – be aistrų...
– Neįsižeiskite, jūs man panašus į budistų vienuolį – tokia ramybe spinduliuojate... Kur ieškote ramybės – gamtoje, Dieve, knygose, dar kur?
– Galbūt visame ką išvardinote. Galbūt labiausiai – gamtoje. Daug metų gyvenu gamtos apsuptas kaime Kretingos rajone, aplinka man teikia dvasinę ramybę.
– Jūs Palangos reabilitacijos ligoninei vadovaujate itin ilgai – beveik 25 metus. Kokia jūsų profesinio ilgaamžiškumo paslaptis? Ir ligoninės sėkmės paslaptis?
– Turbūt tolerancija ir nesiblaškymas nubrėžė aiškią strategiją, kurią priėmėme dar 1990-ųjų pradžioje, kai tik įsteigėme ligoninę. Mes nenukrypome nuo jos, tik tobulinome ją. Mes nuolat siekiame naujų technologijų, kontaktų. Glaudus bendradarbiavimas su užsienio partneriais.
– Kaip reikia ligoninei rinktis, pirkti ar ne naują nepigų prietaisą, kas turi lemiamą žodį?
– Tokiu atveju pasitikiu specialistais. Jie mane įtikina, kad reikia vienos ar kitos technologijos.
– Ar lengva jums įpiršti nuomonę?
– Turbūt, kad ne. Aš pirmiausia pats įsitikinu, kad vieno ar kito dalyko mums reikia. Pavyzdžiui, pasikalbu su mūsų užsienio partneriais. Aklai kuo nors tikėti nesu linkęs.
– Nuo ko pradedate kiekvieną darbo dieną? Ar turite kokį nors ritualą?
– Pirmiausia kompiuteryje pasižiūriu elektroninius laiškus kiekvieną rytmetį. Paskui renkamės „penkiaminutei“: susipažįstu su ligoninės įvykiais per paskutines valandas, tuomet pats lankau ligoninę, pasižiūriu kaip vyksta darbas. Ko gero, nėra nė vienos dienos, kad neaplankyčiau visų ligoninės padalinių.
– Kaip dažnai pakalbinate pacientus?
– Pakely pašnekinu pacientus, ypač lifte. Kartais jie mane užšnekina.
– Jūs ligoninėje matote daug skausmo. Kokius žodžius parenkate ligoniams padrąsinti?
– Skausmas – mūsų palydovas. Tačiau mūsų specifika tokia – reabilitacijos ligoninės, todėl laikomės nuomonės, kad gailestis turi būti, kaip sakau, „dozuotas“. Pats pacientas turi stengtis nugalėti ir skausmą, ir negalią. Negalima bėgti prie paciento ir padėti jam atsisėsti į vežimėlį. Manome, kad pats pacientas turi nugalėti kliūtis kiek įmanoma.
– Kada jums skauda bendraujant su žmonėmis?
– Tada, kai matau tuščiai liejamą pyktį, kad jis nėra teisingas. Arba kai išsakomi niekuo nepagrįsti priekaištai.
– Ar turite gyvenime priešų?
– Manau, kaip ir kiekvienas žmogus, turiu. Ko gero, yra žmonių, kuriems nepatinka mūsų vystoma veikla. Bet pažeidžiamas nesu.
– Kaip elgiatės su menamais ir tikrais priešais?
– Aš į juos nekreipiu dėmesio. Svarbiausia ramiai tęsti pradėtą darbą.
– Ar įsivaizduojate, kokia bus jūsų paskutinė darbo diena Palangos reabilitacijos ligoninėje? Ir kada tai bus?
– Negalėčiau pasakyti, kada ta diena ateis. Kai ateis, bus aišku, kokia ji bus.
– Ar mokėsite pats priimti sprendimą, jeigu pajusite, kad mažoka gyvenimo jėgų vadovauti didelei įstaigai?
– Jeigu reikės, tikrai pats tokį sprendimą priimsiu. Mano tikslas nėra vien tik darbas. Noriu pagyventi ir sau – oriai, gražiai, pamatyti naujų pasaulio vietų, nors daugelyje jų esu buvęs. Tikrai nebūsiu kolektyvui našta.
– Ką veiktumėte, jeigu nebūtumėte šios ligoninės vadovu?
