Tadas Girininkas: „Auksinis scenos kryžius“ – tai išties laimė“

„Solistui visada būna malonu, kai sulaukia publikos pripažinimo. O jeigu už sukurtą vaidmenį, už sunkų darbą nusipelnai dar ir „Auksinio scenos kryžiaus“ – tai didžiulis įvertinimas, tai – tiesiog laimė“, – prisipažino operos solistas Tadas Girininkas, šiemet Tarptautinės teatro dienos proga apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias metų solistas už Dalando vaidmenį Richardo Vagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) ir Henriko vaidmenį Gaetano Donicečio operoje „Ana Bolena“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT).

Saksofoną iškeitė į vokalą

Šiauliuose gimęs, nuo pat ankstyvos vaikystės Palangoje augęs Tadas Girininkas sako ir pats nežinąs, iš ko paveldėjęs muzikalumo geną: gal iš muzikalios sielos senelio, gyvenusio Palangoje, gal iš kito, Šiauliuose gyvenusio senelio, kurio turėtą turtingą akordeonų kolekciją jis atsimenąs nuo mažumės. Gabų septynmetį, tuometinio Palangos vaikų darželio „Saulutė“ pradinuką, pastebėjo ir mokytis pakvietė atranką surengę Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos pedagogai.

„Iš pradžių apie dainavimą net negalvojau, juolab kad ir su vokalu susijusios specialybės nebuvo: visi dainavome chore, grojome fortepijonu, – leidosi į prisiminimus T. Girininkas. – Berods, šeštoje klasėje, kai reikėjo rinktis specializaciją, panorau groti saksofonu: gal patiko pati instrumento forma, gal – neįprastas skambesys. Ir į Lietuvos muzikos akademiją Vilniuje 2000-aisiais įstojau tęsti saksofono studijų. Po kurio laiko kažkas – gaila, neprisimenu, kas, – man pasiūlė: „Turi puikų balsą, tau reikia dainuoti“. Likimas suvedė su profesoriumi Vladimiru Prudnikovu, ir, palikęs saksofoną, 2003 metais perėjau į vokalo studijas“.

Pasak solisto, klasikinė muzika jam visą laiką buvusi prie širdies, nepaisant to, kad saksofonas artimesnis džiazui. O dabar jis gali drąsiai pasakyti: klasikinė opera yra jo tikroji didžioji meilė.

Antras „Auksinis scenos kryžius“

Ne vienoje Lietuvos ir užsienio scenoje – nuo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Kauno valstybinio muzikinio teatro iki Niurnbergo operos teatro ir Liucernos festivalio Šveicarijoje – dainavęs, daugybę vaidmenų sukūręs ir nusipelnęs apdovanojimų, tarp kurių – 2014 m. gautas „Auksinis scenos kryžius“ už de Silvos vaidmenį Džiuzepės Verdžio operoje „Ernanas“ bei Heinricho der Voglerio vaidmenį Richardo Vagnerio operoje „Lohengrinas“, solistas sako, jog jam visada smagu grįžti arčiau jūros – į Palangą, į Klaipėdą. Čia dainuodamas patiriantis daugiausiai jaudulio ir jaučiantis itin daug atsakomybės, o kurti KVMT scenoje esą itin malonu, nes joje T. Girininkas debiutavo 2007-iaisias atlikęs Charono partiją Klaudijaus Monteverdžio operoje „Orfėjas“.
Taip jau atsitiko, kad vienas naujausių T. Girininko vaidmenų būtent KVMT – tiesa, ne scenoje, tačiau ypatingoje erdvėje, buvusios laivų statyklos senajame elinge,– buvo nominuotas „Auksiniams scenos kryžiams“. Ir taip jau atsitiko, kad antras susitikimas su R. Vagnerio kūryba atnešė antrąjį apdovanojimą.

