Senojo miesto vietoje esančiame klebonijos kieme aptikta archeologinių radinių

Iškart dviejų kultūros paveldo vertybių – Palangos miesto istorinės dalies bei Senojo miesto – teritorijon papuolančiame Palangos parapijos namų Vytauto g. 88A sklype vasarą triūsę archeologinius žvalgomuosius tyrimus atlikę archeologai, nors daugumoje šurfų archeologiškai vertingo kultūrinio sluoksnio neaptiko, beveik visur rado pavienių XVII–XVIII a. radinių ir net 200-260 m. po Kristaus datuojamos apyrankės dalį.

  Įpareigojo Kultūros paveldo departamentas Palangos parapijos sklype, adresu Vytauto g. 88A, archeologinius žvalgomuosius tyrimus atlikti įpareigojo Kultūros paveldo departamentas. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys praėjusių metų kovo 26-ąją bei gruodžio 20-ąją Palangos parapijos namų kapitalinio remonto ir Rekolekcijų namų statybos projektavimui pateikė specialiuosius paveldosauginius reikalavimus – būtinus archeologinius tyrimus vadinamosiose žemės judinimo vietose. Dėl to, kad tokie tyrimai nebuvo atlikti, Kultūros paveldo departamentas (KPD) 2013 m. gruodžio 9 dieną nepritarė pastato, vadinamosios ligoninės, kurioje dabar įsikūrusi Palangos parapijos klebonija, kapitalinio remonto, keičiant paskirtį į religinės paskirties pastatą – Parapijos namus, projektui. Savo sprendimą KPD grindė tuo, kad minėtasis sklypas yra Palangos senojo miesto vietoje, o ji 1997 m. gruodžio 31 d. įrašyta į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą bei 2005 m. balandžio 29 d. pripažinta Valstybės saugoma moksliniam pažinimui. Senojo miesto vieta savo ruožtu patenka į dar vienos kultūros vertybės – Palangos miesto istorinės dalies, kuri taip pat yra Valstybės saugoma, – teritoriją, kurioje taip pat prieš planuojant naujas statybas ar rekonstrukcijas būtina atlikti archeologinius žvalgomuosius tyrimus.   Registre nuo 1993-ųjų Prieš kalbėdami apie tai, ką gi archeologai aptiko Palangos parapijos namų sklypo kieme, pažvelkime, į kokių valstybės saugomų kultūros vertybių ribas papuola minėtasis sklypas. Palangos miesto istorinė dalis į Kultūros vertybių registrą įrašyta 1993 metų birželį. Iki 2005-ųjų balandžio 19-osios ši valstybės saugoma vietovė buvo žymima kodu U2. Kultūros vertybės teritorija apima 1 mln. 233 tūkst. 12 kv. m plotą, jos vizualinio apsaugos zonos pozonio plotas apima 2 mln. 51 tūkst. kv. m, o fizinio apsaugos zonos pozonio plotas – 1 mln. 696 tūkst. kv. m teritorijas. Kultūros vertybių registre nurodomas toks vietovės vertingųjų savybių pobūdis: architektūrinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus), urbanistinis (lemiantis reikšmingumą, unikalus), istorinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus) bei kraštovaizdžio.   Vertingi planavimo sprendiniai Prie vertingųjų Palangos miesto istorinės dalies savybių visų pirma priskiriami jos planavimo sprendiniai. Pabrėžiama šios vietovės planinė struktūra bei stačiakampis gatvių tinklas, kuris, laikui bėgant, iš dalies pakito, tūrinės-erdvinės struktūros, suformuotos visuomeninės-prekybinės, vasarvietės ir gyvenamųjų zonų XIX–XX a. I pusės užstatymo, taip pat iš dalies pakitusio, fragmentai. Prie vertingųjų savybių priskiriami ir  miesto istorinės dalies siluetai iš Vakarų, nuo tilto į Baltijos jūrą, ir iš pietryčių, nuo Klaipėdos-Palangos kelio. Tiesa, minėtuose miesto siluetuose disonuoja svetimkūnis – pastatas S. Daukanto g. 8, 10, kuris, „iškrisdavęs“ iš silueto dar sovietmečiu, neseniai dar paaugo ir dar labiau „pjauna“ Palangos istorinės dalies vaizdą. Vertingas ir saugotinas centrinių Vytauto (senasis Klaipėdos-Liepojos traktas) ir Kretingos gatvių vyraujantis XIX–XX a. pradžią menantis, o Vytauto g. šiaurinėje dalyje XX a. pirmojoje pusėje susiformavęs tankus perimetrinis ir perimetrinis su tarpais užstatymas vieno-dviejų aukštų mediniais bei pačiame centre, prie Kretingos ir Vytauto gatvių sankirtos bei Vytauto g. šiaurinėje dalyje daugiausia mūriniais prekybinės bei visuomeninės paskirties pastatais. Pietvakarinėje Palangos miesto istorinėje dalyje saugotinos vasarvietės zonos, XIX–XX a. pirmajai pusei būdingas užstatymas vilomis, kurios daugiausia yra – ar buvo – dviejų aukštų, medinės, laisvai