Vaiką reikia ne tik išperėti, bet ir ištupėti

Savo kolegų neretai meiliai pavadinama Motina Terese, nuo 2011 metų Palangos ,,Baltijos” pagrindinėje mokykloje dirbanti socialinė pedagogė Birutė Jancienė tikina, jog keičiantis laikams, keičiasi ir mokyklinės nuostatos, pedagogai, vaikai bei pati švietimo sistema. Su B. Jančiene kalbėjomės apie mokyklos tendencijas, iššūkius bei pokyčius, su kuriais dažniausiai susiduriama.
– Mokykla šiandien – kokia ji? Gal yra kokių ryškių tendencijų?
– Tiesą sakant, mokykla po truputį bando prisitaikyti prie šiuolaikinio gyvenimo, tačiau, kad tai įvyktų – reikia labai daug piniginių investicijų.
– Ar turite omenyje visas naujos kartos technologijas?
– Taip, tačiau mokykloms skiriant nedaug lėšų, nieko negalima padaryti. Dabartiniai vaikai visai kitokie. Tai yra vadinamosios Z kartos vaikai – nepaprastai judrūs ir imlūs. Mokytojai deda labai daug pastangų stengdamiesi sudominti mokinius. Lankydamasi pamokose pastebiu, jog viskas labai keičiasi – pamokos būna tikrai labai įdomios. Be abejo, šiuolaikinio gyvenimo tempai nepaprastai greiti, tad mokykla išties nespėja prisitaikyti. Lankydamasi įvairiuose seminaruose užsienio šalyse pastebiu, jog mokymosi tendencijos, palyginti su Lietuva, labai skiriasi. Teko lankytis Danijoje, kur kiekvienas vaikas klasėje turi savo stalą, mokosi naudodamasis planšetiniais kompiuteriais, baigus užduotį – jis laisvas užsiimti savo veikla. Vaikai supranta, jog privalo padaryti tai, kas jiems priklauso ir tada jie bus laisvi. Tokiu būdu, vaikai yra sudominami, noriai lanko mokyklą.
– Ar manote, jog reikėtų pakeisti visą švietimo sistemą?
– Pagal mane, tai sistemą tikrai reikėtų keisti. Valdžioje sėdintys žmonės turėtų suprasti, jog mokyklose tikrai reikia kažką keisti. Su pradinukais problemų nėra – tiek tėveliai, tiek jų atžalos noriai bendrauja, mokosi, tačiau ryški kaita pastebima nuo šeštos klasės – mokymasis pradeda blėsti, viskas pradeda atsibosti. Apmaudu, jog niekas nieko nesiima keisti, tikriausiai lengviausia yra nieko nedaryti…
– Mokyklose galima pastebėti technologinį progresą – elektroniniai dienynai, interaktyvios klasės. Visgi pažanga jaučiama?
– Pamažu jaučiama. Mano vizija, jog pamokos būtų visai kitokios – įdomesnės. Būtų galima vaikams rinktis mokymosi dalykus, nereikalaujama sėdėti 45 minutes, nevargintų lankomumas, bet vėlgi, taip vaikų neišmokysi. Reikėtų sugalvoti kažkokią naują sistemą.
– Ar šiuolaikiniai vaikai yra pakankamai motyvuoti mokytis?
– Manyčiau, jog tiek vaikų, tiek tėvų būtų galima išskirti net kelias kategorijas. Visų pirma, vaikas ateina iš šeimos, kurioje yra arba įdiegtos vertybės, arba – ne. Vaikas turėtų suvokti, jog viskas priklauso nuo mokslo, kad mokslas yra darbas, kurį privalu atlikti. Jeigu tai yra įteigta, tai atėjęs mokinys sėkmingai mokosi, tačiau jei tų vertybių nėra, o vaikui viskas leidžiama – reikalai prasti. Yra ir tokia kategorija, kuomet tėvai mano, jog tik mokytojo pareiga vaikui sutalpinti visą informaciją ir nesvarbu, motyvuotas jis ar ne. Žinoma, yra šeimų, kurios nori mokslo, nuo mažumės vaikui šneka, jog mokslas svarbus dalykas jo gyvenime. Pasikartosiu, manau, jog viskas ateina tik iš tėvų ir šeimos. Viską reikia formuoti tol, kol vaikutis dar mažas – nuo to viskas prasideda. Net paprasčiausias žaislų tvarkymas yra labai svarbus procesas – vaikas pats turi suvokti, jog privalo tai padaryti, o ką daro mamos? Jos viską padaro už vaikus – taip lengviau ir paprasčiau, tačiau vėliau vaikas ir toliau nori, kad už jį būtų viskas daroma. Žinote, motyvaciją reikia formuoti paauglystėje, o jei to nėra – vaiko nepakeisi. Dažnai kalbamės su mokiniais, sakome, jog jei šiandien kažko neatlikai, ateityje bus spragos, tačiau gauname atsakymą, jog ateityje jiems tai bus nereikalinga – važiuos kopūstų rauti ar braškių skinti. Ką tada galima tokiam vaikui atsakyti? Vadinasi, namuose apie mokslo naudą išvis nėra kalbama ir suvokimo, jog išsilavinimas žmogui yra vertybė, nėra.
