Traumą Olandijoje patyrusio palangiškio sutuoktinės viltis gyva: viskas bus gerai

Draugus nelaimėje pažinsi, – šio posakio teisingumu galėjo įsitikinti palangiškė Sigutė Muss, šių metų balandį sulaukusi baisios žinios – jos vyrą Aleksandrą, išvykusį padirbėti į Olandiją, ištiko baisi nelaimė. Patyręs buitinę traumą vyras nuo to laiko žengė daug mažų, bet itin reikšmingų žingsnelių – visko mokosi iš naujo. Stipri moteris tiki, jog mylimas vyras vėl bus toks kaip anksčiau. Vyras tvirtybę jau įrodė, paneigdamas pačias baisiausias gydytojų prognozes.

„Su tokiom diagnozėm negyvena“
Sigutė papasakojo, jog gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, sulaukus baisių žinių apie vyro nelaimę. Jai teko skubiai susiruošti į kelionę, visą mėnesį ji budėjo šalia vyro svečioje šalyje.
Pasiteiravus, ką gydytojai tuomet prognozavo, ji sakė, jog jokių nebuvo prognozių išsakyta. „Gydytojai iškart pasakė, kad su tokiom diagnozėm žmonės negyvena. Visi, patyrę tokias traumas, jau seniai yra po žeme“, – atskleidė išgirstus žodžius moteris.
Vilties, jog viskas pagerės, vyras vėl bus toks pats, moteris niekada neprarado. Net ir baisiausiomis akimirkomis ji tikėjo, kad viskas bus gerai.
Sigutė prisipažino, jog pamačiusi, kaip jos sutuoktinis atrodė jai atvykus į Olandiją, ji net apalpo: jis buvo prijungtas daugybe vamzdelių, jokių funkcijų savarankiškai jis pats negalėjęs atlikti.
Vaizdas buvo kaip iš siaubo filmo. Kūnas visas buvo apraizgytas vamzdeliais. O dar ir galvos kaušas atidarytas, ten taip pat buvo išvesti vamzdeliai“, – apie sąmonėn įsirėžusį vaizdą pasakojo Sigutė.
Kaip papasakojo Sigutė, Aleksandras lipo laiptais, koja paslydo ir jis tiesiog nukrito, susitrenkė galvą.
„Tai, kad mano vyras jau paneigė gydytojų prognozes, jog po tokių traumų žmonės negyvena, suteikia daug vilties. Ir jos niekada neprarasiu. Darysiu viską, kas įmanoma, kad jis visiškai atsigautų“, – teigė S. Muss.

Atlieka pratimus
Aleksandras nei savaitės nebuvo išbuvęs Olandijoje, kai įvyko toji baisi nelaimė. „Padėtis buvo tokia, kad nieko savarankiškai Aleksandras negalėjo pats daryti. Mes nei kvėpavome, nei valgėme, tik gulėjome. Maitinamas buvo per zondą, sesutės maitino per švirkštus. Nyko raumenys, nes žmogus guli, nejudi. Tačiau kasdien regiu progresą. Nenuleidžiam rankų, kasdien vaikštom į sporto salę, užsiiminėjam įvairiom veiklom, darom rankoms pratimus. Jis išvis rankos nevaldė, o dabar ir stiklinę nulaiko, kairė ranka – stipresnė, dešinė – silpnesnė. Jis pats labai stengiasi daryti visus pratimus. Mums labai reikia numatytos reabilitacijos“, – pasakojo apie kasdien nueinamą žingsnelį, prilyginamą didiems darbams.
Aleksandrą, patyrusį sunkią smegenų traumą, operavo devyni gydytojai 12 valandų.
„Apie jį prižiūrėjusius gydytojus – tik geriausi atsiliepimai“, – akcentavo S. Muss.

