Tomas Viluckas: „Kalėdų žinia – Dievas priartėjo prie žmogaus“

Ateinančią savaitę švęsime vieną gražiausių visų kalendorinių metų švenčių – Šv. Kalėdas. Laukdami kasmet naujai suskambančios žinios apie kūdikėlio Jėzaus gimimą, dažnai permąstome, ką mums patiems reiškia ši žinia, ši šventė, kiek ji svarbi nūdienos pasaulyje ir ko Šv. Kalėdų išvakarėse galėtume palinkėti vieni kitiems? „Palinkėti galima ir reikia paties svarbiausio dalyko: mylėkime ir gerbkime vieni kitus“, – sako publicistas Tomas Viluckas.

– Kalėdos – labai plati tema. Beeidama pas jus ir begalvodama, nuo ko pradėti pokalbį, pati permąsčiau, su kuo man asocijuojasi Kalėdos ir kaip su amžiumi – nuo vaikystės iki dabar – kito mano požiūris į šią šventę bei pats jos suvokimas. O jums – ką dabar reiškia Kalėdos, ką jos reiškė vaikystėje ir kaip tas požiūris kito?
– Sovietmečiu mūsų šeimoje nebuvo papročio švęsti Kalėdas. Ir pagrindinis pokytis įvyko tada, kai pasikeitė pasaulėžiūra: kai atsivėrė šios šventės religinė prasmė, kai ji tapo suprantama, kai ji tapo gyvenimu. Tada buvo pirmasis etapas, kai pasikeitė pats šventės suvokimas, po to, kai gyvenime įvyko labai stiprus lūžis, kurį krikščionys vadina atsivertimu. Taip surėdyta, kad kai bręstame, augame, keičiasi akcentai, kuriuos mes dedame švęsdami kiekvieną šventę: ar tai būtų Šv. Kalėdos, ar Šv. Velykos, ar Motinos diena, ar tautinės, valstybės šventės. Akcentai pasislenka su mūsų branda, su mūsų požiūrio į gyvenimą kitimu. Jie tarsi išsigrynina, nes jeigu mūsų viduje vyksta dvasiniai pokyčiai, tam tikra evoliucija, mes, ne tiek akcentuojame išorinius dalykus (dovanas, pasirengimą šventėms), bet pradedame artėti prie esmių. Susimąstome: ką toji šventė man byloja ir ką ji duoda? Kokias savo asmenines sąsajas turiu su jos turiniu? Taip pamažu išryškėja pagrindiniai dalykai.
– Ir ką jums dabar byloja būtent Kalėdos?
– Esminis ir pagrindinis momentas – religinis šios šventės turinys. Kalėdų žinios branduolys ir pagrindinė prasmė –  Dievas priartėjo prie žmogaus, jis tapo tiek mums artimas, kad nereikia jo bijoti. Juk pats didžiausiais iššūkis žmogui – tai, kad jis Dievo bijo arba neigia jį esant. Neigimą palikime pasaulėžiūros dalykams. Pažvelkime į baimes, kurios žmogui kyla iš to, kai jis kažko nežino, kai esama kažkokių neaiškumų Dievo slėpinio akivaizdoje. O Kalėdų slėpiny mes matome motiną su kūdikiu. Argi galima bijoti kūdikio ir motinos? Neįmanoma, būtų kažkaip absurdiška. Tad Kalėdų esmė – kad mūsų buityje, mūsų kasdienybėje nebėra vietos baimei. Kartais mes lyg ir lauktume iš Kalėdų kažkokių didelių, ypatingų, stebuklingų dalykų, o juk viskas yra labai paprasta: Dievo priartėjimas, jaukumas, šiluma – patys gražiausi dalykai, kurie nušviečia mūsų širdis, mūsų sielas, padaro jas bent trumpam skaidresnėmis, tokiomis, kokios jos ir turėtų būti.
– Kalbant apie Dievo baimę: skaitant Senąjį Testamentą susidaro įspūdis, kad Dievu žmonės buvo gąsdinami. Su Kristaus gimimu, su katalikybe Dievas priartėjo prie žmogaus. Tačiau ir dabar iš kai kurių sakyklų girdime pagąsdinimus. Ar visada teisingai sudėliojami akcentai, ar nereikėtų daugiau kalbėti apie Dievo artumą žmogui, apie Jo meilę mums?
