Trys šaukštai deguto gražėjančioje Palangoje

Palangos svečiai bei vietos gyventojai negaili užtarnautų pagiriamųjų žodžių miesto vadovams, komunalinio ūkio darbuotojams už išpuoselėtą miesto infrastruktūrą, gražią ir jaukią aplinką. Aplinkos kokybė ir jaukumas nesuprastėjo netgi maksimalaus poilsiautojų antplūdžio metu. Tačiau žinoma rusų patarlė įspėja, kad šaukštas deguto pagadina visą statinę medaus. Šaukštą, o ir ne vieną, deguto galima rasti ir mūsuose.

Ar Pirties gatvė tikrai yra Pirties gatvė?

Važiuojant Ganyklų gatve iškart už buvusios pirties griūvančio pastato ant el.atramos komunalininkai pritvirtino lentelę su nuoroda, kad gatvelė link Klaipėdos gatvės vadinasi Pirties gatve. Parašyta, vadinasi, privalu tikėti. Kiek paėjus pirmasis pastatų kompleksas yra UAB „Palangos autoservisas“. Ant pastato fasado švyti įmonės reklaminis ženklas su užrašu „Ganyklų g. 8A“. Paėjus tolėliau jokių pastatų numeracijų nėra, taip pat jokių žymių, kad čia Pirties gatvė. Maždaug pusiaukelėje tarp Ganyklų ir Klaipėdos gatvių yra žuvų perdirbimo gamykla „Palangos delikatesai“, ant jos fasado pritvirtinta standartinė lentelė nurodanti, kad gamyklos adresas „Ganyklų g. 8B“.

Tad kuo man tikėti – čia Pirties gatvė ar tas pat kaip ir prieš dešimtmetį – Ganyklų akligatvis. Pagal visą gatvę nėra jokios pastatų numeracijos, tiesa, iš Klaipėdos gatvės pusės ant „Žaliojo kiemo“ parduotuvės pastato yra lentelė su tikruoju gatvės pavadinimu.

Į šią nesunkiai išsprendžiamą problemėlę mėginau atkreipti miesto ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojo dėmesį. Tarnautojas manęs lyg ir nesuprato – gaišinu jo brangų laiką dėl niekų, nepasidomėjo informatoriaus kontaktiniais duomenimis, pasiūlė informuoti Viešosios tvarkos skyrių. Aš maniau, kad mano pareiga nurodyti klaidą, o tolesnę eigą tegul nusistato ir ją vykdo pats pareigūnas.

Įkalinta Palangos šlovė

Palangos istorijoje vienas šlovingiausių praeities įvykių buvo XIX a. pabaigoje, pačiame aršiausiame lietuviškos spaudos ir lietuviško žodžio draudimo laikotarpyje, spektaklio „Amerika pirtyje“ suvaidinimas. Dar sovietmečiu miesto vykdomasis komitetas Klaipėdos kombinate „Dailė“ užsakė šiam įvykiui pažymėti atminimo ženklą. Skulptorius Regimantas Midvikis sukūrė įsimintiną Stelą ir ji buvo įrengta Jūratė ir Kastyčio skvere, netoli buvusių grafo Tiškevičiaus sandėlių, kur vyko vaidinimas, vietos.

Šis skulptūros vardo vertas kūrinys turėtų būti visiems matomas ir visiems rodomas. Aš atsivedžiau vieną garbų svečią, norėdamas parodyti Palangos šlovės simbolį, bet, deja, ta vieta su visu simboliu užstatyta prekeivių balaganu. Paties ženklo nematyti, prie jo nė iš tolo neprieisi.

Prekybos vietas „parduoda“ savivaldybės tarnautojai. Mąstau – kokie turi būti nejautrūs, nedėmesingi savo miesto kultūrai ir praeičiai žmonės, kad šlovės simbolį įkalintų už prekeivių kioskelių ar vežimėlių. Galvoju, kad yra priemonių išskirti zonas, kurios būtų prieinamos žingeidiems lankytojams, yra priemonių užtikrinti, kad draudimo prekiauti tam tikroje zonoje būtų laikomasi.

Palangos „geležinė uždanga“

Praeityje šviesaus atminimo buvęs Palangos vyriausiasis architektas Albinas Čepys paskelbė karą tvoroms, pradėtąjį žygį tęsė architektas Laimutis Leonas Mardosas. Karą laimėjo architektai – mieste tvoros buvo sunaikintos, vietoje jų užaugo žaliosios gyvatvorės. Liko viena vienintelė tvora Gedimino gatvėje – į šią nedrįso kėsintis nei architektai, nei miesto valdžia, mat, už šios tvoros buvo pačių svarbiausių, pačių pačiausių valstybės pareigūnų poilsinės.

Sąjūdžio laikmetyje ši tvora tapo miesto vadovų kankinimo įnagiu. Sąjūdiečiai viešai reikalavo, kad vykdomojo komiteto vadovai, kaip tikrieji miesto šeimininkai, tvorą nugriautų nedelsiant. Šie vos ne su ašaromis akyse aiškinosi visuomenei, kad tai daryti neturį galių, o Ministrų Taryba griauti neleidžia. Atėjus nepriklausomybei, naujieji valstybės paveldėtojai suprato, kad už tvorų gyventi ramiau ir taip pat jų nuardyti nesiekė.

Dabar gi, kai nebeliko „Baltijos“ poilsio namų kaip valstybinės reikšmės objekto, niekas netrukdytų nuardyti geležines tvoras Gedimino gatvėje bei Meilės alėjoje, tačiau tai padaryti vis vengiama. Kai ateis laikas privatizuoti „Baltiją“ – kažkas ją nusipirks su visomis tvoromis. O tada jau jokia jėga nepajėgs kėsintis į „šventąją privatybę“.

Manau, dabar pats laikas sukrusti miesto šeimininkams ir pratęsiant sąjūdininkų priesakus reikalauti nuardyti reliktinę „geležinę uždangą“. Taip būtų užtikrinta rimtis ateities miesto vadovams.