Vieningieji „mostiečiai“ pradėjo minėti savo kūrybinės veiklos jubiliejų: 25 metus kartu

Kūrybinei grupei „Mostas“ šie metai – jubiliejiniai. Ir nors, kaip patys prisimena, mažai kas anuomet tikėjo, kad itin skirtingi menininkai ilgai išsilaikys drauge, jie įrodė, kad yra tvirta šeima. Būtent šis žodis – „šeima“ – ir skambėjo kiekvieno mostiečio lūpose, uždarant ir aptariant Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje jų grupės eksponuotą retrospektyvinę parodą „25 „Mosto“ sparnų mostai“. Gruodžio mėnesį numatytas jubiliejaus paminėjimas.

Užsimojo suburti laisvos sielos kūrėjus
Taigi, ši paroda buvo skirta gruodžio mėnesį būsiančiam kūrybinės grupės „Mostas“ jubiliejui. „Sutikit, kad 25-erius metus išgyventi kartu ir kurti kartu tikrai yra labai labai daug. Šviesaus atminimo ilgametis „Mosto“ vadovas, dailininkas Juozas Griušys yra taip sakęs: „Nedidelis Palangos miestas, bet jame yra pakankamai vietos talentingiems dailininkams, kurie beveik visą savo gyvenimą paskyrė kūrybai. Pabuvimas kartu su kolegomis dailininkais teikia daug malonių akimirkų, gaunamas teigiamas impulsas kurti“, – parodos aptarimą pradėjo renginį vedusi lituanistė, ilgametė žurnalistė Livija Grajauskienė.
Kūrybinė grupė „Mostas“ susikūrė 1993 metais, kai jauni pajūrio dailininkai – šviesaus atminimo Juozas Meškys, Edvardas Žiba, Juozas Griušys ir su visais kartu iki šiol žengiantis Romas Paulikas – užsimojo drauge suburti laisvos sielos kūrėjus. Kūrybinės grupės emblema buvo pasirinkta dailininko J. Meškio nutapyta žuvėdra, kurios skrydis geriausiai atspindėjo visų menininkų troškimus, išreiškė neribotą vaizduotę bei kūrybiškumą.
Tais pačiais metais, prieš pat šv. Kalėdas, po „Mosto“ vėliavą puošiančios žuvėdros sparnais susitiko dešimt menininkų. Dabar „Mostas“ vienija devynis dailininkus, kurių darbus ir buvo galima pamatyti galerijos salėje, tačiau esama ir dešimto „Mosto“ nario – tai yra salono „Mostas“, atidaryto 1994 metais, šeimininkė ir siela Nijolė Griušienė.
„Nemeluosiu ir man neleis sumeluoti čia esantys palangiškiai, kad „Mostas“ iš tikrųjų yra labai ryškus reiškinys permainingame Palangos kultūriniame gyvenime. „Mostas“ ir jo žuvėdra visą laiką gražiai sklendžia virš Palangos. Tai – ir tradicinės „Mosto“ kūrybos parodos, tradiciniai jų plenerai, į kuriuos jie pasikviečia ir dailininkus iš kitų kūrybinių susivienijimų, kitų miestų, tai yra ir kalėdinių atvirukų parodos, „Mostas“ gaivina tokį mirštantį žanrą kaip kalėdinis atvirukas. Be šios parodos jau nebeįsivaizduojamas kalėdinis laikotarpis. Kaip sakė šviesaus atminimo J. Griušys, Palanga turi daug kūrybinių jėgų, „Mostas“ gali ir turi būti ta vieta, kur lavinamas gražus kūrybos mostas“, – pristatė L. Grajauskienė.