 – Pirmiausia mes turim suprasti, kad toji baimė yra tam tikra mūsų nuodėmingumo pasekmė. Ir apie ją kalbama jau seniai. Prisiminkime XIII a. teologą šventąjį Tomą Akvinietį, kurio mokymas ir išmintis yra perėję ir į Katalikų Bažnyčios oficialų mokymą. Jis savo laiku labai įdomiai skirstė baimę į dvi rūšis. Pirmoji – vergo baimė. Ko jis bijo? Bijo, kad jį nubaus. Ši baimė yra labai primityvi, bet tuo pačiu ir pamatinė baimė žmogaus, kuris neturi gilaus santykio su Dievu, kuris bijo, kad sulaužius tam tikrą draudimą jis už tai bus nubaustas. Ši baimė kyla dar ir todėl, kad žmonės bijo pragaro. Ir ši schema dažnai persikelia ir į tų, kurie kalba bei aiškina ne tik iš sakyklų, kalbas ir primena tam tikrą pamojavimą botagu: nusidėsite, ir būsite nubausti.
Antroji baimė – meilės baimė. Ji nėra tobula, bet ši baimė nėra ir blogas, greičiau netgi geras variantas: mes bijome įskaudinti, įžeisti, nuvilti savo brangų žmogų, savo tėvą ar motiną. Baimė įskaudinti kyla iš to, kad mes mylime. Jeigu mes mylime, mes nenorime mylimųjų nuvilti, ir tada atitinkamai elgiamės. Gal ir derėtų, kai girdime žodžius „Dievo baimė“, akcentuoti būtent šią baimės formą, apie kurią kalba šventasis Tomas Akvinietis.
– Tad gal nuo tos baimės reikėtų eiti prie meilės, kurią mums skelbia Kristaus gimimo žinia. Ar pakankamai tą žinią ir kvietimą mylėti skleidžia pati bažnyčia, ar pakankami ji pati atsivėrusi tiems, kas ją nori priimti? Regis, atėjus naujam popiežiui ima keistis bažnyčios ir pasaulio santykis, ji lyg ir daugiau atsiveria, tačiau ar pakankamai? Tenka skaityti, kad stačiatikiai labai dažnai kritikuoja savo bažnyčią, savo cerkves, neva jos atsiveria tik viduje ir už šventoriaus ribų neperžengia. Ar mūsų, katalikų, bažnyčia peržengia tą šventorių?
– Visada labai sunku nustatyti tą matmenį – pakankamai ar nepakankamai. Šiuo atveju galbūt derėtų kalbėti apie tai, kiek Bažnyčia save suvokia kaip bendruomenę. Ar ji yra vertikalė – iš viršaus į apačią: aukštybėje – popiežius, toliau kardinolai, vyskupai, kunigai ir tik pačioje apačioje – liaudis, ar ta visa struktūra save suvokia kaip bendriją, kaip susitelkusią ties Dievo slėpiniu bendruomenę. Štai šie akcentai, ši minties evoliucija šiuo metu yra pati įdomiausia. Ir dera pastebėti, jog ji prasidėjo ne su popiežiaus Pranciškaus atėjimu. Jos pradžia – Vatikano II Susirinkimas, kurio metu buvo akcentuojama, kad Bažnyčia ir yra būtent bendruomenė, bendrija.
Dar vienas aspektas, kurį visi turėtume suvokti: Bažnyčios gyvenime laikas yra lėtesnis nei pasaulio gyvenime. Taip jau yra, kad 50 metų praėjo nuo Vatikano II Susirinkimo – 2013-aisiais paskelbtieji Tikėjimo metai ir buvo skirti minint šį įvykį, – ir tie 50 metų istorijos požiūriu Bažnyčios gyvenime yra labai mažas laikotarpis. Nes kol kažkas pajuda, praeina nemažai laiko – juk Bažnyčia vienija beveik milijardą žmonių – pačias įvairiausias kultūras, mentalitetą, papročius, tradicijas. Be to, kalbant apie Lietuvą – mes juk ilgą laiką buvome atskirti nuo pasaulio. Aš tikrai stebiu tas tendencijas, kurios yra dabar Vatikane, didžiosiose pasaulio katalikų bažnyčiose ir Lietuvoje, ir matau, kad mes vis dar – nesinori sakyti žodžio „atsiliekame“, – nepaspėjame su tomis tendencijomis, kurios vyrauja pasaulyje. Taip jau yra, kad laikotarpis po Nepriklausomybės, kai Bažnyčia gali laisvai veikti, yra per trumpas, kad žmonių sąmonėje įvyktų ryškesni pokyčiai.
