Su Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo švente!

Švęsdami Šv. Velykas mes švenčiame Jėzaus Kristaus prisikėlimo įvykį. Kažin ar įmanoma patirti autentišką velykinį džiaugsmą, viltį ir šventę be Jėzaus Kristaus. Todėl tikinčio žmogaus velykinio džiaugsmo šaltinis ir centras yra Jėzus Kristus. Už mus kentėjęs, miręs ir prisikėlęs. Kaip apaštalas Paulius sako: „Jei Kristus neprisikėlė, tai tuščias mano tikėjimas ir viltis“.

Neįmanoma atsiriboti nuo asmeninės patirties

Sveikinant švenčių proga, jeigu norime sveikinti iš širdies, neįmanoma atsiriboti nuo asmeninės patirties ir įvykių. Rašydamas keletą minčių artėjančių Velykų proga negaliu ir nemoku atsiriboti nuo tos visos Gavėnios kelionės, kurioje kartu su visa parapija keliavome nuo pat Pelenų trečiadienio iki Didžiosios savaitės, kuri prasidėjo Verbų sekmadieniu, vedančiu per didįjį tridienį į Velykų rytą. Netikras būtų velykinis džiaugsmas, jeigu tarytum iš niekur atsidurtume Velykų ryte. Netikras ir trumpas būtų naujo gyvenimo šventimas, jeigu tyloje nepamatytume ir nesuprastume senojo, gyvento gyvenimo, tuštumo ir beprasmybės. Nėra Velykų ryto be Didžiojo Penktadienio vienatvės, išdavimo, skausmo ir klausimų be atsakymų.

Tebus keletas Gavėnios minčių kaip padrąsinimas, kvietimas ir linkėjimas. Man, tau ir mums visiems.

Gavėnia kitaip

Kartais gąsdinanti, savo ribojimais ir draudimais, atrodo Gavėnia... Sunku ja gyventi, kai ji prasideda nuo minčių „to negaliu, tai draudžiama ir pan.“, tačiau Gavėnios esmė – įdomi vidinė kelionė link krikšto pažadų atnaujinimo. Kelionė, kurią ypatingai išryškina bendruomenių katechumenai (suaugusieji, trokštantys ir besiruošiantys priimti Krikšto sakramentą), artėjantys prie sakramento. Kiekvienam krikščioniui Gavėnia – ėjimas link Velyknakčio vigilijos, kur atnaujinami Krikšto pažadai. Natūralu, mąstant apie save, šalia esantį, apie Dievą, suvokti, kad nori kažko atsisakyti, kažką keisti, kažkuo dalintis. Taigi Gavėnia, pirmiausia yra laikas, skirtas dar artimiau ir labiau pažinti Dievą. Visą Gavėnios laikotarpį susivaldymas, askezė ir atgaila turi vienintelį tikslą – padaryti mūsų širdį atviresnę Viešpačiui.

Velykų švenčių esmė

Bažnyčios, liturgijos ir mūsų visų tikėjimo centras – Šv. Velykos. Viskas gimsta iš Velykų – iš Jėzaus kančios, mirties, ir, svarbiausia, iš prisikėlimo įvykio. Prisikėlimo šventimo centre krikšto liturgija, per kurią tikintysis savo Krikšto dieną panardinamas naujam gyvenimui Kristuje, su Kristumi ir su visa Bažnyčia. Didžiulis dėmesys ir šventė ne tik tiems, kurie Velyknakčio liturgijos metu priima Krikštą, bet šventė ir džiaugsmas visai tikinčiųjų bendruomenei. Kodėl? Todėl, kad Bažnyčia gyva per gyvus žmones. Žmogus yra gyvas Jėzaus prisikėlimo patvirtinimo ir visos Bažnyčios gyvybės ženklas pasauliui.

