Trys baltosios Atminties kalėdinės snaigės – Palangos kunigui, gydytojui ir architektui

Eidamas Palangos rojaus kraštu – Birutės parko kadagynais, tarp Meilės alėjos ir miniatiūriškos, visad „rekašiška“ muzika smagiai aidinčios Orkestrinės be langų („Rotondos“) matau ir jaučiu lengvai, filosofiškai pakylėtą samanėlėmis tarsi skrendantį puikų žmogų – kurorto sielovados baruose daug šviesaus padariusį žinomą pamokslininką, altruistą – rezidentą, kunigą Liudą Serapiną (1923-2010). Prieš tris metus – 2010-12-07, jis tapo visiško „motorizuoto nesusipratimo“ agresyvaus grubakalbio vairuotojo auka, žuvo netoli Palangos bažnyčios šventoriaus, kuriame gerasis sielovadininkas ir palaidotas. Jį mylėję ir gerbę, jo širdingų žodžių pamoksluose apie meilę ir žmogiškąjį teisingumą laukę palangiškiai bei jų svečiai tą vietą, kur žuvo garbusis kunigas, jau sutartinai vadiname „Kunigo Liudo Serapino sankryža“. Ne tik Palangoje šis vyras šiltai paminimas.
2006-2008 metais aš dirbau ilgoką laiko tarpą Kaune Edvardo Šiugždos redaguojamame populiariame katalikiškos minties laikraštyje „XXI amžius“. Su redakcijos užduotimis pabuvojau ir Žemaičių Kalvarijoje, Klaipėdoje, Priekulėje, Kretingoje. Nemeluoju liudydamas, jog visose be išimties Žemaitijos, Vakarų Lietuvos parapijose susilaukdavau esminio klausimo: „Kokia kunigo Liudo Serapino sveikata, kaip jam Palangoje sekasi? Šaunus, žmonių mylimas vyras“. Palangoje populiarumu jis prilygo šviesaus atminimo Palangos klebonui Juozapui Miklovui (1919-1991). Ypač daug gerų žodžių, švenčiant bažnyčios jubiliejų, klebono adresu girdėjome 2007 metų rudenį Priekulėje. Čia gerbamas L. Serapinas dirbo 1983-2002 metais. Gera buvo matyti jį žvalų, gyvą, darbingą, girdintį gerus atsiliepimus apie savo kantraus darbo vaisius. Įsimintina dar viena plungiškio, Babrungėnų kaime pasaulį išvydusio Tikėjimo sūnaus mintis: „Be Dievo malonės esame kaip saulės „neapšviestas mėnulis“. Susitikus gerbiamas L. Serapinas ir parke, ir K. Švėgždos kontoroje“ bičiuliškai teiraudavosi apie sveikatą ir kūrybinius užmojus, padrąsindamas ir primindamas: „Visa kurianti veikla yra kaip ekologiškas vaistas reikalinga, prasminga, tik negali pavirsti tuštybine, egoistine, silpninančia kūrėjo valia. Sielą nuo Tuštybės reikia labai saugoti, nepasipūsti – „Štai koks aš didelis, man viskas galima“.    
Žymus Lietuvoje kultūros nešėjas, menininkas, gal kiekvienai lietuvių šeimai žinomas, nes dirbęs valstybinės televizijos direktoriumi Algirdas Meškauskas, kurio šviesuolius tėvelius Elzę ir Igną irgi labai gerbiame, savo memuarinėse internetinėse nuožvalgose irgi pamini savo Pirmosios komunijos dieną gal 1972 metais Luokės bažnyčioje, kur Vidsodžio berniukui pirmuoju sielovadininku buvo irgi klebonas L. Serapinas. Keistai amžiniausia, kaip jūra, yra žmogiškoji Atmintis.
Prabilęs apie išėjusius, o šaunius atminimus, skaitytojų dėmesį ir mintis 2013-ųjų priešžiemyje norėčiau sutelkti ties kita ryškius pėdsakus darbinėje gyvenimo veikloje palikusią asmenybe.
2014-ųjų sausio 6-ąją jau apskritą dešimtmetį minėsime, kai irgi labai nelauktai, „neplanuotai“ mus paliko visada besišypsantis, inteligentiškasis gydytojas, ilgametis „Jūratės“ sanatorijos vyriausiasis gydytojas, Palangos profesinių sąjungų sanatorinių-kurortinių įstaigų susivienijimo „Jūratė“ vadovas Liudas Saldūnas (1940-2004). Šis garsus kurortologas, sveikatos apsaugos Palangoje organizatorius dar buvo ir miesto tarybos narys, o paskutinį gyvenimo rytmetį per Tris karalius, sausio 6-ąją, išgėręs jam atsidavusios žmonos, inteligentiškosios medikės Nijolės išvirtą kavos puodelį, dar būtų skubėjęs į darbą Palangos merijoje, – L. Saldūnas dar dirbo ir dabartinio LR Seimo nario, tada mero Prano Žeimio padėjėju.
Kavos puodelis liko neišgertas. Išvakarėse daktaras Liudas džiaugėsi iš bendradarbių gauta rožių gausa. Visada atidus ir kruopščiai pateikiantis konkrečią būtinąją informaciją žurnalistams iš Zanavykijos kilęs žinomas visuomenės veikėjas L. Saldūnas ir man, šių eilučių autoriui, yra ne sykį palengvinęs darbą, rengiant straipsnius iš Palangos miesto savivaldybės dar 1986 metais „Tarybinės Klaipėdos“ dienraščiui. O 2003 metų gruodį suvedė su tuomečiu veikliu ir maloniu administracijos direktoriumi Romualdu Rumšu, kai redakcija, o konkrečiai – pagarbos vertas žinomas žurnalistikos veteranas Antanas Anskaitis pavedė paruošti iš Palangos išsamų reprezentacinį interviu pagrindiniam Lietuvoje leidiniui, skirtam savivaldos problemoms – „Savivaldybių žinios“. Padedant bičiuliams vargti neteko. Už tai ir šiandien esu dėkingas.
Trečioji šio teksto baltosios Atminties snaigė skirta irgi palangiškių gerais žodiais prisimenamam labai talentingam, originaliam, intelektualiam ir sykiu kiekvienam savam architektui Gintautui Likšai (1943-2009). Jam dabar būtų tik 70 metų. Aktyvus Lietuvos Atgimimo šalininkas. Sąjūdietis G. Likša degė žvakutes Gedimino gatvėje. O kiek daug įspūdingų statinių suprojektavo Gintas Palangoje! Jie tebestovi, va: paukštis, gal kiras, vis tupi ant Likšų sykiu sukurtosios evangelikų-liuteronų bažnyčios Saulėtekio take bokšto, Šiaulių „Tauro“ poilsio namai „Žydroji liepsna“, AB „Komprojektas“, Mokesčių inspekcija... Jam labai daug gyvenime padėjo, sveikatą stiprino bendramintė – bendražygė žmona Irena Likšienė. Bet taip jau gal ir Likimo skirta. Juk be žemaitės Anielės ir dzūkas J. Brindza gal nebūtų Palangos miesto Garbės pilietis. Žmogus juk tam ir stengies, čia, šiame pasaulyje plėšais, kad net po to turėtum teisę „sužaibuot žiemą“ – gerais savo darbais sugrįžti į gyvųjų Atmintį.