Skirtingi, bet vieningi – tikra šeima
Renginio vedėja pasidalino prisiminimu, jog kai tik kūrėsi „Mostas“, šviesaus atminimo žurnalistė Ivona Žeimytė, dirbusi „Vakarų eksprese“, rašė apie kūrybinės grupės susibūrimą ir pirmąją parodą. Ir, linkėdama, kad ši grupė iš tiesų gyvuotų, ji pacitavo kai kuriuos meno žmones, kurie šiek tiek skeptiškai žiūrėjo į tokį susibūrimą. Jie sakė, kad kažin, ar ilgai išbus po viena vėliava labai skirtingų stilių, skirtingų temperamentų žmonės. Bet jie yra iki šiol, – nepasitvirtino tokie spėliojimai.
Prie susikūrimo prisidėjęs dailininkas R. Paulikas neslėpė, jog mostiečiai jam – pati stipriausia, galingiausia ir nuoširdžiausia šeima. „Tai yra sielos žmonės. O kalbant apie „Mosto“ kūrimąsi, tai kaip ir muzikos virpėjimas, ir kaip erdvės suvokimas, kažkoks skrydis ar potėpis. „Mostas“ – apskritai labai kūrybinis žodis. Na štai, jis ir įskrido į kūrybinę erdvę, į J. Meškio vėliavą, įsitvirtino ir, manau, kad šis simbolis iki šiol neša gėrį, neša šviesą, mūsų kūrybines viltis, mūsų norus, džiaugsmus. Tikiuosi, kad džiugina ir kitus“, – sakė R. Paulikas.
Grafikė Gražina Oškinytė-Eimanavičienė pripažino, jog ji jau taip seniai su „Mostu“, taip susigyvenusi su juo, kad sunku ir įvertinti iš šalies. „Romas tai pavadino šeima, išties vienas kitą skatiname, pamosikuojame tais sparnais, esame tikra šeima. Manau, kad ir kiti šeimos nariai tam pritars“, – teigė grafikė.
Ne nuo pirmų dienų tapusi „mostiete“, tačiau susigyvenusi su visais Dovilė Oškinytė pritarė sesei, kad tai – tikrų tikriausia šeima. „Esam tokie skirtingi, ir vyresni, ir jaunesni, mes išsisklaidome ir vėl susirenkame. Pačia geriausia prasme esame šeima. Na, ir ačiū Nijolei, kad pabūni mūsų mama. Kai visos širdelės vienose rankose, tuomet jaučiamas saugumo jausmas, rimtumo ir ilgaamžiškumo, begalybės jausmas“, – teigė Dovilė, kuriai dėl N. Griušienės globos svarbos pritarė ir kiti „mostiečiai“.
Dailininkė Eglė Lipinskaitė pripažino, kad po vieną raželį juos, ko gero, būtų ir sulaužę, o kai sueina draugėn, jie visi tampa stipresni.
„Man „Mostas“ yra spyris į užpakalį. Mane jis privertė dirbti, kurti. Nežinia, jeigu ne „Mostas“ ir abu Griušiai, kas iš manęs būtų. Esu dėkinga Juozui ir Nijolei už skatinimą kurti“, – nusišypsojo dailininkė Ieva Litvaitytė.
Gražina Eimanavičiūtė sakė, kad yra visą gyvenimą su „Mostu“, jame aktyviai dalyvavo mama, paskui teta, galiausiai prisijungė ir ji pati. „Mostas“ sukuria tokį jausmą, lyg tai būtų gimtinė, namai“, – sakė ji.

