Užgavėnės – tikra ar veidmainiška šventė?

Pasispardymas šv.Velykų belaukiant

Užgavėnės – sena šventė, žinoma visose Europos šalyse. Jos paskirtis – išvyti žiemą, paskatinti greičiau ateiti pavasarį. Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų. Šventės ištakos pagoniškos, tačiau ir dabar glaudžiai susietos su krikščionybe. Per Užgavėnes leidžiama paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti, išsidūkti, o jau kitą dieną prasideda Gavėnia, trunkanti iki šv.Velykų, kurios šiemet balandžio 12-ąją. Šiuo laikotarpiu skatinama pasninkauti, nevalgyti mėsos, gedėti iki Kristaus prisikėlimo šventės.

 

Šventė susieta su žemdirbyste

Tikram lietuviui nereikia pasakoti, kad šventė turi būti pilna triukšmo, geros nuotaikos, muzikos garsų, persirengėlių ir...maisto. Turbūt nereikia priminti ir to, kad senoliai sakydavo, jog jei nešvęsi Užgavėnių, nelaimės tavęs neaplenks ištisus metus. O nelaimės, nuo senų laikų, siejamos su derliaus nebuvimu, nelaimėmis ūkyje. Esą triukšmaudami žmonės budiną žemę, ruošia ją priimti ir išauginti visas lietuviui įprastas kultūras – javus, daržoves, pievas gyvuliams ganyti. Persirengėliai ir „nepriimtini atėjūnai“ (tiksliau – žmonės, persirengę jais) turėjo užtikrinti, kad joks svetimas prašalaitis, niekadėjas ar kitoks kenkėjas neatims uždirbto turto, nesugadins darbo ūkyje, kuriam kaip tik pradedama ruoštis. Tiesa, prieš krikščionybę, pasakojama, šventė gyvavo Ragučio pavadinimu. Tik priėmus krikščionybę ji gavo ir kitą vardą, ir kiek kitokią paskirtį – tai tapo smagiu ir nuotaikingu pasilinksminimu prieš ilgą ramybės periodą. Juokauti, pokštauti, juokais apgaudinėti, triukšmauti, važinėtis arklių kinkiniais ir ratais buvo būtina. Ne ką mažiau laimės turėjo atnešti ir laistimasis vandeniu, voliojimasis sniege. 

 

Sava šventė turi išlikti

Nors dabar Lietuvoje žemdirbystė jau senokai nebėra pagrindine sotų kąsnį užtikrinančia veikla, šventė neišnyko. Tik pakeitė pavidalą – persirengėliai, Morės deginimas išliko, tačiau ši šventė pažymima sueigomis miesto centre, viešose erdvėse. Etnologai, etnografai skatina žmones neišbraukti senųjų tradicijų iš gyvenimo – esą ir taip pernelyg pataikaujama vakarietiškai kultūrai ir svetimoms šventėms. O ši, iš kurio taško bepažiūrėsi, tikra lietuviška šventė, turinti gilias tradicijas ir daugybę atmainų visuose regionuose (vienaip švenčiama Žemaitijoje, kitaip Suvalkijoje ar Aukštaitijoje).

     

