Vestuvės? Visai nesvarbu, kurioje pasaulio dalyje mūsų dukros ir sūnūs susituokia

Kažkada man teko dalyvauti Danijos žurnalistų ir vieno dienraščio surengtuose žurnalistų kvalifikacijos kėlimo kursuose Kretingoje. Suskirstyti atskiromis grupėmis turėjome įsteigti savo laikraštį, parašyti straipsnius gauta tema ir pristatyti juos kompetentingai komisijai. Mano tema buvo „Ruduo – vestuvių metas?“ Turėjau patvirtinti arba paneigti šį mitą. Mano asmeniniai vestuvių potyriai įrodė kur kas daugiau.

Ką parodė tyrimai
Apklaususi ne vieną žmogų, kuris vienaip ar kitaip susijęs su vestuvių iškilmėmis, gavau atsakymą: daugiausiai vestuvių užregistruota vasaros mėnesiais. Nedaug atsiliko pavasario, rudens ir žiemos mėnesiai.
O posakis „Ruduo – vestuvių metas“ – mūsų praeities liekana. Dabar vaikinui nebereikia skubėti nuimti derlių, atlikti visus, prieš žiemą susikaupusius ūkio darbus, pasipiršti, gauti tėvų palaiminimą ir atšokti „veselę“. Šiandieną jaunieji – asmenybės, kurie patys planuoja savo šventę, todėl ir visi metų mėnesiai jiems yra pavaldūs.

Per pusmetį – dvejos vestuvės
Dvejos vestuvės per pusmetį – neeilinis įvykis, ištartų man ne vienas. Tačiau prisiminusi, jog metų laikai jauniesiems nevaidina jokios rolės, neeilinį įvykį savo šeimoje priimu kaip įvykusį faktą.
Viešėdama Lietuvoje išgirdau repliką, jog neva mamos, ištekindamos dukras už užsieniečių, galėtų per daug nedžiūgauti, nes ir ten (svetimoje šalyje) ne viskas yra gerai. Neneigsiu, už visus atsakyti negaliu. Galiu atsakyti tik už savo dukras, kurios ištekėjo už puikių britų, jų vestuvėse man teko dalyvauti.
Prisipažinsiu, per pastaruosius dvidešimt metų – nė karto Lietuvoje nebuvau pakviesta į vestuves (dalyvavau tik laidotuvėse). Iš savo pažįstamų teko girdėti, jog vestuvės Lietuvoje dabar tapo gerokai šaunesnės ir išradingesnės. Atsirado daug gražių, pokyliams organizuoti pritaikytų vietų vienkiemiuose, prie ežerų bei upių. Vienu žodžiu, abiem pusėms: vestuvininkams ir šeimininkams – nauda abipusė.

Vestuvės mūsų šeimoje
Šią vasarą pirmoji ištekėjo vyresnioji dukra. Vestuves šventėme Lietuvoje (toks buvo jaunojo noras). Trys dienos ir naktys praleistos viename Palangos viešbutyje, nuo kurio terasos galėjai nubėgti į pajūrį ir mėgautis gamtos duotais malonumais – visiems į šventę atvykusiems žmonėms (pusei šimto užsieniečių) paliko nepakartojamą „mini“ atostogų įspūdį. O kur dar puikus viešbučio darbuotojų aptarnavimas, Civilinės santuokos registracija įsibridus į Baltijos jūros bangas, nepakartojamos akimirkos Palangos Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje, gardus maistas, floristų, padabinusių pokylio salę, išmoningos rankos. Bet galbūt svarbiausia man buvo atvykusiųjų žmonių veidai – laimingi, nušvitę, neliko papročių skirtumų, svetimos kalbos barjero...

Linksmas nuotykis
Pamenu, šventinį vestuvių vakarą į privačią viešbučio teritoriją keletą kartų vis užsukdavo policijos pareigūnai. Anot jų, muzika girdėjosi net centrinėje Vytauto gatvėje, ten, kur įsikūręs buvo Palangos policijos komisariatas.
Besilinksminantys žmonės nė kiek nepasimetę tildė muzikos garsus ir fotografavosi kartu su atvykėliais. Mačiau šių jaunų policijos pareigūnų sumišusius žvilgsnius ir besišypsančius veidus. Iš tiesų, ar galima pykti ant žmonių, kurių linksmumą, puikią nuotaiką valdo ne alkoholis, ne vakaro vedantieji ar piršlių aštrus liežuvis. Jie džiaugėsi galėdami būti šalia vienas kito. Po draugiškų apsikabinimų su vestuvininkais, policijos darbuotojai paliko linksmą kompaniją ramybėje.

Vestuvės Anglijoje
Jei į vestuves, kurios vyko Lietuvoje, dar buvo bandyta įpinti lietuviškų, tradicinių elementų (duona ir druska, jaunųjų stalo užsėdimas, rungtynės „kas stipresnis“), tai mano jaunėlės vestuvėse Anglijoje dominavo tik vestuvinis tortas, pirmasis jaunavedžių šokis, jaunojo ir pabrolių pasisakymai prie šventinio stalo ir tokie patys atvykusiųjų į vestuves džiaugsmingi žmonių veidai.
Santuokos registracija vyko nedidelėje, jaunųjų pasirinktoje Exeter‘io Šv. Michaelio ir Visų Angelų katalikų bažnyčioje. Vestuvių išvakarėse kunigas (Father David Hastings) pakvietė atsakingus už ceremonijos atlikimą bažnyčioje „generalinei“ repeticijai. Tad vestuvių dieną viskas vyko laiku ir sklandžiai. Skambant gitaros garsams – jaunųjų pačiai mėgstamiausiai Stingo melodijai, kurią atliko jaunojo tėvas ponas Deividas (David Sumner) ir jo draugas Džonas (John Bray), pora žengė prie altoriaus. Deividas jau kelis dešimtmečius važinėja po vargingas pasaulio šalis, užsiimdamas labdaringa veikla. Jis dovanoja talentingiems žmonėms gitaras. Šį kartą jis grojo savo sūnaus vestuvėse.

Mano svajonė išsipildė
Prieš dešimt metų palikusi Lietuvą svajojau savo mergaitėms suteikti išsilavinimą ir laimingesnį gyvenimą. Šiandieną jos man dėkingos, juolab tapusios savo išrinktųjų vaikinų, su kuriais šešerius metus draugavo, žmonomis. Jeigu reikėtų man vėl iš naujo rašyti rašinį apie vestuves – užrašyčiau labai trumpai: vestuvių puotai surengti nėra jokių kliūčių, sunkiau surasti savo „aš“ kitame žmoguje. O kam pasisekė – didžiulė laimė. Šiandieną mano dukros yra laimingos. Jų veiduose tebešvyti prabėgusios šventės – vestuvių – džiugios akimirkos. Džiaugiuosi ir aš savo gyvenimo kelyje sutikusi puikius ir nuoširdžius žmones. Stebėdama Šv. Michaelio bažnyčios kunigo lūpomis tariamą palaiminimą jaunųjų šeimoms, mąsčiau: dviejų žmonių meilę apvainikuoja jų pačių suorganizuotos vestuvės, kurios atlieka išskirtinę misiją – sujungia giminę. Ir visai nesvarbu, kokioje pasaulio vietoje tai atsitinka.

Irena VALUŽĖ
(https://irenavaluze.wordpress.com)