Vaidas Šimaitis: „Kai gyveni mulkių valstybėje ir pats kaip mulkis jautiesi“

Aklai įstatymo raidės įsikibę prokurorai–gynę viešąjį interesą ir sustabdę daugiabučių namų komplekso, žinomo kaip „Elija“, statybas Šventojoje–valstybei gali kainuoti 25 milijonus eurų. Tokį ieškinį valstybei pateikė Palangos verslininkas Vaidas Šimaitis. Teismas netrukus imsis nagrinėti šią unikalią bylą. Buvęs bendrovės „Baltijos pirkliai“ vadovas V. Šimaitis buvo priverstas šešerius metus bylinėtis teismuose, mat statybų inspektoriai nusprendė, kad šešių-devynių aukštų pastatai turi būti sumažinti iki penkių. Prieš trejus metus šioje istorijoje teismas padėjo tašką neskundžiama nutartimi – daugiabučių kompleksas pastatytas nepažeidžiant įstatymų, valstybės institucijų išduoti statybos leidimai – teisėti. V. Šimaitis atsakė į „Palangos tilto“ klausimus.
– Kada jūsų ieškinys bus pradėtas nagrinėti? Kokiame teisme?
– Ieškinys bus nagrinėjamas viename bendros kompetencijos teisme Vilniuje. Vilniaus teismas, priėmęs bylą, paprašė prokuratūros ir Statybų inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atsakovus byloje, parašyti atsiliepimus į ieškinį. Pirmojo teismo posėdžio data dar nepaskirta. Anksčiau Klaipėdos administracinis teismas mano ieškinio, deja, nepriėmė.
– Kiek įvertinote jums padarytą žalą?
– Prašau teismo man priteisti 25 milijonus eurų už sužlugdytą verslą. Dar 8 milijonus eurų atskiru ieškiniu bandys iš valstybės prisiteisti bankroto administratorius.
– Kas įeina į 25 milijonų eurų žalą?
– Įeina turtas, kuris buvo įkeistas papildomai, to reikėjo, kad, prasidėjus triukšmui, sukeltam prokurorų, būčiau galėjęs toliau vystyti projektą. To reikėjo, nes po prokurorų veiksmų, bankas sustabdė finansavimą „Baltijos pirkliams“. Man reikėjo įkeitinėti visą savo šeimos turtą, kad mes galėtumėme vykdyti savo įsipareigojimus žmonėms, kuriems privalėjome pastatyti „Elijos“ kompleksą.
– Ar samdėtės ekspertus jūsų patirtai žalai įvertinti? Iš kur tokia suma?
– Tokia konkreti suma atspindi tos dienos, kai prasidėjo veiksmai nukreipti prieš mane, mano turėto nekilnojamojo turto vertę.
– Ar jūsų žiniomis, yra buvę daugiau tokio pobūdžio ir tokio mastelio bylų Lietuvos teismuose?
– Kažkas panašaus buvo Nidoje, kai valstybės reikalavimu buvo nugriautas restoranas. Dažniausiai valstybė bando išieškoti nuostolius. Pabrėžiu, aš į ieškinio sumą neįtraukiau moralinės žalos, ilgalaikių praradimų. Su visais praradimais man padarytą žalą vertinu 68 milijonais eurų.
– Kokia advokatų kontora atstovaus jūsų interesams teisme?
– Atstovaus Vilniaus advokatų kontora Budvytis, Čivilis ir partneriai.
– Buvote užsiminęs, kad kreipsitės dėl finansinio bankroto paskelbimo jums, kaip fiziniam asmeniui? Ar tai jau padarėte?
– Kol kas komentuoti apie tai nelabai norėčiau. Bet, taip, asmeninio bankroto paskelbimas – vienintelė kažkokia išeitis gyventi toliau. Tiksliau – išgyvenimo galimybė. Deja, drįstu pasakyti, gyvename mulkių valstybėje, dėl to ir pats mulkiškai jaučiuosi. Ne taip savo gyvenimą buvau susidėliojęs...Teko išgyventi labai daug – pačiam laiduoti savo turtu dideles sumas, konkrečiai, apie 300 milijonųlitų.Kito kelio toliau gyventi be asmeninio bankroto paskelbimo tiesiog nėra.
– Ar dar persekioja jus teismų, susijusių su „Elija“ ir „Baltijos pirkliais“, „uodegos“?
– Jau ne.
– Minėjote vienam dienraščiui, kad netekote sveikatos dėl išgyvenimų. Pažiūrėjus į jus, atrodote sveikas tarsi ridikas.
