Vėjai Palangoje stiprūs, bet „klaustukų tarnams“ jie neturi jokios reikšmės

Žmogus nuo gimimo iki mirties – klaustukų tarnas. O jie neištirpsta, šuoliuojant per gyvenimo kryžkeles: čia – „žalia“, čia – „raudona“. Neištirpsta su pavasarių ledais.
Priešingai. Klaustukų kalnas auga sykiu su nugyvenamais metais. Prisiminkim, kaip neretas iš mūsų jaunystėje, o ir brandos amžiuje, esame atsainiai ištarę: „Viskas čia aišku“.
Dabar, 65-ojo savo pavasario išvakarėse, nuoširdžiai prisipažįstu, kad... „aš žinau, kad... nieko nežinau... arba... labai mažai...“ O rūpi žinoti. Išoriškai praturtėti. Todėl naujos dienos takai ir keliai veda į priekį, per Palangos širdį – centrą, parku, priejūriais.
Drąsiau eini, plauki, skrendi, važiuoji, kai nežinai, ką atrasi. O vėl sakau: rūpi! Pažinimo paslaptys, – tai juk taip malonios „Senjorų salotos“.
Nepyk ant sniego,
Nepyk ant nieko,
Kas čia, nudžiugę
Po Saule svaigia,
Nepyk, kas turi
Ir kas neturi,
Mylėki visa,
Kas auga varge...
Nepyk atėjęs,
Neverk, kai eisi, –
Čia gležną žodį
Vartoju nesyk,
Nepyk, jei kelią
Sunkesnį parodė, –
Ypač ant SAVO, Broli, nepyk!
Eikim sykiu. Drąsu visur, kai esi santarvėje su savimi mano metuose. Tik neslėpkim, nors tai gal yra vienas iš sunkesnių draudimų. Bet smalsumas nugali net ir plepumą, kurio pilna žemynė. Ilgainiui gerbi Minties tylą. Žingsnis po žingsnio Palangos smėlynais širdį užtvindo ramuma. Stebiu ir stebiuosi.
Vienoks Pasaulis
Pro „Toyotos“ langą,
Kai ašarą matai retai,
Kitoks – ligoninėje, kur skausmas
Upėm teka, tarsi gyventų
Liūdesys tiktai...
Vienoks pasaulis danų karaliukui,
Kurio gimimą praneša patrankos,
Kitoks Pasaulis, kur pavalgyt trūko,
Jeigu abu tėvai kažkur pavėjais trankės...
– Klausykis, broli, nebe pirmą sykį,
Gal ne visos mano mintys vykę,
Priimk Pasaulį tokį, KOKS YRA
Ir šildyk ledą, glausk arčiau
Širdies malda tyra.
Pavasarėjanti poetiška Palangos gamta stebuklingai veikia ne tik paukščius, gausina spalvų šilojuose, kapuose, šviesina ir žmonių veidus.
Kaimynas – fotomenininkas Augustinas Balvočius atrado savą apibendrinimą. „Šviesos piešėjai“, – tarstelėjo apie tuos Palangoje, kam dar rūpi ne tik „stalas, lova, tualetas“, bet ir kaip nupiešti, nufotografuoti, aprašyti visa, ką matai keliaujant pajūriu, kad sykiu su tavo besišypsančia širdimi džiugiau pasijaustų pilkame gyvenime ir kitas.
Štai pagoniškas – panteistinis ketureilis:
Šviesėja, šviesėja, šviesėja.
Žmogus ir dangus, ir žuvis,
Ir vėjas, atėjęs
Prie rytmečio durų,
„Labanakt, naktie!“
Pasakys.
2002-ųjųj vasarai baigiantis ir rugsėjį pėsčiomis suvaikščiojau iš Girulių į Palangą ir pasijutau gal taip pat smagiai, kaip amerikietis astronautas Armstrongas, savo pėda pirmąkart žmonijos istorijoje „pagerbęs“ Mėnulį. „Ar sunku? Ar pavargai?“ – kai kas klausė.
„Kai negalvoji, kad sunku, tai ir nesunku, tik reikia laiko ir kantrybės“, – atsakiau.
Šviesėjant 2013-ųjų dienai – šviesėkim ir sieloj. Palanga ir palangiškiai gerbia kiekvieną smalsų, besiteiraujantį tik į priekį visomis kryptimis einantį žmogų, nepaisant jo amžiaus: „Nereikia jokio, kokio, jokio karo. Sunkiausia – tart gyvajam „viso gero!“ „Gerbk einantį“.
Tokia kurortinės vietovės „filosofija“. Čia – ne Kelmė, gražus gamtiškai, bet prieštaringas savo dvejojimais ir įžvalgiomis kuklaus žemės ūkio rajono centras. Išeini su vaikais Margarita ir Mindaugu dviem valandom prie Kražantės ar į buvusį dvaro parką, o už dienos „atgirsti“: „Poną vaidina, vasarotoją, vaikšto, veltui laiką leidžia, tinginys tas Griškevičius, ar gali ta jo Kiškytė būti laiminga, kai vyras tik vaikšto ir tik rašo, daugiau darže lysves pakasinėtų – daugiau naudos būtų. Tinginys. Visi tie korespondentai – baltarankiai“. Nepykstu. Juk tikrai – nei aš baltesnis, nei jie – juodesni.
Palangiškiai tarp jūros ir svečių šiuos „ėjikus“, savus ir poilsiautojus sveikina taip pat džiugiai, kaip į Būtingės – Papės botaninius draustinius iš toliausių pietų kraštų parskrendančius kantriuosius paukščius.
Čia, Palangos chore reikšminga kiekviena smilga. Paslaptis. Paslaptis traukia, masina, drąsina... Eini, stebi smėlynais slystantį vėją... Pamiršti bet kokią riziką, gal todėl ir eini, kai nežinai laukiančių netikėtumų, „susišukuoji“ savo nueitus metus, ateities kryptis. Betgi tam ir gyvenimas. Vėjai Palangoje chaotiškai stiprūs, bet „klaustukų tarnams“ jie neturi jokios reikšmės. Ir štormai Palangoje grūdina, turtina sielą, stiprina valią. Palanga man asmeniškai atrado, parodė nuostabią tiesą: eik drąsiai visais metų laikais dieną – naktį, visur, o saugiausias yra jūros krantas...
Mėnulio pilnatyje.
Čia dievą jauti be tarpininkų. Vidurnaktį teko nužingsniuoti smėlynais nuo Gelbėjimo stoties – Ašarėlės upelio iki Ošupio, Kunigiškių, Kontininkų, – šiandien tebejaučiu „skrydžio“ palaimą: „Tu jūros paklausk, tau jūra atsakys...“
Su meile. Ramiai. Saugiai.
Mūs priejūriuos
Šviesu ir naktį –
Kai Jūros langą
Mėnuo dengia,
Tamsa valdyt
Nebeįstengia,
Šviesanešio
Mėnulio vengia,
Pakol iš jūros
Nematytas,
Išnyra laivas –
BALTAS RYTAS.
Ką Palangai ir palangiškiams atneša ši, nauja 2013-ųjų, Lietuvos kultūros metų sostinės diena?
Būkim ne tik stebėtojai, bet ir aktyvūs dalyviai, nepamirštant, kad jau net ir žiemiškojo vasario šaknyje yra semiotinė prasmė „vasar“. Tai bene pirmasis būsimosios Vasaros šypsnys, kurio ypač reikės jau artimame palangiškių „Stintadienyje“.