„Stella Maris“ – žvaigždutė ant Šventosios upės kranto

Prelato kunigo Jurgio Galdiko 130-osioms gimimo metinėms

Pernai gegužę į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą įrašytas nuostabus medinės architektūros objektas: ant Šventosios upės kranto nuo 1931 m. stovinti Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės koplyčia. Šiemet balandžio 23-ąją sukaks 130 metų nuo dienos, kai gimė koplyčią statęs ir „Stella Maris“ vardą jai davęs prelatas kunigas Jurgis Galdikas.

Koplyčia, varpas, paveikslas
Kultūros vertybių registre nurodoma, jog Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės koplyčiai, esančiai Palangoje, Paupio g. 30, 2012-ųjų gegužės 22-ąją suteiktas regioninis reikšmingumo lygmuo, o jos vertingųjų savybių pobūdis – architektūrinis, sakralinis bei kraštovaizdžio.
Prie vertingųjų savybių priskiriama jos tūrinė erdvinė kompozicija: stačiakampio plano medinė vienbokštė koplyčia, pagrindiniu fasadu atsukta į šiaurės rytus, su zakristijos priestatu pietryčių pusėje; stogo forma – bažnyčios – dvišlaitis stogas, varpinės bokšto – keturšlaitis stogas; stogo dangos medžiagos tipas – bažnyčios ir bokšto – skarda. Tačiau šiuo metu koplyčios stogas dengtas asbocementinais lakštais.
Vertingosios savybės yra ir aukštų išplanavimas: kompaktiškas, stačiakampis vienanavės koplyčios planas su šiaurės rytų pusėje įrengtu choru, iš kurio statūs laiptai veda į varpinės bokštą ir pietvakarių pusėje presbiterijos dalimi, įrengta ant nedidelės medinės pakylos, atribotos medine Dievo Stalo tvorele; pietvakarių pusėje pristatyta zakristija; medinės koplyčios sienos, iš lauko ir vidaus apkaltos lentomis; išorėje statramsčiai sustiprinti mediniais laiptuotais kontraforsais; sienų angos, nišos – arkinės ir arkinės suporintos langų angos koplyčios šiaurės vakarų ir pietryčių fasaduose bei varpinės bokšte.
Pabrėžiamas ir fasadų architektūrinis sprendimas, akcentuojant, jog medinė koplyčia yra liaudiškos architektūros. Jos fasadų kompozicija: šiaurės rytų fasadas – simetrinis, su centre įkomponuotu bokštu ir pagrindiniu įėjimu į koplyčią; šoniniai (šiaurės vakarų ir pietryčių) fasadai vienodi, skaidomi vertikaliai mediniais kontraforsais, tarp jų komponuojant langus ir langų poras; pietvakarių fasadas su zakristijos priestatu, iš kurio patenkama į koplyčią. Minimos fasadų architektūrinės detalės – laiptuotas medinis karnizas, lygūs mediniai langų apvadai bei kitos.
Prie vertingųjų savybių, be koplyčios konstrukcijų, priskiriama ir vadinamoji koplyčios įranga: altorius, įrengtas koplyčios gale, presbiterijoje, kurio būklė esanti gera, tačiau dalis dekoro – angelų statulos, barokiniai Šv. Kazimiero paveikslo rėmai – sunaikinta; 3 varpai varpinės bokštelyje bei lubų ir sienų apdaila.
Būtina pabrėžti, kad, be pačios koplyčios, į Kultūros vertybių registrą yra įrašytas žalvarinis varpas bei Šv. Kazimiero paveikslas.
Beje, Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė, paveldosaugininkė Kristina Litvinienė sakė, jog pernai ji atliko koplyčios, paveikslo ir varpo patikrinimą, užfiksavo šių vertybių būklę bei surašė reikalingus aktus. Įrašai juose – ne patys maloniausi: jeigu koplyčios ir varpo būklė dar vertintina kaip patenkinama, paveikslo būklė esanti bloga.