Pagrindinis Bažnyčios liudijimas vyksta per asmeninę patirtį. Jau nuo Šv. Rašto laikų iki šiandien – mes su Juo valgėme, mes matėme Jį, mes kalbėjome su Juo – skaitome apaštalų liudijimą Naujajame testamente. Nebūtinai regimai, nebūtinai apčiuopiamai – kaip apaštalas Paulius, neregėjęs Jėzaus, kalba apie asmeninį santykį su Juo. Tas Viešpaties artumo apsireiškimas nuolat vyksta ir mūsų gyvenimuose.

Naujas gyvenimas Kristuje

Būna gyvenime akimirkų, kai su netikėtai, trumpam sutiktu žmogumi, nedrąsiai užsimezgęs pokalbis virsta tvirta draugyste. Būna, kad tik pradėjęs bendrauti, jauti, kad gali pasitikėti tuo žmogumi, gali keliauti su juo, su juo įdomu. Tokią pat trauką turi Jėzus. Kai pažįsti Jį, pajauti, kad gali keliauti su Juo, pasitikėti, rasti Jam vietos savame gyvenime. Pamilus Jėzų, užsimezgęs ryšys su Juo nenubraukia, nesumenkina ir nenustumia regimojo pasaulio į nuošalę. Priešingai, iš artimo asmeninio bendravimo su Jėzumi gimsta naujas ryšys – su savimi, šalia esančiu žmogumi ir visu regimuoju pasauliu. Pasaulis jau niekada nebebus toks, kaip kad buvo iki Jėzaus. Jis pakeistas ir perkeistas. Net besitęsiančio blogio ar vis išlendančios nuodėmės akivaizdoje. Su Jėzumi viskas „skamba“ kitaip. Viešpaties paliestas žmogus jau nebebus toks pat. Net praeitis, kad ir kokia ji būtų, neištrinama, neiškerpama, tiesiog viso gyvenimo paveiksle ji tampa malone, nes leido Jam priartėti ir tas žmogaus gyvenimo paveikslas, net be jokių didžiulių atsivertimų, stebuklingų žygdarbių, tačiau jis jau yra nušviestas naujos šviesos. Keliavimas su Jėzumi ir leidimas būti Jo paliestiems, iššauks konfliktą. Konfliktą su savimi, savo paties susikurtu netikru gyvenimu. Iššauks konfliktą su pasauliu, kuriame stosi ginti paties mažiausio ir vargingiausio, kai nebenorėsi ir nesitenkinsi pigiu bendravimu, pigia meile, pigiu ir netikru gyvenimu.

Tikėjimo bendruomenė

Tikėjimo istorijoje ir kelionėje yra labai svarbi bendruomenė, kitų buvimas šalia. Gal ne visada simpatiškų ar būtinai tokių pat kaip mes, tačiau liudijančių bandymą gyventi tikėjimu ir taip tampančiu Jėzaus gyvybės žmogaus gyvenime mums ženklu. Tikinčiųjų bendruomenė nėra ir neturėtų būti vien žmogiškas susirinkimas, nes būry geriau nei vienam. Tikėjimo kelionėje yra akimirkų, kai reikia, norisi ar būtina pasitraukti į tylą ir vienatvę. Tačiau tikėjimo bendruomenė susirenka, nes trokšta dalintis Jėzaus pažinimo džiaugsmu. Per skirtingas patirtis to paties Dievo pažinimu. Kaip sako Popiežius Pranciškus, dalindamiesi tikėjimu, pamatome, kad kur benuvestų tikėjimas, ten jau yra Jėzaus pėdos. Ten jis jau buvo. Kad ir koks įvykis benutiktų.

Visko būna tikėjimo kelyje... Todėl ir stiprinamės Jėzaus Kūnu, Šv. Raštu, Sakramentais, šventųjų užtarimu ir pavyzdžiais, kitais, šalia esančiais žmonėmis. Kartais kasdienybė užgožia, bet kaip nenutrūkstama gija per gyvenimus eina Jėzaus vedimas ir Jo buvimas šalia. Kaip svarbu išmokti žiūrėti į gyvenimą per atstumą. Tada geriausiai pamatome Jo vedimą, nes akimirkos nuotaikos ir trumpalaikiai įvykiai gundo nubraukti viską, kas buvo iki šiol ir įrėmina ateitį į akimirkos nuotaiką. Bet kai pažiūri, kai išmoksti žiūrėti į gyvenimą per atstumą, tarytum atsitraukęs, matai Dievo pažadą, išsipildantį konkrečioje savo istorijoje.