– Pirmiausia dar norėčiau toliau pasižvalgyti po pasaulį – jis toks margas ir gražus. Esu aplankęs beveik 50 pasaulio šalių.
– Ar pasiryžtumėte kelionei į kosmosą ar batiskafu į vandenyno gelmes?
– Manau, kad ne. Aš – žemės žmogus. Norėčiau joje būti. Ekstremalios sąlygos man nėra labai įdomios.
– Kai samdote žmogų, kokių savybių ieškote juose?
– Paprastai tą daro kiti mūsų žmonės. Pasitikiu mūsų komanda. Tik po to, kai jie praveda pokalbį, ar kelis, tuomet ir aš pasikalbu su kandidatu.
– Koks jūsų kaip vadovo moto?
– Niekada nepasikliauti pirmu įspūdžiu. Atsarga ir patikrinimas gėdos nedaro.
– Be abejonės, jūsų vadovaujama ligoninė – sėkmės istorija. Kokia jos dalis jums tenka?
– Manau, kad nemaža. Sukurti tokią ligoninę reikėjo labai glaudžių santykių su užsienio ligoninėmis. Reikėjo didelio įdirbio, kad tie santykiai išliktų ir vystytųsi. Turiu nemažai draugų ir partnerių užsienyje. Kad jie liktų draugais tiek metų, reikėjo, kad jie manimi pasitikėtų.
– Ar esate padaręs klaidų? Ar mokate jas pripažinti?
– Manau, kad moku pripažinti. Koks žmogus, kuris nepadaro klaidų? Klaidas galiu pripažinti, pirmiausia – sau. Galiu ir kito žmogaus atsiprašyti, jeigu suvokiu, kad buvau neteisus. Jeigu būtų galima laiką atsukti atgal, galbūt prieš 25 metus, steigiant ligoninę, ką nors ir kitaip būčiau daręs.
– Koks jums didžiausias komplimentas?
– Nuoširdi padėka kaip ši (rodo į pacientės ranka surašytą padėką – aut.). Ypač, kai man dėkoja kaip vadovui subūrus tokį gerą kolektyvą.
– Jūsų ligoninėje – daug šviesių kampelių. Kur jūs patogiausiai joje jaučiatės?
– Be medicinos dalykų labai džiaugiuosi, kad mes įkūrėme profesinę reabilitaciją. Dažnai lankausi tame mūsų kampelyje, jis man reiškia didelį mūsų laimėjimą. Iš esmės mes pirmieji Lietuvoje, padedant šveicarams, įkūrėme profesinę reabilitaciją. Dar didelis mano džiaugsmas – aktyvioji reabilitacija: su žvejyba tvenkinyje, mėsos kepsnį kepant ir panašiai. Prisipažinsiu, kad šie dalykai mane labiau jaudina negu medicininiai.
– Kaip pats savo sveikata rūpinatės?
– Sportininkas nesu, stengiuosi pasirinkti sau tinkamą maistą – kad būtų labiau sveikas, ir man skanus. Bet vegetaras nesu. Stengiuosi kiekvienais metais atlikti visą savo sveikatos patikrinimą. Tyrimai – geri, kai kurie organai net nustebina Klaipėdos gydytojus. Sako, kad dirba labai jaunatviškai.
– Ar turite kokių nors ydų?
– Nerūkau, išgeriu vyno taurę kartais ar bokalą alaus, ypač per atostogas.
– Ar bijote iššūkių gyvenime?
– Nenorėčiau patirti didelių neigiamų iššūkių, bet jie – gyvenimo dalis. Gyvenime kartais nežinai, ko gali laukti ir sulaukti. Stengiuosi visus iššūkius priimti.
– Ką dar siektumėte įgyvendinti kaip Palangos reabilitacinės ligoninės direktorius?
– Šiais metais sutvarkėme visą ligoninės teritoriją – užbaigėme ligoninės rekonstrukciją. Dabar laukia eiliniai tvarkymo darbai. Jeigu Lietuvai reikės mūsų didesnių paslaugų, esame savo strategijoje numatę, ką daryti toliau.
– Koks būtų jūsų patarimas kiekvienam naujam ar jaunam vadovui?
– Nesistengti sugriauti, kas padaryta, o kiek galima viską tobulinti ir vystyti. O buvusiame vadove pirmiausia pastebėti, ką gero jis yra padaręs.