Koplyčios pastatas
Trumpai prisiminkime pačios koplyčios istoriją, kurią, išanalizavusi šaltinius – nuo 1931-aisiais spaudoje publikuotų straipsnių bei koplyčios statytojo prel. dr. Jurgio Galdiko sesers Monikos Kaunienės dukters Aldonos Marijos Kaunaitės-Lengvinienės ir Alinos Šerpytienės pasakojimų iki 2007 ir 2008 m. išleistų Dainiaus Sobeckio šiam medinės architektūros objektui skirtų publikacijų bei 2012 m. UAB „Klaipėdos projektas“ architektės Margaritos Ramanauskienės rengtos nekilnojamojo kultūros paveldo objekto vertinimo medžiagos – istorinėje pažymoje išdėstė istorikė Janina Valančiūtė.
Koplyčia pastatyta 1931 m. kanauninko, nuo 1941 m. – prelato dr. Jurgio Galdiko iniciatyva ir, tikėtina, pagal jo projektą. Prieškario periodikoje minima, kad koplyčią statė „viena Klaipėdos firma“. Statyba kainavo 12 tūkst. Lt.
Istoriniuose šaltiniuose, kuriuose dažnai koplyčia dar vadinama Šventosios senąja, pirmąja bažnyčia, dėl statybos datos esama neatitikimų: vienur nurodyti 1929 metai, kitur – 1930 m., 1931 m., ar net 1936 m. Manytina, kad tiksliausia statybos data yra 1931 m., kadangi istoriniuose šaltiniuose minima bažnyčios pašventinimo tais metais tiksli data: „<...> per tris mėnesius pastatyta nauja katalikų bažnyčia <...> iškilmingai pašventinta 1931 m. liepos 12 d. Šventino Telšių kunigų seminarijos rektorius Vincentas Borisevičius“.
1946 m. archyvinio dokumento duomenimis, koplyčia per karą nenukentėjo, tik buvo apvogta. Remontuota apie 1991 m. koplyčioje nuo 1989 m. pamaldas laikiusių Kretingos vienuolių pranciškonų (OFM) iniciatyva.
Pasak J. Valančiūtės, Pašvenčių kaime (dabar – Paupio g. 30, Palanga) pastatyta medinė koplyčia yra liaudiškos architektūros. Funkciniu, architektūriniu ir vidaus įrangos požiūriais primityvesnėms, palyginti su medinėmis bažnyčiomis, koplyčioms buvo būdingas architektūros konservatyvumas.
Koplyčia nedidelė, stačiakampė, pagrindiniu fasadu atsukta į šiaurės rytus, vienbokštė, su pietvakarių gale pristatyta žemesne zakristija. Ji pavadinta Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės (lot. klb. Stella Maris) titulu. Teigiama, kad medinės konstrukcijos koplyčiai atgabentos iš Vokietijos. Koplyčios sienos išorėje apkaltos lentomis. Langai arkiniai, dalis fasadų langų, bokšto langeliai suporinti. Koplyčios ir zakristijos priestato stogai dengti cinkuota skarda. Koplyčios varpinė įrengta virš pagrindinio fasado iškeltame keturkampiame bokšte, kurio apskardinta smailė užsibaigia paprastu metaliniu kryžiumi.
Varpinėje kabo trys varpai:
1) Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąraše buvęs įrašytas vidutinio dydžio 1608 m. žalvarinis varpas su atlietu užrašu MICH ANNO 1608 MARCVS VLMAN ZV KOENIGSBERG GOS (išvertus iš vokiečių kalbos – Mane 1608 metais nuliejo Markas Ulmanas iš Karaliaučiaus);
2) didžiausias – geležinis varpas su užrašu EV. LUTH. GEMEINDE PALANGA 1928 (Evangelikų liuteronų parapija Palanga, 1928). Šio varpo patekimo į koplyčios varpinę aplinkybės nežinomos;
3) mažiausias – varinis varpas, be užrašų, su ryškiai ornamentuotu frizu.