Brangiai kainuojantis transportavimas
Kai kalbėjomės su Sigute, Aleksandras buvo slaugomas Klaipėdos jūrininkų ligoninės Palangos departamento Medicininės slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje. Beje, šiame skyriuje dirbančioms slaugytojoms Sigutė skyrė gražiausius padėkos žodžius – už rūpestingumą, neišsenkančią kantrybę, atidumą. Šią savaitę jis perkeltas į Palangos reabilitacijos ligoninę. O prieš grįžtant į Lietuvą, jis buvo prižiūrimas Olandijoje, šalyje, kurioje ir patyrė traumą.
Prireikė daug pastangų, jog vyras būtų pargabentas į savą šalį. Ligonio transportavimas daug kainuoja, ypač tai pasijautė, praradus šeimos maitintoją. Sigutė tapo vienintelė šeimos maitintoja.
Ten dirbantys gydytojai suteikė informaciją, kaip parsigabenti vyrą namo, tačiau šia paslauga moteris pasinaudoti negalėjusi, nes labai brangiai kainavo – net 12 tūkst. eurų. Jį pargabenti reikėjo specialaus reanimobilio su specialia įranga. „Labai dideli pinigai. Tad pradėjome ieškoti parsigabenimo galimybių Lietuvoje. Per pažįstamų ratą suradome, jog yra tokia komanda „Sostinės greitoji“, kurie važiuoja, tik reikia tarpininkauti vienam žmogui, kuris pasilieka ten dėl dokumentų formalumų. Ten ligoninė jokios informacijos niekam apie pacientus neteikia, išskyrus šeimos narius“, – tuometinį galvoskausmį prisiminė palangiškė.
Vietinių medikų teikiama tokia paslauga moteriai atsiėjo daugiau nei 3 tūkst. eurų. Grįžusiai į Lietuvą moteriai staigiai reikėjo pinigų, tad pasinaudojo draugų, kolegų teikiama pagalba, pavyko greit parduoti automobilį.
„Transportavimo paslaugai pažįstamų dėka buvo suteikta nuolaida, tad man kainavo 3300 eurų, nors pradžioj man buvo pasakyta, kad kainuos 4000 ir daugiau eurų. Kiekvieną kartą būnant ten Olandijoje tvarkai kokius dokumentus ir nuolat išgirsti kokią kainą, kurios negali, gaudamas lietuvišką atlyginimą, padengti, tiesiog nusvyra rankos. O ten reikia staigiai, skubiai, ne vėliau“, – kalbėjo moteris.
Paskutiniame Palangos miesto savivaldybės tarybos posėdyje palangiškių šeimai buvo skirta vienkartinė 1000 eurų parama.

Atpažįsta iš balso
„Gyvenimas pasikeitė šimtu procentų, apsivertė aukštyn kojom“, – pripažino moteris.
Vos tik nuskridusi į Olandiją, moteris nei akimirkos nesitraukė nuo savo vyro. Nuolat su juo kalbėjosi, tikėjo, jog jis prabus. Tai, kad vyras savo žmoną atpažįsta, jos kasdien laukia, galima spręsti iš jo reakcijų.
Moteris įsitikino, jog vyras ją atpažįsta daugiausiai iš balso.
„Nors daug kas sako, kad į komą panirę žmonės nieko negirdi, aš tikiu, kad Aleksandras mane girdėjo. Su juo nuolat kalbėjausi, pasakojau dienos įvykius ir prisiminimais dalijausi, o ir dabar tą darau, nuolat rodau jam mūsų bendras nuotraukas, pasakoju apie kelionę, kurią jis man padovanojo mūsų tuoktuvių metinių proga. Vaikai su juo bendrauja „Skype“ programos pagalba. Matau, kaip pamatęs vien tik vaizdą jis lyg ir sutrinka, tačiau išgirdęs balsą nusiramina“, – apie vyro reakcijas papasakojo Sigutė.
Palangiškė papasakojo, jog vyras šiaip iki šiol visada dirbdavo Lietuvoje, ir tik pastarąjį kartą, pasibaigusį nelaime, jis darbo reikalais buvo išvykęs užsienin.
„Norėjom užsidirbti pinigų. Vaikai užaugo, norėjom pagyventi dėl savęs, o įvyko taip...“, – apmaudo neslėpė nepaprastos tvirtybės moteris.

