Stabdyti patyčias siekiama dar griežtesnėmis priemonėmis

Kaip bebūtų siekiama užkirsti kelią nesiliaujančioms patyčioms, visgi jų mastai nemažėja. Kovai su patyčiomis Seime Prezidentės siūlymu priimtos Švietimo įstatymo pataisos. Nuo šiol apie patyčias išgirdę mokyklų vadovai nedelsiant privalės informuoti institucijas, parūpinti psichologą. Naujosios pataisos įsigalios nuo kitų metų rugsėjo, tačiau daugelis mokyklų ir iki šiol taikė įvairias priemones, stabdančias patyčias.

Turės atlikti konkrečius veiksmus
Teigiama, jog daugiau nei pusšimtis vaikų kasmet Lietuvoje dėl psichologinio ar fizinio smurto pakelia prieš save ranką. O ugdymo įstaigose patyčias patiria bent trečdalis moksleivių. Šias įsišaknijusias negeroves siekiama išrauti kuriant naujus įstatymus. Nuspręsta, jog mokyklų vadovai, išgirdę apie patyčias, nedelsiant turės kreiptis į atitinkamas institucijas, parūpinti psichologą. O smurtaujančių vaikų tėvai bus baudžiami 115 eurų pinigine bauda dėl nepriežiūros. Mokyklų direktoriai smurtaujančių ir nukentėjusių vaikų tėvams apie situaciją privalės pranešti ne vėliau kaip kitą darbo dieną.
Tiek nukentėjusiam, tiek smurtautojui bus privaloma užtikrinti ir skubią neatlygintiną psichologo pagalbą. Jei pačioje mokykloje tokio specialisto nėra, mokykla turės pasirūpinti, kad šis atvyktų iš savivaldybės ar kitos įstaigos. Ne vėliau nei per penkias dienas.
Parlamentarai vienbalsiai pritarė, jog psichologinis smurtas turi būti aiškiai apibrėžiamas. Patyčios identifikuojamos kaip tyčiniai, pasikartojantys veiksmai, kuriais siekiama pažeminti reputaciją ar orumą, įžeisti, įskaudinti ar sukelti psichologinę ar fizinę žalą. Nuo šiol informuoti apie tokį elgesį mokyklų vadovai privalės atlikti konkrečius veiksmus.
Naujosios pataisos įsigalios nuo kitų metų rugsėjo, o įvairios prevencinės priemonės, stabdančios patyčias, jau yra taikomos dalyje šalies mokyklų.

Patyčios – ne pajuokavimas
Patys mokiniai neslepia, jog išties patyčių mokykloje pasitaiko. Labai daug nereikia, jog būtų pasityčiota iš bent kiek kitaip atrodančio ar pasielgusio bendraamžio. Kalbinti mokinukai pripažino, kad stengiasi į patyčias nenumoti ranka, į tai sureaguoja ir atitinkamai pasipriešina. Ne paslaptis, jog esama itin pažeidžiamų vaikų, kurie traukia patyčių laviną. Tokie vaikai dažnai ir patiria vidines kovas, kaip su tuo susitvarkyti, o gal pasiduoti.
Bet ne ką mažesnį dėmesį reikia skirti ir smurtaujančiam vaikui. Nežinia, kodėl jame glūdi tokia agresija, nes įprastai vaikai, augdami normalioje aplinkoje, šeimos apsupti, nėra agresyvūs, nors, žinoma, išimčių visada pasitaiko.
Patyčios gali pasireikšti įvairiu elgesiu, tokiu, kai vaikai žemina, skaudina vieni kitus. Tai gali būti apkalbinėjimas, erzinimas, gąsdinimas, ignoravimas, kabinėjimasis, kuprinės, sąsiuvinių ar kitų daiktų atiminėjimas, mušimas, piktų, erzinančių SMS žinučių ar elektroninių laiškų siuntinėjimas, pinigų atiminėjimas, pravardžiavimas, stumdymas, kt.
Kartais patyčios gali atrodyti panašios į draugų pajuokavimus ar draugiškus patraukimus per dantį. Juk tikriausiai ne vienam yra tekę juokais pasakyti draugui: „Na tu ir kvailelis!“, ar kaip kitaip pašiepti draugą ar jo elgesį. Vis dėlto labai svarbu, kad vaikai žinotų: patyčios nėra humoro forma.
Kuo skiriasi patyčios nuo pajuokavimo? Kai juokaujama, linksma būna abiem žmonėms, o tyčiojantis linksma tik vienam vaikui – kitas tuo metu jaučiasi labai įskaudintas.
Kenčiantys nuo patyčių vaikai dažnai jaučiasi nesaugūs, išgyvena nerimą. Tai leidžia atsirasti kitiems sutrikimams – depresijai, nerimui ir pan.
Nuolat susiduriantys su bendraamžių patyčiomis vaikai galvoja apie savižudybę. Tokios mintys rodo vaikams kylantį beviltiškumą, negalėjimą išspręsti patyčių situacijų ir didelį pagalbos poreikį.
Patyčių pasekmė gali būti ir fiziniai negalavimai: galvos, pilvo, skausmai, pykinimas, miego, apetito sutrikimai. Dėl patyčių vengiama mokyklos, nelankomos pamokos. Taip pat gali prastėti vaiko dėmesingumas, jo pasiekimai.
Vaikas, nuolatos patirdamas patyčias ir negalėdamas jų sustabdyti, išmoksta, kad jis yra bejėgis pakeisti situaciją, nuleidžia rankas ir nebesiima jokių veiksmų, kad save apgintų (įgytas bejėgiškumas). Būtent dėl to padėti vaikui gali būti labai sunku.
Smurtinis reagavimas yra elgesys, kylantis iš beviltiškumo ir nežinojimo, kaip reaguoti. Tai parodo vaikų, kenčiančių nuo patyčių bejėgiškumą – vaikai nebemato kitų būdų sustabdyti patyčias.
Patyčių galima sulaukti ir elektroninėje erdvėje. Esama ne vieno pavyzdžio, kaip tokios patyčios itin stipriai paveikia vaiko gyvenimą.