– Taip nėra. Prieš kelis metus pasijutau blogai. Šių metų pradžioje atlikau tyrimus, taip pat ir širdies kraujagyslių. Mane konsultavęs daktaras man pasakė: „Pakitimai – dideli. Pasižiūrėk, kaip atrodė jūsų kraujagyslių sandara prieš dešimt metų ir kaip atrodo dabar. Tie pakitimai – ne šiaip sau: stresas „suėdė“ jūsų kraujagysles“. Atvirai sakau: sveikatos daug praradau. Čia – didžiausias praradimas. Mano praradimai versle dėl žioplų (prokurorų ir statybos inspekcijos, –aut.) sprendimų – irgi labai dideli. Kaip sakau vaizdžiai, žaisti didelės šachmatų partijos (versle) jau gal ir nedrįsčiau – pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis mano akyse labai sumenko. Jie bet kada gali tave pastatyti į kampą. Tikiu, kad teismai priims teisingus sprendimus, o ateityje valdininkai, priimdami sprendimus, pagalvos, kokias pasekmes jie gali sukelti.
– Labai atvirai jūs, Vaidai, kalbate...
– O ko aš daugiau turėčiau bijoti? Buvo laikai, kai bijojau dėl savo šeimos ir vaikų saugumo. Pažiūrėkime, kokioje aplinkoje mes gyvename ir būkime savikritiški.
– Ar turėjote minčių į viską spjauti ir išvažiuoti gyventi į užsienį?
– Buvo visokių minčių, tokių – taip pat. Neslėpsiu, buvo pamąstymų išvažiuoti su šeima gyventi į Pietų Ameriką. Kad tik toliau nuo šito lietuviško „marazmo“.
– Nematau jūsų lenkiančio nugaros kitam darbdaviui. Ko būtumėte ėmęsis ten?
– Aš darbo nebijau, bet jūs teisus – darbininkas aš, matyt, ne koks. Man prie širdies – verslas. Ir aš jį moku daryti – tą įrodžiau. O galimybių visur ir visada yra. Pirmą dieną verslo niekur nepradėsi pirmąją dieną. Pirmiausia reikia vietos rinką išanalizuoti. Bet svetimoje šalyje svetimšalį verslininką neretai priima geriau nei savo gimtojoje šalyje. Lietuvoje matau, kad kai kurios įmonės dirba sėkmingai, bet valstybė, užuot jas skatinusi, taikosi nustekenti – tokia situacija Lietuvoje. Nematau čia šviesos tunelio gale.
– Maža paslaptis, kad jūsų sūnus – dabar tėčio pirmasis patikėtinis versle. Ką esate kartu sumanę?
– Mano sūnus turi butą „Elijoje“, pas jį aš ir gyvenu. Turime įvairių įdomių minčių: pavyzdžiui, atidaryti Harlio (baikerių, – aut.) restoraną. Patalpas jam gal nuomosimės, gal įsigysime. Kitais metais „Elijoje“ matysime daugiau veiksmo: atsidarys ir grožio salonas, maisto prekių parduotuvė...
– Jūsų „Elijos“ vystymo vizija numatė ir didelį vandens parką...
– Taip, ir jis būtų buvęs kaip penki „atostogų parkai“ („Atostogų parkas“ Žibininkuose – populiari vandens pramogų vieta, – aut.). Buvo gi suplanuota ir konferencijų salė su tūkstančiu vietų. Pabrėžiu, tai būtų buvę Palangoje ir padėję įveikti mums sezoniškumą.
– Ar kreipsitės į Strasbūro žmogaus teisių teismą, jeigu Lietuvoje išgirsite jums nepalankų teismo verdiktą?
– Man mano advokatai yra patarę tai palikti jiems ir viešai nieko nekomentuoti. Patarimu ir paseksiu.
– Ar jums daug kainuoja advokatai?
– Atsiskaityti numatytas sėkmės mokestis.
– Žinau, kad daug veikiate, kad būtų atstatytas Šventosios uostas, nors mažesniu masteliu nei numatyta...
– Buvau, esu ir liksiu Šventosios patriotas. Esame padarę jau nemažai žingsnių. Kai kuriuos – kartu su Palangos meru, abu buvome Klaipėdos uosto direkcijoje. Kalbėjome apie galimybes pasinaudoti Žemės ūkio ministerijos numatytomis krantinių žvejams ir priedangų įrengimo finansavimo galimybėmis. Tam yra numatyta du su puse milijono eurų. Tai galėtų būti padaryta Šventojoje. Esame atlikę skaičiavimus: tam reikia 2,1 milijono eurų. Darome žingsnius (idėjai įgyvendinti, – aut.) ir per Šventosios žuvininkystės regiono vietos veiklos grupę. Esu jos pirmininkas. Grupė pretenduoja gauti pusės milijono eurų paramą – planuojame įrengti žuvies turgelį, apie 170,000 eurų būtų panaudota ir miestelio infrastruktūrai vystyti. Planuojame, kad ir Palangos savivaldybė galėtų prisidėti lėšomis. Jeigu pavyktų tai padaryti, ką čia paminėjau, būtumėme iš esmės įgyvendinę pirmąjį Šventosios uosto atkūrimo etapą. Bet kol kas – nemažai spręstinų reikalų. Didžiausias klausimas: kas bus Šventosios uosto savininkas. Kad reikalai pajudėtų, turi būti sudėti visi taškai Vilniuje. Man apmaudu, kad Šventosios uosto atstatymo klausimas keliamas tik prieš rinkimus. Vis tik esu optimistas.