„Mostas“ jau susiformavęs charakterį
Kūrybinės grupės „Mostas“ pirmininkas Juozas Griušys jaunesnysis svarstė, ar 25 metai yra daug ar mažai. „Kiekvienas turime tai individualiai pasverti. Vis dėlto tai yra ketvirtis amžiaus, solidus ir svarbus skaičius. Augau su „Mostu“. Nebuvau „Mosto“ narys, bet aš visuomet su juo buvau ir mačiau, kaip viskas vyksta, koks yra progresas, visa kūryba, retrospektyva, man buvo labai įdomu. Per tuos 25 metus „Mostas“ turėjo ir dabar turi puikių kūrėjų, per šiuos metus gimė daugybė nuostabių darbų, plenerų, leidinių. Iš tikrųjų „Mostas“ – superproduktyvus, todėl, manau, kad esame aktualūs ir šiandien, esame mylimi ir neatsiejama Palangos kultūros dalis. Jeigu kalbant iš kitos pusės, 25 metai žmogui – jau ateinanti branda, žmogus susiformuoja, jo charakteris, būdo savybės ir jau sunku kažką pakeisti. Jeigu mes galėtume personifikuoti „Mostą“, tai galiu pasakyti, kad „Mostas“ turi charakterį ir tai yra labai džiugu. Nebūtų laisvės – nebūtų „Mosto“, būtų tik techninis judesys. Dėl to ir noriu visiems palinkėti: būkite laisvi, kurkite, domėkitės kūryba, darykite tai, kas jums atrodo geriausiai. Tik taip galime būti įdomūs ateityje“, – sakė „Mosto“ pirmininkas.
Prano Domšaičio galerijos vadovė Kristina Jokubavičienė pasvarstė, jog kiekvienas kūrybinės grupės „Mostas“ pavadinimą gali suprasti kaip tik nori. Vienam tai paukščio sparnų mostas, o kitam – dailininko teptuko mostas, – ir kiekvienas paaiškinimas puikiai tiks.
„Tai be jokios abejonės yra unikalus atvejis, kai tiek dailininkų, susibūrusių vienoj vietoj, sugebėjo tiek metų išbūti nesusipykę mirtinai, o erdvė, taigi, maža. Iš tiesų tam tikras būrimasis yra parodyti visuomenei, kad gali ir vienas, bet keliese gali daugiau padaryti. Manau, kad visą laiką tokiame susibūrime yra svarbiausia viena siela, asmenybė, apie kurią sukasi visi, kuri gali per daug nevadovauti, bet yra kaip dvasinė jungtis, kuri tiesiog savo buvimu visus ir jungia. Aš susidariau tokį įspūdį, kad jeigu ne Nijolė, gal ir išsivaikščiotumėte“, – sakė K. Jokubavičienė. Jai pritarė visi „mostiečiai“, patvirtinę, kad N. Griušienė yra išties tarsi ašis.
Pasak galerijos vadovės, tokių susibūrimų mažėja, tad tai yra labai pagirtinas dalykas, juolab, kad menininkai visi yra labai skirtingi. „Aš čia matau vieną šeimos dinastiją, kai girdžiu per kokį atidarymą, kad gimė viena „mostytė“, o dabar gal per kokį atidarymą ar plenerą dar kokia „mostytė“ ar „mostukas“ gims. Toks gyvenimas tam tikrame kolektyve, savoj bendruomenėj, aš manau, kad yra beveik tobulas idėjos įgyvendinimas“, – paminėjo galerijos vadovė.

Prilygsta aukščiausio lygio parodoms
Ji pripažino, kad labai greit praėjo parodos eksponavimo laikas, ji buvo labai naudinga lankytojams, ypač mažiesiems, kadangi šiose erdvėse vyko daug edukacijų. Visi skirtingi darbai iškėlė daug klausimų, pamąstymų.
Renginyje dalyvavęs filosofijos mokslų daktaras Vytautas Valevičius negailėjo komplimentų kūrybinės grupės „Mostas“ narių darbams.
„Kalbėsiu tiesą. Girdėjau daug gražių žodžių, linkėjimų. Aš turiu kitą bėdą. Trankausi kartais po pasaulį, prieš mėnesį lankiausi Vatikane, norėdamas pažiūrėti, koks ten menas. Ir ką galiu pasakyti, – lobynai. O ateinu į jūsų parodą ir, švelniai tariant, galiu pripažinti, kad pas mus ne blogiau. Į kurį paveikslą tik pažiūri, visur puikus menas, yra į ką žiūrėti. Esmė tame, kad šiuolaikinis pasaulis turi du trūkumus. Visų pirma, visi sugeba pamatyti pasaulį, kas domisi, galima aplankyti visus muziejus, parodas. Mūsų jaunimas mato kur kas daugiau, nei matėme mes. Kitas dalykas, mes turime daugiau, nei kartais suvokiame. Norėčiau padėkoti tiems, kurie nenuleidžia rankų. Daro tai, ką moka, ką gali ir tai labai gerai“, – kalbėjo V. Valevičius.
Jis pasidžiaugė ir tuo, kad „Mostas“ išlaiko tradiciją kurti atvirukus, kurie suteikia daug malonumo juos gavusiems. Be kita ko, tai ir meno kūrinys.
Renginyje keletą muzikinių kūrinių akordeonu atliko Kauno Miko Petrausko muzikos mokyklos moksleivis Mantas Ulčickas, skambėjo palangiškio Rolando Rastausko kūrybos eilės, kurias skaitė Livija Grajauskienė.
Po šventinės oficialiosios dalies „mostiečius“ sveikino kolegos menininkai, bičiuliai. Susirinkusieji taip greit neišsiskirstė, dar džiaugėsi vienas kito draugija.