Nusivylė švenčiančiais

Tie patys senųjų tradicijų žinovai teigia nematantys problemos, jei šventė atsinaujins – atsiras naujoviškų kaukių ar būdų pašiepti...kad ir valdžia. Tokia proga tai atleistina ir priimama geranoriškai. Tačiau tiek iš pastarųjų, tiek iš miestų ir miestelių gyventojų pasigirdo kalbų, jog šventė tampa buitiška. Neramumų spaudžiamiems žmonėms persirengėlių prašinėjimas „blynų ir kavos“ tapo labdaros ieškojimo būdu, vaikams – kone pasipelnymo šaltiniu. Citata iš laiško, kurį gavo „Palangos tiltas“ iš karto po skambiai ir smagiai miesto centre atšvęstos nuotaikingos šventės. „Nesuprantu, kodėl graži tradicija išsigimsta. Šiandien sulaukiau tiek persirengėlių, kiek niekada gyvenime nesulaukdavau. Tik jų net persirengėliais nepavadinsi – skara ant galvos ir kaukė baigta. Nesuskaičiuoju, kiek kartų girdėjau tą pačią nuvalkiotą frazę („mes žydukai iš rygos, norim blynų ir kavos“) ir nieko naujo – nei „šposų“, nei dainų. Bet blogiausia tai, kad mano įduotas vaišes kone tiesiai po langais tie patys prašytojai išmesdavo – jiems nerūpėjo mano kepti sausainiai, blynai – tereikėjo pinigų, kuriuos, pati mačiau, vaikai sutūpę vakare dalijosi. Kur tikroji šventės dvasia? Sulaukiau ir tiesioginių prašymų sušelpti – atėjo darbų netekę žmonės, neišmaitinantys savo vaikų. Bent šiems tiko viskas, ką daviau. Tačiau jie išdrįso užeiti tik užsidėję kaukes... Keista šventė ir tiek, pasigendu tikrųjų tradicijų“, - laiške pasakojo moteris.  

 

Proga pasipelnyti?

Ir iš tiesų – matė daug kas, kad į persirengėlius nepanašūs klajotojai (išdažytos lūpos ir skrybėlė ar skara – tai ne kaukė), ne taip drąsiai žengė į privačius namus, tarsi užmiršę pagrindinę klajojimo mintį – aplankyti kaimynus, pasidalinti nuotaika ir paskanauti kartu gardumynų, bet kuo ramiausiai beldėsi į įstaigų duris prašydami „kažko“, o geriausiai – pinigų, nesikuklindami kone užpuldinėjo žmones gatvėse, taip pat kažko kaulydami (ką aš galiu turėti rankinėje? Gal blynų?). Iškreiptas šventės vaizdas – tikėkimės, nepakeis tikrųjų tradicijų ir tikrojo pavasario laukimo, žiemos išvijimo džiaugsmo.  

 

Švenčia ir kitos tautos

Pavasario laukimo ir atsisveikinimo su žiema šventė atsispindi ir kitų kultūrų tradicijose. Venecijoje, Italijoje vykstantis kasmetinis karnavalas, Rio de Žaneiro festivalis, alsuojantis sambo ritmu, Rusijoje švenčiama blynų diena – tai tik keletas pavyzdžių iš Užgavėnių repertuaro. Šalta Suomija, sulaukianti pavasario kiek vėliau nei mes, taip pat švenčia – pažodžiui verčiant, ši diena vadinama „Nusileidimo“ diena. Tądien tiesiog būtina važinėtis rogutėmis nuo kalno – kuo toliau nulėksi, tuo geresni metai, derlius bus, tuo gražesni linai augs. Dabar likusios tradicijos pranašauja tiesiog gerus metus, sėkmę ir turtingą stalą. Bandelės su uogiene, saldumynai su grietinėle, riebus maistas – tuo tiesiog būtina užkandžiauti ir dirbti ne daugiau nei pusdienį. Kitas būtinai turi būti skirtas pramogoms, linksmybėms ir, aišku, saunai. Daugeliui suomių ši šventė patenka ir į kitą malonumų verpetą – visi suomiai gauna 5 savaites kasmetinių atostogų. Viena iš jų – būtinai žiemą. Ne veltui jos ir vadinamos „slidinėjimo“ atostogomis. Suomis, sakoma, jau gimsta su slidėmis ir saunos kepure. Tad jam priklauso bent kartą per metus pasimėgauti sniego malonumais bei ilgiau pasilepinti saunoje.

Tradicinės lietuviškos Užgavėnės, sakoma, irgi trukdavo tris dienas. Tačiau dabar galimi tik pasidžiaugti, kad jos apskritai išliko naujų švenčių ir tradicijų fone. Dabar didžiosios linksmybės mus pasieks tik už kiek daugiau nei mėnesio – per šv.Velykas.