Koplyčios interjeras
Viduje koplyčia – vienanavė. Sienos ir cilindrinio skliauto lubos iškaltos lentelėmis. Grindys betoninės. Presbiterijos dalis įrengta ant nedidelės pakylos iš sukaltų lentų. Presbiterija nuo koplyčios erdvės atribota paprasta medine Dievo Stalo tvorele. Virš centrinių durų, prienavyje ant medinių kolonų iškeltas choras atribotas pjaustinėtų baliasinų tvorele. Į jį rytų pusėje įrengti laiptai. Chore stovi sena fisharmonija, kuri, teigiama, buvo parsigabenta iš Vokietijos. Fisharmonijos registrų kairėje pusėje įskaitomas užrašas Liebmann, dešinėje – Orgel. Ant pedalų užrašas E. E. Liebmann, manytina, žymi dirbtuvių savininko pavardę. Per karą pavogta. Vėliau atsirado.
Koplyčios gale, prie presbiterijos galinės sienos įrengtas nedidelis, paprastos sandaros vieno aukšto medinis altorius. Jo anksčiausias vaizdas, kaip rodo XX a. 4 dešimtmečio ikonografija, skyrėsi nuo dabartinio: ant medinės mensos stovėjo nedidelis stačiakampis tabernakulis. Virš jo, ant sienos, puošniuose rėmuose su viršuje pritvirtintomis angelų statulėlėmis kabojo, manytina, prelato dr. J. Galdiko nežinia iš kur atgabentas XIX a. pabaigoje drobėje aliejumi tapytas Šv. Kazimiero paveikslas (autorius nežinomas). Prie paveikslo iš šonų buvo po vieną angelo statulą – jų medžiagiškumas nenustatytas, statulų nebėra.
Žiūrint iš bažnyčios priekio, altoriaus dešinėje pusėje, ant koplyčios sienos kabojo medinis kryžius su Nukryžiuotojo statulėle. Ant šoninių sienų kabojo nedideli Kryžiaus kelio stočių paveikslai (stacijos) su vokiškais užrašais. Juos, kaip ir dalį liturginės įrangos, prel. dr. J. Galdikas parsigabeno iš Vokietijos.
Prieškaryje altoriaus Šv. Kazimiero paveikslas pakeistas 1931 m. dailininko Bronislovo Šaliamoro drobėje aliejumi tapytu koplyčios titulą įprasminančiu paveikslu „Švč. Mergelė Marija, Jūrų Žvaigždė“. Paveikslo atsiradimo koplyčioje tikslios aplinkybės nenustatytos. Paplitusi versija, kad paveikslą, atsidėkodami už išsigelbėjimą per 1930 m. audrą, siekdami Švč. Mergelės Marijos globos, užsakė žvejai.
Šiuo metu ant altoriaus mensos stovinčio senojo tabernakulio viršaus pastatyta Maloningosios Mergelės Marijos statula. Virš altoriaus, ant sienos kabo minėtas 1931 m. B. Šaliamoro tapytas titulinis paveikslas. Senasis Šv. Kazimiero paveikslas kabo virš durų į zakristiją.
Prieškaryje bažnyčios šonuose, abipus tako sustatyti pjaustinėjimais dekoruoti mediniai suolai. Keli išlikę. Iš senosios vertingesnės liturginės įrangos paminėtini: keli procesiniai žibintai, dekoruoti mediniai paveikslo rėmai, struktūriškai panašūs į procesinio altorėlio viršutinę dalį.
J. Valančiūtė daro išvadą, jog Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės koplyčia yra XX a. I pusės liaudiškos architektūros tradicijų pritaikymo mediniams sakraliniams statiniams pavyzdys. Istoriniu požiūriu reikšminga kaip žinomo katalikiškos-švietėjiškos prieškario ir pokario veiklos dalyvio prelato dr. Jurgio Galdiko (1883-1907-1963) privačios iniciatyvos apraiška, turėjusi įtakos katalikų parapijos Šventojoje formavimuisi.

Bus daugiau

„Palangos tiltas” vykdo Spaudos, Radijo ir Televizijos rėmimo fondo projektą „Palangos kultūros paveldo vertybės.