išsidėsčiusios didelio ploto sklypuose. Vasarvietės teritorijoje (miesto dalyje nuo Ronžės upelio pietinio kranto iki S. Dariaus ir S. Girėno gatvės bei nuo Vytauto gatvės iki Meilės alėjos) išskirtina J. Basanavičiaus gatvė, kuriai būdingas vadinamasis gatvinio pobūdžio apstatymas. Teritorijos šiaurinėje ir rytinėje dalyse, individualių vilų ir gyvenamųjų namų zonoje, kuri miesto istorinėje dalyje apibrėžiama teritorija Ronžės upelio šiauriniame krante ir Vytauto g. pietrytinėje dalyje saugotinas sodybinio perimetrinio užstatymo mediniais ir mūriniais vieno-dviejų aukštų pastatais pobūdis. Vytauto g. pietinės dalies šiaurės vakarų pusės, Kretingos g. pietvakarinės pusės, J. Piktuižio g. pietryčių pusės, Jūratės g. prie sankirtos su Smilčių g. pietvakarinės pusės, Birutės al. šiaurinės dalies pietryčių pusės, J. Basanavičiaus ir Birutės al. sankryžoje – J. Basanavičiaus g. pietvakarinės pusės ir Birutės g. vakarinės pusės užstatymo išklotinės taip pat priskiriamos prie vertingųjų U2 vadintosios teritorijos savybių. Saugotinos Vytauto, Kretingos, Maironio, Smilčių, Jūratės (iki Vytauto g.), S. Nėries, Neringos, Krašto gatvių, Naglio al., Žemaitės g. pietrytinės atkarpos, B. Oškinio ir Sinagogos gatvių šiaurės rytų atkarpų, M. Valančiaus, J. Piktuižio, Vasario 16-osios (iki J. Piktuižio g.), J. Basanavičiaus, Kęstučio, S. Daukanto, A. Mickevičiaus, Gedimino, J. Simpsono, J. Šliūpo, L. Vaineikio, Ramybės, S. Dariaus ir S. Girėno (iki Birutės al.) gatvių, Birutės, Vydūno, Meilės alėjų trasos, taip pat Vytauto, J. Basanavičiaus, M. Valančiaus gatvių, Birutės, Naglio, Meilės alėjų perspektyvos.   Saugotini ir želdiniai, ir Ronžė Prie vertingųjų Palangos miesto istorinės dalies savybių priskiriamos buvusių komplekso dalių (statinių) liekanos ar jų vietos, t.y., senojo medinio tilto į Baltijos jūrą vieta. Pats tiltas, kurį 1882 m. pastatė grafai Tiškevičiai, neišlikęs. Vertingas ir saugotinas yra ir plokščias žemės paviršius, ir želdynai bei želdiniai: Vytauto, Kretingos, J. Basanavičiaus, Kęstučio, S. Daukanto, A. Mickevičiaus, J. Šliūpo, L. Vaineikio, Ramybės, S. Dariaus ir S. Girėno gatvių, bei Birutės al. perimetrinio apželdinimo pobūdis, taip pat pušų masyvas teritorijos pietvakarinėje dalyje, vasarvietės zonoje, apimančioje teritoriją tarp Ronžės upelio pietinio kranto, S. Daukanto, J. Šliūpo, S. Dariaus ir S. Girėno gatvių bei Meilės alėjos, o taip pat liepų eilė palei Vytauto g., šiaurės vakarų jos pusėje, prie Kurhauzo.  Be viso to privalu saugoti ir Ronžės upelio vagą bei jos slėnį.   Amžius: XIII–XX a. I pusė Kultūros vertybių registro įrašuose, skirtuose faktams apie svarbias visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos asmenybes, įvykius, tautosakos, literatūros ar kitus meno kūrinius, netradicinius ieškojimus, kurie susiję su objektais ar vietovėmis, minima, jog Palangos teritorijoje žmonės gyveno jau III–I tūkstantmetyje prieš Kristų. Pirmą kartą Palanga paminėta 1161 m. birželio 15 d., danams užėmus kuršių Palangos pilį. Livonijos ordino ir Kuršo sutartyje gyvenvietė minima 1253 m. 1300–1413 m. Palangoje ant Birutės kalno veikė stulpinė stebykla Saulės ir Mėnulio judėjimui sekti ir kalendoriui tvarkyti. XIII ir XIV a. čia buvo žvejų kaimas, bet jau žymus ir prekybos centras. XV–XVII a. Palanga – svarbiausias Lietuvos uostas. XVI–XVII a. – seniūnijos centras, nuo 1547 m. Palanga minima kaip miestelis, 1529–1562 m. buvo LDK neprivilegijuotųjų miestų sąraše. XVI a. pabaigoje pastatyta bažnyčia. 1600 m. leista rengti vieną savaitinį turgų ir du metinius prekymečius. Vėliau prekybos privilegijos išplėstos. 1701 m. Švedijos kariuomenė išgriovė uostą. 1791 ar 1792 m. Varšuvos Ketverių metų seimas Palangai kaip karališkam miestui suteikė Magdeburgo teises (savivalda įvesta, bet privilegijos nespėta gauti). XIX a. pradžioje Palanga pradėjo garsėti kaip vasarvietė. Nuo 1824 m. ji priklausė grafų Tiškevičių šeimai. Spaudos draudimo metais per Palangą buvo gabenama lietuviška spauda. 1933 m. Palanga gavo miesto ir kurorto teises, 1953 m. tapo respublikinio pavaldumo miestu. Palangos miesto istorinė dalis Kultūros pavelde datuojama tokiu amžiumi: XIII–XX a. I pusė.   (Bus daugiau)