– Kaip galvojate, ar vaikai yra pasikeitę?
– Manau, kad taip ir net stipriai. Mokymosi atžvilgiu, jie nori viską labai lengvai gauti neįdedant jokių pastangų. Tai Z vaikų kartos požymis – rezultatas turi ateiti greitai ir be didelių pastangų, geriausiai visus atsakymus surasti internete, juos persiųsti vieni kitiems. Vaikai visiškai nenori įdėti darbo, tačiau rezultato tikisi paties aukščiausio. Šiandieniniai vaikai labai drąsūs ir nepastovūs – greitai keičia veiklas, labai drąsiai reiškia ir gina savo nuomonę. Anksčiau to nebuvo. Mokytojas buvo nepaprastai didelis autoritetas – jeigu kažką pasakė, tai buvo neginčijama tiesa. Dabar vaikai pamokose drąsūs – įrodinėja savo tiesas. Sakyčiau, jog dabar vaikai visai kitokie.
– Ar dažnai susiduriate su probleminiais vaikais? Kokių problemų esama dažniausiai?
– Atsiranda tokių atvejų. Netikiu, jei mokykla sako, kad neturi probleminių vaikų. Taip nebūna. Dažniausiai tai yra lankomumo problemos – nelanko mokyklos, bėga iš pamokų. Visa tai prasideda paauglystės laikotarpiu, maždaug nuo 7 klasės. Pasitaiko visokių drausmės pažeidimų – atsikalbinėjimų, mokytojų nurodymų nevykdymo. Galiu pasakyti, jog mokytojo darbas – labai sunkus.
– Koks šiuolaikinių tėvų santykis su savo atžalomis?
– Tėvus pastebiu net kelių kategorijų. Vieni iš jų moko, jog privalu gerbti suaugusiuosius, jog atėjęs į mokyklą vaikas privalo dirbti, o kiti tėvai diegia visai kitokias vertybes. Darydami įvairias apklausas, gauname labai įdomių rezultatų. Didžioji dalis septintos-aštuntos klasės mokinių paklausti, ko jie ateina į mokyklą, atsako, jog susitikti su draugais ir gerai praleisti laiką. Apie gaunamą žinių bagažą, kuris vėliau bus reikalingas – kalba net neina. Aš pasikartosiu, tačiau viskas priklauso nuo šeimos. Joks namas nestovės, jei silpnos pamatinės vertybės. Pastebiu, jog šeimose nėra dvasinio ryšio su vaikais. Materialinėm gėrybėm papirkdami savo vaikus, tėvai jiems neduoda jokių dvasinių dalykų. Laiko stoką tėvai kompensuoja nupirkdami naują telefoną. Vaikui reikia ne to. Kartais reikia jam mažiau nupirkti, bet dažniau būti su juo. Reikia kalbėtis. Šeimos nesikalba. Kaip sakydavo mano bobulė – išperėtas vaikas, bet nesutupėtas. Vaiką reikia ištupėti. Vien išperėti neužtenka.
– Ar išmaniosios technologijos vaikų rankose sunkina darbą?
– Manyčiau, jog reikėtų jas mokėti nukreipti tinkama linkme. Jeigu pamokoje išmanioji technologija bus naudojama tik susirašinėjimui – naudos nebus. Tačiau jei tos technologijos naudojamos žinių bagažui didinti – informacijos radimui ir pritaikymui, tada jos naudingos. Jas reikia labai tikslingai nukreipti. Visgi būčiau linkusi manyti, jog mobilieji telefonai mokykloje – nereikalingi. Telefonas labai blaško vaikų dėmesį – tai yra pramoga. Pastebiu, jog vaikams jau išsivysčiusios labai didelės priklausomybės nuo kompiuterių, telefonų ir visų socialinių tinklų. Tai labai naudinga tėvams – vaikas ramus, sėdi prie kompiuterio, nieko blogo nedaro, tačiau visi negerumai išryškėja vėliau.