Visapusiška parama
Dukra Gintarė ir sūnus Mindaugas šiuo metu gyvena užsienyje: dukra studijuoja Londone, o sūnus, taip pat įsikūręs toje pačioje šalyje, pagal kontraktą dirba. Kiek galėdami jie bendrauja su tėvais, padėjo slaugyti tėvelį užsienyje. Apskritai Sigutė išreiškė didelę padėką visiems, padėjusiems jai sunkią akimirką. Ne tik vaikams, kurie buvo didžiausia atrama po tokios nelaimės, bet ir bendradarbiams, bičiuliams, suteikusiems visą reikalingą paramą.
„Vien tik gerus žodžius galiu skirti visiems mane supantiems žmonėms. Jie rinko pinigus, kad aš galėčiau tą mėnesį išgyventi Olandijoje. Kas kiek galėjo, tas prisidėjo, kad man padėtų. Susiradau pigesnį kambarį gyventi, tačiau tekdavo kasdien po du kilometrus vaikščioti į ligoninę. Neleisdavau pinigų viešajam transportui, ten ir taip labai brangus pragyvenimas, teko taupyti kiekvieną centą“, – prisipažino S. Muss.
Sigutės ir Aleksandro vaikams priežiūros jau nebereikia, tad rūpestis dėl vaikų, vykstant slaugyti vyro į svečią šalį, nekamavo. Tačiau Sigutė slaugo garbingo amžiaus mamą, kuriai reikalinga nuolatinė priežiūra. Laimei, tol, kol ji buvo išvykusi, mamą prižiūrėjo jos bičiuliai. Už tai ji taip pat labai dėkinga. „Be draugų pagalbos, palaikymo nežinau, kas būtų atsitikę“, – pripažino palangiškė.
Pargabenus į Lietuvą Aleksandrą, jis nerodė jokių reakcijų, tačiau žingsnis po žingsnio situacija keičiasi. „Kiekvieną dieną su viltim eini į ligoninę ir tikiesi, kad vis bus geriau, vis judam į priekį. Mokomės iš naujo spalvas atpažinti, atskirti daiktus, daiktų formas, viską mokomės iš naujo. Bėda tik ta, kad jis nešneka, pasako vieną kitą žodį. Jeigu daugiau kalbėtų, būtų lengviau suprasti, ką skauda, ko jis norėtų“, – pasakojo moteris.

Neketina pasiduoti
Apie reabilitaciją pačioje pradžioje niekas nė negalvojo – tiesiog nebuvo ko reabilituoti, tačiau akivaizdžiai situacijai bent kiek gerėjant, galima ligonį toliau kelti iš ligos patalo.
„Kiekvieną dieną darome pratimus, lovoje mankštinu kojas, sodinu. Galva ima svaigti, vėl paguldai. Vėliau pasiekėme tokią ribą, kai galėjome paprašyti seselės pasodinti į neįgaliojo vežimėlį. Aišku, koordinacijos, pusiausvyros nėra. Bet jis sėdi, važiuojame į sporto salę. Kaskart prašau jo stengtis, rodau, kaip ką padaryti. Ir jis stengiasi. Svarbu, kad raumenis judintų, juos stiprintų, nes gulint jie nyksta“, – apie nuolatinį darbą pasakojo Sigutė.
Moteris ne kartą pokalbio metu kartojo, jog nepraranda vilties ir niekada jos nepraras dėl vyro gerovės. „Tiesiog negaliu pasiduoti ir neketinu. Jau daug pasiekėm, tikiu, kad pasieksim dar daugiau. Ir žinau, kad esu viena, man reiks susitvarkyti su visais rūpesčiais, kai vyrą parsivešiu namo po visų reabilitacijų. Teks pertvarkyti namus, vonią, kad būtų patogiau. Tiesiog dabar bus toks gyvenimo laikotarpis, tikiu, kad ateityje jis pasikeis. Būsime vėl tokie, kokie buvome – laimingi kartu“, – įsitikinusi moteris. Beje, pora susipažino Latvijoje. Iš Palangos kilusi Sigutė ukrainietį vyrą suviliojo kraustytis į mūsų pajūrį, kur jie ne vieną dešimtmetį buvo laimingi, kartu kurdami šeimą.
Sigutė pripažino, jog po nelaimės visiškai pasikeitė požiūris į gyvenimą, imi suprasti, kad daroma ne taip, kaip turėtų būti, pasikeičia gyvenimo vertybės. Daug stiprybės savyje sauganti moteris tikrai nepasiduos, tai iškart matoma. Svarbu nesusidurti su finansiniais rūpesčiais, kurių dar tikrai bus – gydymo išlaidos nemažai atsieina, o kur dar reikalinga namų pertvarka.
Kas norėtų bėdos ištiktai Sigutei pagelbėti, gali tai padaryti paaukodami nors pro keletą eurų: LT167044000593616630, SEB bankas, Aleksandras Muss.