Būtina psichologo pagalba
Privalomas pokalbis su psichologu abiems pusėms – tiek smurtaujančiam, tiek ir aukai – tarp vaikų vertinamas dvejopai. Baiminamasi, jog tai gali ir nepadėti, o sukelti netgi priešingą reakciją.
Kalbinta Palangos pradinės mokyklos socialinė pedagogė Josana Viržintienė tikino, jog psichologo pagalba būtina ne tik nukentėjusiam, bet ir smurtautojui, svarbu kuo skubiau padėti po įvykio. „Kaip tik šioje naujoje švietimo patyčių prevencijos pataisoje numatyta psichologo konsultacija ne vėliau kaip per penkias dienas, nes būtina nustatyti priežastį, kodėl vaikas linkęs į agresiją. Neretai priežastys gali slypėti šeimoje, kurioje vaikas matydamas šį reiškinį, mano, kad tyčiotis ar smurtauti yra normalus reiškinys. Tokiais atvejais reikalinga ne tik psichologo konsultacija, bet ir kitų specialistų kompleksinė pagalba, neretai įtraukiant ir šeimas, mokinant pykčio valdymo strategijos, lavinant bendravimo ir socialinius įgūdžius, įvertinant ir šalinant pasekmes, kurias smurtautojas sukėlė nukentėjusiam. Dėl sudėtingesnių atvejų mokinių tėvai nukreipiami į Palangos švietimo pagalbos tarnybą“, – kalbėjo socialinė pedagogė.

Vykdo įvairias prevencines programas
Specialistė pabrėžė, jog patyčios išties yra opi šių dienų problema – patyčios yra plačiai paplitusios Lietuvos mokyklose, todėl teigiamai vertinanti Prezidentės siūlytas švietimo įstatymo pataisas, siekiant mažinti patyčių mastą Lietuvos mokyklose.
„Visos mokyklos privalo sutelkti dėmesį į patyčių problematiką, kartu kurti ir įgyvendinti patyčių prevencines programas. Svarbus yra pedagogų, tėvų, mokinių švietimas socialinių ir emocinių kompetencijų klausimais, nes visa mokyklos bendruomenė privalo mokėti profesionaliai reaguoti, vaikui patekus į krizinę situaciją, padėti tiek smurtautojui, tiek nukentėjusiam“, – įsitikinusi socialinė pedagogė.
Mokyklose įprastai įvairiomis priemonėmis kovojama su patyčiomis, siekiama, jog mokiniai jaustųsi saugiai ir nereiktų bijoti psichologinio smurto, patiriamo iš bendraamžių.
Pavyzdžiui, Palangos pradinėje mokykloje kovojama su smurtu ir patyčiomis vykdant įvairias prevencines programas: ankstyvosiomis prevencinėmis programomis „Įveikiame kartu”, „Antrasis žingsnis”, „Obuolio draugai”, kiekvienais mokslo metais dalyvaujama „Vaikų linijos” organizuojamoje veikloje, veiksmo savaitėje „Be patyčių“, taip pat minima Tolerancijos diena, organizuojami susitikimai su policijos pareigūnais, vykdomi individualūs ir grupiniai prevenciniai užsiėmimai, įtraukiant visą mokyklos bendruomenę. „Visos šios priemonės padeda sumažinti smurto ir patyčių paplitimą mokykloje, bet pavienių atvejų išvengti nepavyksta“, – prisipažino J. Viržintienė.