Turi pasikeisti kartos – tiek kunigų, tiek tikinčiųjų. Nes juk dalis Bažnyčios žmonių, tarkim, jeigu jiems kalbi švelniai ir atsargiai, nesupranta, o va, jeigu pabari – tada gerai... Laikas Bažnyčios gyvenime labai svarbus ir kalbant apie akcentus – sakytume, dabar jie lyg naujesni. Nors popiežius Pranciškus, regis, nieko naujo – to, kas nebūtų buvę skelbta – neskelbia. Tikrai labai atidžiai seku popiežiaus veiklą, kalbas, pasisakymus. Kaip minėjau, jis neskelbia nieko tokio, ko nebūtų skelbę jo pirmtakai. Bet jis kitaip sudeda akcentus: švelnumas, meilė, įsiklausymas, solidarumas. Neseniai popiežius Pranciškus savo kalboje paminėjo sąvoką „kapitalizmo tironija“. Ir buvo vos ne apkaltintas marksizmu. Bet juk ir Jonas Paulius II kalbėjo, kad kapitalizmas nėra tobula sistema, jeigu kalbėsime apie žmogų, kuriam išties sunku šioje sistemoje gyventi.
Taigi, yra tam tikri akcentai, kurie vienu ar kitu momentu paryškinami. O pagrindiniai pokyčiai vyksta žmonių širdyse: ar jie būtų dvasininkai, ar tikintieji. Žinoma, popiežiaus dedami akcentai duoda toną visai Bažnyčiai. Tarkim, Jonas Paulius II labai daug kalbėjo apie tai, kad reikia evangelizuoti, liudyti. Benediktas XVI daugiau akcentavo teologinį pažinimą, kad reikia labiau pažinti tikėjimą, jo pagrindus. Popiežius Pranciškus akcentuoja meilę, švelnumą, bendrystę. Bet kad būtų kažkas visiškai naujo – to nėra, tik akcentai pasikeitė.
– Kečiasi akcentai Bažnyčioje, keičiasi ir aplinkinis pasaulis. Ir tie pokyčiai dažnai kelia nerimą. Antai pernai prieš Kalėdas Briuselyje nuspręsta ne eglę puošti, o statyti abstrakčią kompoziciją – neva eglė įžeidžia kitų konfesijų tikinčiųjų jausmus. Didžiojoje Britanijoje kai kuriose savivaldybėse kovotojų už žmogaus teises Europos Sąjungoje pabaidyti valdininkai, bijodami užgauti ne krikščionis, apskritai išbraukia žodį „Kalėdos“ ir visą šventinį laikotarpį oficialiai vadina „Žiemos šventėmis“. Visa tai, turbūt, taip pat tam tikras iššūkis Katalikų Bažnyčiai?
– Tai yra iššūkis ne tiek Bažnyčiai, kaip organizacijai, kiek patiems krikščionims: kaip jie sugeba ir sugebės pristatyti jiems svarbią žinią pasauliui. Šiuo atveju klausimas ne tas, kad Bažnyčia turi kautis kaip organizacija – nors, žinoma, ji galėtų tokias kovas pradėti: užtenka ir pajėgų, ir visko, ko tokiai kovai reikėtų. Klausimas toks: ką patys tikintieji jaučia, ar jie sutinka su tuo, ar jie žiūrės į Kalėdas kaip į kokias žiemos atostogas. Taigi, svarbus mano paties požiūris: ar man tai yra tiesiog atostogos, ar religinė šventė. Svarbu, kaip mes apie tai kalbėsime pačioje visuomenėje: jeigu žmonėms tai bus iš tikrųjų šventos Kalėdos pirmine religine prasme, jokia valdžia – ar JAV, ar Didžiosios Britanijos, ar Europos Sąjungos – nedrįs išbraukti šios šventės. Tačiau jeigu patys žmonės bus abejingi, tokie dalykai vyks. Kitas aspektas – kaip mes suprantame sekuliarumą, t.y., valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principą. Šiuo metu šis klausimas aštrėja, ir jo svarstymas pamažu įsibėgėja, vyksta kartais itin karštos diskusijos. Ir tai gerai. Tik svarbu neuždėti „štampų“, neužantspauduoti kažkokių sprendimų.