– Tikriausiai sudominti šiuolaikinį vaiką – labai sunkus uždavinys?
– Tikrai labai sunku. Iš tikrųjų neretai susiduriama ir su kartų konfliktu. Mūsų mokykloje dirba geri pedagogai, kurie nuolat kelia kvalifikacijas, tačiau vis tiek išlieka kartų skirtumai.
– Ar mokyklose opus patyčių klausimas?
– Apie patyčias aš turiu labai įdomią nuomonę. Visais laikais buvo patyčios – ir už kasų, ir už suknelių patampydavo, ir pasišaipydavo. Bet mes su tuo sugebėdavom susitvarkyti patys, o dabar yra tiek pučiamas tas patyčių klausimas, kad vaikai nebežino ar iš draugiškumo leptelėjo žodį ar pasišaipyt norėjo. Labai visi viską dramatizuoja. Patyčių klausimas išvis yra labai išpūstas burbulas. Būna atvejų, aš nesakau, reikia tikrai aiškintis tuos atvejus, kur vaikas kenčia, būna, kad grupė vaikų užspaudžia, bet daug labai yra išpūstų dalykų. Na jūs pažiūrėkit, mes patys, suaugusieji, tyčiojamės visur – spaudoje tyčiojamės iš prezidentės, iš bažnyčios, iš Dievo, iš ko nori. Nuo ten reikėtų pradėti. Kodėl Anglijoje apie karalienę anglai sako arba gerai, arba nieko? Ten niekas iš karališkos šeimos nesityčioja, jie turi gražią pagarbą. Pas mus viskas kitaip – vaikai žiūri televizorių – ką mato? Tą patį atsineša ir iš šeimos. Reikia pradėti nuo savęs. Nešmeižkim ir neniekinkim kitų žmonių ir mūsų vaikai bus kitokie.
– Na ir pabaigai, kuo Jus žavi pedagogo profesija?
– Mokytojai dirba iš visos širdies – kartais net neskaičiuodami valandų. Aš kartais galvoju, jog tai yra vienintelė profesija, kur žmonės taip aukojasi. Vaikam atiduodame viską, neskaičiuojant nei laiko, nei jėgų. Labai džiaugiuosi mūsų mokyklos mokytojais, kurie per dieną taip save išdalina – atiduoda visą gerumą ir širdį. Stiprybės reikėtų semtis akis pakėlus į dangų, o duoti mes galime tiek, kiek galime dalinti. Mes duodame vaikams pagalbos ranką, parodome kelią, kuriuo jiems eiti. Prieš Kalėdas turime labai gražią akciją – visi aukojame ir dalinamės. Gerumo žmonėse yra daug, tik reikia ji skatinti ir auginti. Pastebėjau, jog apie gerumą žmonės labai mažai kalba. Aš dažnai sakau pedagogėms – kalbėkite dažniau apie gerumą, nes tik geras žodis yra didi vertybė. Gerumą reikia skleisti ir dovanoti. Kartais aš sakau vaikams – na ir kas, kad kažkas pasakė blogą žodį, geriau pagalvokime, kiek mes turime gerų žodžių, kurie viską atperka. Visgi, sunkus pedagogo darbas – kiekvieną sykį reikia rasti daug gerų žodžių. Vis pagalvoju, jog kiek mes atiduodame, tai dvigubai pasiimame.
Viena mokytoja pasakė labai gražų palyginimą, jog mokykla – tai stotis, o vaikai yra pravažiuojantys traukiniai. Kiekvienas traukinys, atvažiavęs į stotį, turi sustoti ir pasiimti degalų, maisto ir viso kito – žinių, mokėjimų ir įgūdžių. Jeigu jūs atvažiavę nieko nepasiimsite, važiuosite toliau, gali būti, kad bėgių nebeliks ir sustosit. Nebegalėsit važiuoti toliau, nes tam tikrų įgūdžių ir gebėjimų reikės ateityje, o jie bus nepaimti. Taigi, traukinys nuvažiuos, o stotis, tokia kaip mokykla, kaip stovėjo, taip stovės, atvažiuos nauji traukiniai. Jums spręsti, ar reikia kažką pasiimti, ar ne – ar ateityje reikės to, kas toje stotyje duodama? Džiaugiuosi, jog esu apsupta puikių kolegų ir gerų pedagogų, kurie stengiasi patraukti vaikų dėmesį, paliesti ir suvirpinti jo širdį – svarbu, kad tik jis norėtų.