Pataisos pagelbės
Laimė, jog mokyklose patyčių atvejų išties mažėja. Telkiamos bendros pastangos duoda gerų rezultatų. Patyčių mastas kai kuriose mokyklose vertinamas kaip minimalus.
Specialistai įsitikinę, jog kovoti prieš patyčių reiškinį būtina ir tai daryti privalo visi. Kiekvienos pataisos, tikima, atneš naudos, jeigu tik jų bus paisoma.
„Visose mokyklose būtina užtikrinti, kad patyčios būtų stabdomos suvienodintomis priemonėmis, tikiu, kad ši ir kitos numatytos švietimo įstatymo pataisos prisidės prie patyčių ir smurto apraiškų mokykloje mažinimo. Yra ir kitų būdų, kuriais bandoma mažinti patyčių paplitimą mokykloje – tai nuolatinis kalbėjimas apie patyčių žalą, kaip neigiamą reiškinį, jo pasekmes. Praktikuojamas ir stebėtojų įtraukimas, kai klasėje atsiranda stebėtojai, kurie informuoja apie patyčias. Įkurta anoniminė dėžutė, į kurią mokiniai, ypač tie, kurie nedrįsta papasakoti apie patyčių ar smurto atvejus, nurodo skriaudėjus. Ypač svarbu nuolat ieškoti įvairių naujų būdų, siekiant mažinti patyčias ir jas analizuoti“, – dėstė kovojimo su patyčiomis būdus Palangos pradinės mokyklos socialinė pedagogė.

Piniginės baudos išjudins?
Tačiau kelia daug abejotinų minčių siekis tėvus bausti pinigine išraiška. Kyla klausimas, ar tai pagelbės, galbūt vėlgi iššauks visiškai priešingą reakciją.
„Už vaikų nepriežiūrą galbūt nereikėtų iš karto tėvus bausti piniginėmis baudomis, bet jeigu veiksmai pasikartotų, šeimose, kuriose vyrauja teigiamas socialinis mikroklimatas, ir vaikui nusižengus, už kurio nusižengimą atsako tėvai, jiems tai būtų skatinanti priemonė labiau atkreipti dėmesį į vaiko auklėjimą, peržvelgti vaikui diegiamas vertybes. Bet ar veiksminga ši pataisa tiems, kurių šeimos įtrauktos į rizikos šeimos sąrašus, kurių vaikai nuolat linkę nusižengti dėl tų pačių tėvų auklėjimo spragos, kai vaikas auga nepalankioje socialinėje aplinkoje, manau, tai nebūtų veiksminga priemonė tokiems tėvams“, – įsitikinusi Josana.
Su problematišku jaunimu dirbusi viena prisistatyti nenorėjusi socialinė pedagogė atviravo, jog tėvams, kurie yra įtraukti į rizikos šeimos sąrašus, vaikai nė motais. Juos sunku prisikviesti į susirinkimus, rengiamus net specialiai dėl jų vaiko, nesureaguoja, jeigu vaikas eilinį kartą prasižengia, tačiau piniginės baudos bent kiek tokius tėvus išjudina. „Bent jau ši priemonė įprastai gelbsti, siekiant juos pasikviesti į mokyklą aptarti vaiko problemų. Pinigai visgi svarbus faktorius“, – teigė pašnekovė.

Statistiniai duomenys
Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) jau 30 metų vykdo Tarptautinę mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos studiją (HBSC), kurioje lyginami įvairūs su paauglių sveikata susiję rodikliai skirtingose šalyse Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuva, šiame tarptautiniame tyrime dalyvaujanti nuo 1992 m., kas ketverius metus turi galimybę stebėti patyčių masto pokyčius Lietuvos mokyklose ir palyginti juos su kitomis šalimis.
2013/2014 m. tyrimo ataskaitos duomenimis, Lietuvoje patyčias patyrė didžiausia vaikų dalis iš visų 42 tyrime dalyvavusių šalių. Lietuvoje patyčias patiria 32 proc. berniukų ir 26 proc. (prieš ketverius metus buvo 29 proc. berniukų ir 23 proc. mergaičių). Tuo tarpu patys iš kitų tyčiojosi 33 proc. berniukų ir 16 proc. mergaičių (prieš ketverius metus buvo 28 proc. berniukų ir 15 proc. mergaičių).
Lyginant su kitomis šalimis, Lietuva kaip ir ankstesnių tyrimų metu pasižymi didžiausiu patyčių tarp mokinių paplitimu. Patyčių iniciatoriais ir aukomis dažniau tampa berniukai nei mergaitės. Dažniausiai tyčiojamasi iš 11 metų mokinių, o dažniau tyčiojasi iš kitų – 15-mečiai.
Šiame tyrime pirmą kartą 11, 13 ir 15 metų amžiaus mokiniai buvo klausiami apie elektroninių patyčių patirtis. Nors elektroninių patyčių patyrimo mastas yra gerokai mažesnis nei vykstančių mokyklose, patyčias virtualioje erdvėje dažnai patiria nuo 4 iki 9 proc. vaikų, priklausomai nuo amžiaus grupės. Pagal šį rodiklį Lietuva taip pat yra tarp pirmaujančių šalių – daugiau nei Lietuvoje elektroninių patyčių patiria tik Grenlandijos ir Rusijos federacijos vaikai.