– Tad kokių „štampų“ derėtų vengti ir ką reikėtų suvokti?
– Vengti reikia visų „štampų“. O svarbiausia yra bendradarbiavimas. Turėtume suvokti, kad Bažnyčios bendruomenės nariai taip pat yra piliečiai, mokantys mokesčius, dalyvaujantys valstybės ir visuomenės gyvenime. Ir kaip visaverčiai visuomenės nariai jie turi tam tikras savo teises, tad būdami kartu mes turim bendradarbiauti, kad visiems būtų gerai: ar tu tikintis, ar netikintis, ar katalikas, ar kitos konfesijos atstovas. Esminis visuomenės ir konkrečios bendruomenės tikslas – bendras gėris. Ir jeigu aš švenčiu Kalėdas, tai tikrai nereiškia, kad tuo pažeminu, pavyzdžiui, musulmonus ar judėjus. Kiekvienas mūsų turime savo raišką ir tiek.
– Grįžtant prie Kalėdų ir gerosios žinios, kad Dievas priartėjo prie žmogaus. Ko galbūt mums, mūsų visuomenei, dar trūksta, kad mes tos žinios esmę suprastume, ko galėtume vieni kitiems ir patys sau palinkėti?
– Kokia bebūtų evoliucija, kokie bebūtų pokyčiai, kokia bebūtų toji mūsų branda ar kaip mes tai bepavadintume, aš vis tiek matau tą patį dalyką: mes nelabai išmanome religiją, nesame „raštingi“ šia tema. Egzistuoja labai daug paviršutiniško supratimo ir apie pačią religiją, ir apie tą patį Šventąjį Raštą. Todėl kartais koks nors straipsnis ar knygutė staiga pasidaro didžiausia tiesa, kartais net išmušanti mums paskutinius likučius supratimo, kas yra Dievas, kas yra toji Kalėdų žinia.
Dar mūsų visuomenėje trūksta meilės žmogui. Tai – pats sunkiausias dalykas, kurio mes mokomės visą gyvenimą, Juk visa, kas kur bevyktų, nuo mūsų viešųjų erdvių sutvarkymo iki bendravimo šeimose, viskas turi būti paremta šiuo principu – meile žmogui. Koks tas žmogus būtų, jis mylėtinas jau vien dėl to, kad jis yra: su kokiomis silpnybėmis, su kokiais iššūkiais, su kokiais trūkumais jis bebūtų. Kalėdos juk ir skelbia, kad Dievas priartėjo prie žmogaus, prie netobulo žmogaus, prie silpno žmogaus, prie tokio žmogaus, kuris netgi – žiūrint religijos istorijos prasme – atstūmė Kristų.
Kai apie tai susimąstome, tuomet matome, jog meilė yra esmė. Ar tu būtum netikintis, ar tu būtum tikintis – ji yra branduolys, ji yra šerdis, ji yra mūsų požiūris į žmogų. Ir jeigu žmonės vieni kitus mylės, patys darys viską dėl kitų gerovės, kad visiems būtų gera gyventi, kad visi norėtų gyventi. Juk dabar didžiausia Lietuvos rykštė – savižudybės. Ne paslaptis, kad pirmaujame pasaulyje pagal savižudybių skaičių, o oficialioji statistika tiesiog šiurpinanti: kasmet savo noru mūsų krašte iš gyvenimo pasitraukia 200 paauglių. Kodėl? Atmosfera, kuri tvyro, byloja, kad žmogus nėra mylimas, ji kupina mirties kultūros. Tai yra pasekmė tos nemeilės žmogui, kuri, deja, deja, mūsų visuomenėje yra plačiai išsikerojusi. Nors mes ir nenorime to pripažinti. Jeigu žmogus jaustųsi, kad visuomenėje jis yra mylimas ir gerbiamas, savižudybių tiek nebūtų.
Todėl pasitikdami šventas Kalėdas palinkėkime paties svarbiausio dalyko: kad mylėtume ir gerbtume vieni kitus.