Šventosios tyrinėjimų aprašas: nuo akmens amžiaus iki šiandien

„Regis, tiek daug žinoma apie Palangą, bet dar daugiau nežinom, - tokiais žodžiais šeštadienį Palangos viešojoje bibliotekoje pristatydamas naują renginių ciklą sakė jos direktorius Kęstutis Rudys. – Todėl mes su Palangos kurorto muziejaus direktoriumi Jūračiu Liachovičiumi sugalvojome paskaitų ciklą, kurio metu maždaug kartą į mėnesį bandysime „pačiupinėti“ mūsų Palangėlę. O šiandien pradėsime nuo Šventosios ir nuo jos tyrinėjimų aprašo, kurio aštuonis tomus su brėžiniais parengė ir bibliotekai įteikė Mikelis Balčius“.

Ne akmens amžiaus ieškojo
Prieš pereinant prie ieškotoju save vadinančiu, o kitų vaikštančia Šventosios istorijos bei archeologijos enciklopedija vadinamu Mikelio Balčiaus paskaitos, į kurią susirinko nemažas būrys šio pajūrio krašto bei Šventosios upės baseino istorija besidominčių žmonių, žinomas spaudos ir ne tik jos fotografas, dokumentinių filmų kūrėjas Eugenijus Macius pristatė dar 1969 m. jo paties filmuotą režisieriaus R. Šilinio statytą trumpametražį filmą „Iš senųjų laikų“, kurio filmavime buvo panaudoti dr. Rimutės Rimantienės pirmųjų archeologinių ekspedicijų metų Šventojoje iškasti lobiai: ne vieną tūkstantmetį menantis žvejų tinklas bei irklas.
„Kaip atsitiko, kad būtent aš atradau senąsias Šventosios gyvenvietes? Gal būt todėl, kad esu trečios ar net ketvirtos kartos ieškotojas – gintarautojas, iš tų, kurie gintaro ieškodavo Šventosios pelkėse. Tiesa, jis apdirbimui nelabai tinkamas- raudonas ir trapus. Tad tikrai ne akmens amžiaus ieškojau, o gintarų“, - šypsodamasis kalbėjo M. Balčius.
Pirmasis vertingas jo radinys – dar 1966 m., kaip pats sakė, visiškai netyčia rasti būtent akmens amžių siekiantys gintaro dirbiniai. Ir dabar M. Balčius atsimena iš Vilniaus atskubėjusių mokslininkų reakciją į jo radinius...
„O kai kasant melioracijos griovius vėlgi netyčia buvo „iškabinti“ akmens amžių siekiantys mediniai įrankiai, nuo tada jau Šventoji pradėta garbinti ant viso pasaulio“, - toliau pasakojo M. Balčius, priminęs, kad būtent nuo 1966m. iki 1972 m., kai čia pradėjo dirbti dr. R. Rimantienės vadovaujamos ekspedicijos, ir buvo iškasti patys vertingiausi radiniai.
Prisiminė jis, kaip anuo metu 23-ioj stovyklavietėj buvo iškasti tokie gražūs kelis tūkstantmečius amžiaus skaičiuojantys gintaro dirbiniai, tokie gražiai geltoni, kad R. Rimantienė net suabejojusi: ar tik ne studentai bus patys juos padirbinę?

Randa tik išrinktieji
„Lobių yra. Bet randa juos tik išrinktieji. Antai išėjo vienas vaikinukas, atvažiavęs į Šventąją, pasivaikščioti - ir atrado unikalų radinį – visiškai sveiką laivelio pavidalo gintarinę sagą“, - dar vienas M. Balčiaus prisiminimas.
Vėliau, po 1967 m. pajūrį nusiaubusio uragano, jūra išskalavo įvairiausių radinių. Buvo atidengta ir senoji Šventosios vieta, kur atrasta ir žalvario dirbinių, ir monetų – buvo už ko tyrinėtojams užsikabinti. Ir nuo pat to laiko iki dabar M. Balčius radinius aprašydavo. Tiesa, kaip pats sako, jo rankraščių niekas nebūtų iššifravęs – ne tiek dėl rašto, kiek dėl pačių įvairiausių santrumpų bei santraukų. Tų aprašų susikaupė tiesiog kalnai. Kartą Zita Baniulaitytė M. Balčiui patarusi juos „suvesti“ į kompiuterį. „Susivedė“ 900 psl. rašytinės medžiagos, tiesa, apimančios ne akmens amžių, o vėlesnius laikotarpius, ir visas šis lobis dabar saugomas Palangos miesto viešojoje bibliotekoje.
Savo pasakojime – paskaitoje M. Balčius priminė ir tai, jog Šventosios žemupys pradėtas užstatyti XV amžiuje. Ir viskas čia persisėmę, pasak kalbėjusiojo, ant duonos ir alaus užaugusia kuršių kultūra.
Kokia buvusi ta Elija – Šventoji, kur dar visai neseniai būta sodybų geriausiai iliustruoja patys paskutiniai ieškotojo M. Balčiau radiniai. Pernai gruodį po eilinės audros jis atrado paplūdimyje kyšančias XVII amžiaus tvoros liekanas. Šalia kyšojo mediniai statinės šulų galai.
„Tie šulai – ąžuoliniai. Niekur nartyti žymių, kad būtų metalinių lankų suveržti. O jų apačioje išgręžtos skylutės, - rodydamas nuotraukas pasakojo M. Balčius, pajuokavęs, jog išvydęs radinį iš pradžių pagalvojęs: ar tik nebus jūra jo gimtadieniui išplovusi statinį su piratų gėrimu vadinamu romu. – Šitoje vietoje žmonės buvo išsikasę šulinį, o kad smėlis jo neužneštų ir kad vanduo filtruotųsi, įkasė medinius šulus su skylutėmis“.

Jūra lipa į krantą
Kitoje vietoje, per puskilometrį nuo sienos su Latvija siautusi audra taip pat atvėrė vienos prie pat jūros buvusios sodybos liekanas ir šulinį, primestą visokių „gėrybių“. „Jauniausia“ jų – mineralinio vandens „Boržomis“ butelis.
Po šių metų „Felikso“ jūra, „nugraužusi“ dalį kopų, atidengė buvusio ūkio pastatų ir netoli vandens buvusios pirties pamatus.
„O daugiausia nerimo kelia ir geriausiai iliustruoja, kaip jūra veržiasi į krantą, iš tarpukario likęs sienos tarp Lietuvos ir Latvijos ženklas. Stovėjęs netoli jūros, neseniai atnaujintas rubežiaus ženklas po „Felikso“ liko tokiame lyg kyšulyje, 2-30 metrų išsikišusiame į jūrą. Bijau, kad po kito uragano jis jau atsiras jūroje“, - pasidalijo būgštavimais M. Balčius.
Atsakinėdamas į klausytojų klausimus, M. Balčius kartu su akademiku Vladu Žulkumi prisiminė senosios Būtingės bažnyčios, kurią nuplovė potvynis, istoriją – V. Žulkus vienos iš archeologinių ekspedicijų metu jos ieškojęs, tačiau neradęs – rastos tik buvusios klebonijos pastato liekanos. Pasvarstyta apie tiek apie vietovardžio, tiek apie vandenvardžio „Šventoji“ galimą kilmę. Ir prisiminta, jog dar 1924 m. pajūry gyveno 55 ūkininkai, sugebėdavę gudriu būdu smėlyje ant kerpių užauginti tokį javų derlių, kad derlingų žemių ūkininkai pavydėdavo. O dabar nežinia, ar bėra likę bent 10 sodybų...