Skurstanti Šventoji valdžią nusprendė spustelėti šantažu

Pastarosiomis dienomis Šventoji vienu metu sulaukė tokio žiniasklaidos dėmesio, kokio ši šiaurinė Palangos kurorto dalis nematė, ko gero, per visą Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį. Apie Šventąją rašė nacionaliniai dienraščiai, per žinių laidas filmuotus siužetus rodė šalies televizijos, pranešimais mirgėjo informaciniai interneto portalai.
Kas atsitiko? Čia atrastas per paskutinį karą pražuvęs Gintaro kambarys? Kopose pastebėti ateiviai? O gal prasidėjo grandiozinės uosto molų statybos? Pasirodo, neregėto žiniasklaidos susidomėjimo sulaukė kelių šventojiškių viešai išsakyta iniciatyva atskirti Šventąją nuo Palangos ir ją grąžinti Kretingos rajono savivaldybei, kurios teritorijai ji priklausė iki 1970 metų.
Tenka pripažinti – taiklus šią idėją aktyviai transliuojančio Kęstučio Oginsko šūvis. Prieš keletą metų Šventojoje apsigyvenęs klaipėdietis, patyręs žurnalistas, Atgimimo laikais leisto populiaraus laikraščio „Mažoji Lietuva“ redaktorius žino ką daryti, kad net ir šūvis tuščiu šoviniu būtų kuo garsesnis. Jei K. Oginskas būtų pradėjęs kalbėti nuo poreikio Šventojoje įkurti kažkokią ekonominę zoną, galvą dedu, niekas nebūtų net sukrutėjęs. Tačiau, kai pradžioje pagrasinama išėjimu iš Palangos – jau įdomu, nes iki šiol negirdėta. O tada, kai visų ausys jau ištemptos, galima dėstyti ir apie šventojiškių norus bei svajones.
Patys atsijungimo nuo Palangos idėjos autoriai greičiausiai supranta, kad tai – realiai yra neįgyvendinama. Pagal šalies teisės aktus pakeisti savivaldybių teritorijų ribas teoriškai įmanoma, tačiau tam reikia sunešioti tokias geležines kurpaites, kurių užtektų mažiausiai trims kartoms.
Teritorijų ribų keitimui turi pritarti abiejų savivaldybių gyventojai, Palangos ir Kretingos savivaldybių tarybos, šalies Vyriausybė, Seimas. Visų pirma, paleisti Šventąją niekada nesutiks Palanga. Aiškaus pageidavimo perimti šią gyvenvietę neišreikš ir Kretinga. Ką jau kalbėti, kad tokiam sprendimui nepritars Lietuvos valdžia, kuri priešingu atveju ateityje neišvengtų tokio administracinės teritorijos „perbėgimo“ pasekėjų.
Dar neaišku, kaip šiuo klausimu pasisakytų ir patys šventojiškiai. Viena yra pasirašyti po niekuo neįpareigojančiu tekstu. Ir visai kas kita – balsuoti oficialioje gyventojų apklausoje. Antra karta Šventojoje gimė ir užaugo jai esant Palangos miesto savivaldybės sudėtyje. Tokių, kurie aiškiai prisimena priklausymo Kretingos rajonui laikus ir jiems jaučia nostalgiją, telikę vos kelios dešimtys. Ir tie patys televizijai tvirtina, kad tuomet geriau, nei dabar nebuvę. Ar dabar miesto, didžiausio šalies kurorto gyventojų statusą turintys šventojiškiai sutiks jį iškeisti ir tapti kaimo gyventojais?
Tad atsijungimo nuo Palangos idėja iš tiesų tėra fikcija, kuri neturėtų būti rimtai net svarstoma.
Tačiau šiuo demaršu šventojiškiai privertė atsigręžti Palangos valdžią ir į Šventąją pažiūrėti visai kitomis akimis. Šios kurorto teritorijos tvarkymui kasmet skiriami pusantro milijono litų gal ir atrodo nemažai, tačiau vien tas faktas, kad apie 15 kilometrų nuo centrinės Palangos nutolusioje gyvenvietėje nėra nė vieno visus metus veikiančio padoraus viešojo tualeto, daug ką pasako.
Kita vertus, negalima teigti, kad Šventoji yra visiškai užmiršta. Tvarkomi šaligatviai, pagrindinės gatvės. Prieš porą metų įrengta dirbtinės dangos futbolo aikštelė, šiemet prie mokyklos suplanuota krepšinio aikštelė. Netoli „Elijos“ komplekso turėtų atsirasti vaikų žaidimų įrenginių parkas.
Tik prieš dvejus metus iš „letargo miego“ pradėjo atsibusti pati Palanga, todėl iš karto tikėtis didelio dėmesio atokiau esančiai Šventajai būtų pernelyg naivu. Patys šventojiškiai pripažįsta, kad šios gyvenvietės skurdas akis ėmė badyti po to, kai pradėjo stiebtis miesto centras. Bet gal reikėtų palaukti, kol ant kojų tvirčiau atsistos centrinė kurorto dalis, kurioje iki šiol nėra nė vieno pramogų objekto.
Turizmo industriją vystančios laisvosios ekonominės zonos sukūrimas Šventojoje – idėja nebloga. Juo labiau, kad bent jau Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse apie tokius vienoje vietoje koncentruotus viešbučių ir pramogų kompleksus girdėti neteko. Ir laisvų žemių Šventojoje yra per akis, ir jūra čia pat.
Tačiau net ir įkūrus tokią teritoriją, kas sudomins čia milijonus į turizmo verslą pasiryžusį investuoti turtuolį? Vargu, ar jį įtikintų net ir laisvoje ekonominėje zonoje esanti galimybė kurį laiką nemokėti mokesčių. Kas iš jų, jei mažiau mokių poilsiautojų pamėgtame kurorto užkampyje niekas negarantuoja pakankamos apyvartos. Iš bankų paskolų vietiniu milijonieriumi patapęs ir poilsiautojų srautus gerai žinantis V. Šimaitis ir tas savo veiklą Šventojoje pradėjo ne nuo viešbučių ir pramogų objektų, o nuo daugiabučių namų.
Labiau žinomesnė ir daugiau poilsiautojų pritraukianti Palanga iki šiol nėra sulaukusi padoraus investuotojo, kuris susigundytų įdėti savo pinigus į bet kuriam kurortui privalomas viešas pramogas.
Be jokios abejonės Šventosios patrauklumą gerokai padidintų čia atsiradęs baseinas, čiuožykla, žirgynas, teniso kortai, bent pora aukštos klasės viešbučių. Tačiau bet kuris verslininkas tokius objektus pirmiausia statys ten, kur jie greičiausiai atsipirks. Duok Dieve, kad bent jau centrinėje Palangoje. Solidžiam kapitalui pagaliau atradus Palangą, po kurio laiko verslo žvilgsnis turėtų pasiekti ir Šventąją.