Suvožtinių meistras Nemirsetoje keičia supratimą apie greitą maistą

Salomėja GALDIKAITĖ

Jaunas, energingas ir kaip jis pats sako „nuodėminguosius“ mėsainius gaminantis Laurynas Valutis Nemirsetoje abejingų nepalieka. Paskanauti jo pūpsančių burgerių (Lietuvių kalbos komisija siūlo vartoti žodį „suvožtinis“) atvyksta ne tik Nemirsetos kempingo gyventojai, bet ir palangiškiai. „Geriausias man komplimentas, kad sušveitus mano biurgerį, gyvenimas valgytojui tampa gražesnis“, – šyptelėjo L.Valutis.

– Burgeriai – tavo verslas, kad ir nedidelis. Laikai save versliu žmogumi?
– Taip, džiaugiuosi, kad pradėjau savo verslą. Jau nuo mažų dienų norėjau būti svarbiu žmogumi: ar scenoje, ar politikoje, ar kitur. Kol kas tai mano tik pirmieji žingsniai maisto versle.
Gamindamas burgerius, jaučiuosi savo vietoje, patinka mažiau rutiniškas gyvenimas, savo maisto furgone kiekvieną dieną gali parodyti kažką naujo. Laikau save versliu žmogumi, bet dar labai daug reikia išmokti, sužinoti, susipažinti.
– Ką anksčiau veikei?
– Kelias, kuriame esu dabar, prieš penkerius metus buvo visai kitas ir net nevedė link Nemirsetos (juokiasi). Baigiau multimedijų technologijas Kaune, atsikrausčiau į mylimą miestą Klaipėdą. Čia pradėjau darbuotis, kaip aš pats vadinu, savo pirmąjame rimtame darbe, viename mobiliųjų operatorių salone. Bet kažko trūko, o apie virėjo specialybę buvau pagalvojęs jau seniau, tiesiog niekada dar nebuvo galimybės tuo užsiimti. Tad įstojus į profesinę mokyklą, teko palikti esamas pareigas, gerą atlyginimą ir dar geresnį kolektyvą. Jį iškeičiau į ne itin finansiškai naudingą darbą kepykloje, tačiau tas darbas buvo pirmasis, kurį dirbau kaip virėjas, konditeris, todėl teikė labai didelį džiaugsmą. Tad su draugų ir artimųjų palaikymu dirbau toliau ir bandžiau kopti šiuo keliu.
Savo verslą sugalvojau dirbdamas paskutinėje darbovietėje. Atsidaryti restoraną, kavinę – reikia turėti gerą patirtį, gerą žinių bagažą, gerą vietą ir dar geresnę finansinę padėtį. Atsidaryti maisto furgoną (angliškai „foodtruck“), reikia to paties, tik visa tai – daug paprasčiau.
– Gal buvai tas žmogus kompanijoj, kuris visada ką nors gamindavo?
– Tikrai taip. Tai būdavo šeimoje, draugų rate ir net studijų laikais. Šeimoje gaminti išmokau iš mamos. Tai teko ne kartą ruošti ir gimtadienio, ir Kalėdų stalus. Atvykę svečiai visada nepasididžiuodavo ir pasakydavo, kad pasirinkau ne tą specialybę, nes tuo metu mokiausi Kaune. Labai pamalonindavo.
Studijų laikais padėtis būdavo kitokia, atsitikdavo, kad sustrigdavo finansai, būdavau be lito kišenėje, tad „sukdavausi“ po draugų šaldytuvus ir gamindavau maistą. Ir vilkas sotus, ir avelės sveikos...
– Kas tave sieja su Palanga? Kaip sumąstei, jog turi būti čia?
– Palangai, Šventajai jaučiu nostalgiją nuo senų dienų. Visą savo paauglystę pradirbau Šventojoje, dėdės ledų versle. Ten gavau daug naudingų potyrių ir dar daugiau patirties. Tad šis kraštas man brangus. Vis tik Palangoje atsidūriau netikėtai. Kai pradėjau veiklą su maisto furgonu, iškart ieškojau jam vietos Klaipėdoje. Radau, tačiau Klaipėdos savivaldybei neleidus toje vietoje pastatyti savo „foodtruck“, teko galvoti apie išsigelbėjimą, Tai pradėjau ieškoti vietos po saule Palangoje. Man padėjo apsisprendžiant dėl prekybos vietos verslininkas Valdas Puidokas, kuris ir pasiūlė apsistoti kempinge, Nemirsetoje.
Nemeluosiu, iki kojos įkėlimo į kempingą tikrai nebuvau geros nuomonės apie lietuviškus kempingus. Įsivaizdavau kad bus laukymė, su maža tvorele, laukiniu tualetu ir elektra už 200 m. Tačiau atvykęs ir pamtęs šią vietą, iškart ją pamilau ir supratau, kad taip, tai vieta, kurioje aš ir noriu darbuotis. Ji atitiko mano reikalavimus keliamus sau, kad turi būti jauki ir neįpareigojanti vieta, geras susisiekimas, maloni atmosfera ir draugiški žmonės.
– Ką apskritai manai apie greito maisto kokybę Palangoje, pavyzdžiui, J. Basanavičiaus gatvėje?
– Ten siaubinga situacija! Nekokybiški greito maisto patiekalai, kurie daromi tik tam, kad su mažiausiomis pastangomis gauti kuo didesnį uždirbį, dėl to labai labai gaila.
Greitas maistas – nebūtinai nesveikas maistas. Tai nebūtinai dviejų savaičių aliejuje išmirkę pusfabrikačiai. Greito maisto sąvoka – iš vakarų, kur šis maistas yra kokybiškas ir skanus. O pas mus jis reiškia vos ne kažkokį šlamštą. Bandau įrodyti, kad laukti 10 minučių tikros mėsos, sultingo biurgerio labiau verta nei išmirkusio padaže, su šaldytu mėsos produktu kebabo lavaše.
– Dirbi vienas?
– Dažniausiai dirbu vienas, tačiau didžiausia mano atrama – mano draugė Inga. Ji dirba kitur, man pagelbsti tik tuomet, kai turi laiko, o savaitgaliais dažniausiai dirbame abu. Pakeisti mane – dar per anksti. Noriu įsidirbti ir suprasti viską pats, tada galėsiu galvoti apie pamainą, o gal viskas apsivers antraip ir pasuksiu dar kitu keliu, nieks nežino, dėl to kolkas dirbsiu pats, kol nesiplėsiu ar nematysiu tam poreikio. Vasaros metu dirbdavau kasdien, išskyrus pirmadienius. Tačiau šis sezonas man padovanojo ir vieną kitą papildomą laisvadienį, nes buvo lietingų dienų, kuriomis ne itin daug klientūros.
– Ką darysi ne sezono metu?
– Jau ieškau vietos Klaipėdoje, kur galėčiau prisiglausti su savo tanku. Taip, burgerį valgyti lauke dar skaniau, tad tai tik prideda geresnių emocijų, svarbu, kad aplinka būtų tam tinkama.