Dainuoti Vagnerį reikia drąsos

„Richardas Vagneris – vienas sudėtingiausių kompozitorių, kurio muzikai atlikti prireikia daug kruopštumo ir nuoseklaus darbo. Ir – vokalinės brandos. Neužtenka sulaukti tam tikro amžiaus, sudainuoti tam tikrą skaičių spektaklių, arijų. Tikrai tai nėra iš lengvųjų kompozitorių, jo operos – taip pat ne iš lengvųjų, ypač jo vėlyvesnė kūryba – „Zygfridas“, „Tristanas ir Izolda“ ar „Dievų žūtis“. Esu sakęs ir galiu pakartoti: dainuoti tai, ką sukūrė Richardas Vagneris, reikia drąsos“, – kalbėjo solistas, pasidžiaugęs, kad buvo įdomu ir malonu dirbti su „Skrajojančio olando“ režisieriumi Daliumi Abariu, beje, už šį spektaklį taip pat apdovanotu „Auksiniu scenos kryžiumi“, su visa KVM teatro trupe.

Tačiau, pasak atlikėjo, nepaisant to, kad šis spektaklis buvo neeilinis ir išskirtinis jau pačia savo „scena“, tiek pats vaidmuo, tiek pasirengimas spektakliui jam buvęs ne toks sunkus, kaip Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje atliktas Henriko vaidmuo G. Donicečio operoje „Ana Bolena“.

„Abu spektakliai buvo statomi itin sunkiu metu. „Skrajojančio olando“ veiksmas vyko lauke, čia taip nesijautė su pandemija susijusių suvaržymų – nei scenoje, nei dėl žiūrovų.

Tačiau „Anos Bolenos“ repeticijos buvo keletą kartų sustabdytos ir dėl karantino, ir dėl to, kad kai kuriems atlikėjams teko laikytis saviizoliacijos. Orkestro sudėtis taip pat buvo sumažinta, ką jau kalbėti apie žiūrovų skaičių – visa tai turėjo įtakos rengiantis premjerai, reikėjo įveikti tikrai nemažai iššūkių. Ir tai, kad itin sunkus darbas, kad šie spektakliai – ir aš – buvo taip aukštai įvertinti ne tik publikos, bet ir profesionaliojo scenos meno premijomis „Auksiniais scenos kryžiais“ – tai išties laimė“, – prisipažino solistas.

Rengiasi naujiems vaidmenims

Prakalbus apie mėgiamus ir mylimus vaidmenis, kompozitorius bei kitus atlikėjus, T. Girininkas prisipažino, kad jam didžiausiais pavyzdys ir geriausiais mokytojas buvo ir tebėra profesorius Vladimiras Prudnikovas. Įkvėpimo jis semiasi ir iš kitų anksčiau dainavusių ar tebedainuojančių operos korifėjų: Jevgenijaus Nesterenko, Nikolajaus Geurovo, Samuelio Ramey, – ir nebūtinai tų, kurie atlieka boso partijas – solistą žavi garsusis tenoras Lučianas Pavarotis, baritonas Nikolas Herlea.

„Jeigu kalbėtume apie kompozitorius – man, ko gero, labiausiai prie širdies Džiuzepės Verdžio operos, jo muzika. Taip pat patinka Džakomo Pučinio kūryba. Kiek mažiau teko susidurti su rusų kompozitorių operomis, daugiau – su kamerinio žanro kūriniais, nors dainavau Piotro Čaikovskio „Eugenijuje Onegine“, Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Caro sužadėtinėje“. Dainavau – ir dabar su malonumu dainuoju – rusų kompozitorių romansus, tačiau dar daug liko neišdainuotos, daug dainuotinos rusų kompozitorių muzikos“, – pasakojo T. Girininkas.

Solistas sakė, kad dabar itin įtemptai rengiasi premjerai LNOB teatre – čia statoma Richardo Štrauso opera „Rožių kavalierius“, kurioje jis atliks Barono vaidmenį: „Ko gero, šis vaidmuo – didžiausias mano gyvenimo iššūkis. Labai įtemptai rengiuosi, įtemptai repetuojame. Ir tikimės, kad rudeniop pandemija nuslūgs, kad atsidarys teatrai, ir mes tiek šį premjerinį spektaklį, tiek kitus pagaliau vėl galėsime parodyti žiūrovams“.

O paklaustas, kokį vaidmenį norėtų atlikti, kokią partiją sudainuoti, T. Girininkas atsakė: „Yra ne vienas ir ne du vaidmenys, kuriuos norėčiau atlikti. Bet, kaip sakoma, svajok tyliai, kad svajonė išsipildytų. Tad gal paliksiu svajonę paslaptyje, padėkime čia daugtaškį...“

Livija GRAJAUSKIENĖ,

Pajūrio naujienos žurnalistė