Atgaila – kaip nuolatinis apsisprendimas

Švęsdami atgailą, pirmiausia švenčiame Dievo gailestingumą. Nuodėmė ir žmogaus trapumas iššaukė begalinę Dievo meilę Jėzuje Kristuje. Du žodžiai – Dievo gailestingumas ir Jo meilė kiekvienam žmogui. Žodžiai, savyje talpinantys daug daugiau nei jausmą ar norą gyventi tais jausmais. Dievo gailestingumas yra skaudus ir valingas – pradedant nuo biblinių pranašų sužadėtinės ir sužadėtinio simbolių. Baigiant Jėzumi Kristumi, kuris dėl žmogaus, dėl kiekvieno žmogaus nesilaikė savo lygybės su Dievu. Blogis nėra vien faktas „Padariau tą ar aną“. Blogis yra paslaptis, nuo pirmųjų Biblijos puslapių lydinti žmoniją. Tą blogį lydi ir nuolatinė kova su juo ir savimi pačiu. Nuolatinė išpažintis ir vėl grįžimas prie jos, tai teisingas mūsų judesys, ne vien kovoje prieš įvykio faktą, bet judesys link asmeninio patyrimo, koks didis ir beribis Jo gailestingumas, Jo meilė, Jo kantrybė, Jo ištikimybė savo pažadui, kuris pildosi mūsų gyvenimuose. Tik toks nuolatinis prisilietimas prie Dievo beribio gailestingumo keičia žmogų, o ne grasinimas ar bausmė. Tikroji Gavėnios atgaila, tikrasis atsigręžimas į Dievą ir leidimas veikti mūsų gyvenime siūlo daugiau nei netikrą paguodą, netikrą ramybę ir netikrą gyvenimą. Įtartina ir abejotina turėtų būti patogi atgaila ar artimo meilės gailestingumo darbai, jei dėl Jėzaus, jei su Jėzumi neplėšai savęs, nedalini, neįsipareigoji kažkam, nors ir atrodytų mažam ir nereikšmingam, bet nuolatiniam apsisprendimui už Jį.

Dievo nuolatinis artumas Jėzuje Kristuje

Taip dažnai, atrodytų, aiškūs Evangelijos įvykiai, iš tikro yra kupini paslapties, kaip ir pats Dievas. Daug nepaaiškintų ir neatskleistų dalykų, nes Dievo veikimo kelias niekada nebus iki galo suprastas ir įrėmintas. Evangelija kalba apie kitokį Dievo veikimą. Apie Jo buvimą kartu ir kai Jo nejaučiame ar neregime. Kalba apie visiškai asmenišką Jėzaus susitapatinimą su žmogaus istorija. Jo ašaras ir Jo kentėjimą kartu su žmogumi. Evangelija teikia viltį, mąstant, kad Dievo veikimas pasireiškia ypatingai tada, kai jau išnaudota viskas, kuo žmogišku skaičiavimu ir planavimu taip pasitikėjome. Jo veikimas prasideda, kai žmogaus širdis jau visiškai atvira Jo prisilietimui. Tokiomis akimirkomis, nebūtinai mirties akivaizdoje, pajunti amžinybės dvelksmą jau čia, jau dabar. Išryškėja Jėzaus buvimas kartu visur. Dievo pažadas ir tikėjimas Juo nežada patogumo ar „minkštų patalų“. Dievo pažadas ir buvimas kartu įgalina dalyvauti pasaulio ir Karalystės kūrime.

Nepraleiskim tos Velykų – Kristaus Prisikėlimo ir jo amžino gyvenimo Bažnyčioje per žmones žinios. Jo artumas yra begalinis naujumas, kurį Jis atneša, įžengęs į mūsų gyvenimus ir likimus. Visiems palaimingų Jėzaus Prisikėlimo švenčių!