Šeimos draugai vadino būsimu žentu, o Marius atkirto: „Būsiu kunigu“

Vaidilė GEDMINAITĖ

Artėja Vėlinės, kuomet visi prisiminsime mirusius gimines bei artimuosius, degsime ant jų kapų žvakeles. Palangos parapijos klebonas Marius Venskus, išreiškiant pagarbą išėjusiesiems, siūlo ne tik prisiminti išėjusiuosius Anapilin, bet ir apmąstyti savo gyvenimą. „Artimųjų ilgesys net priešus padaro panašius, nes visi lanko kapus. Po mirties visi būsime lygūs. Kai mąstome apie mirusius, meldžiame jiems ramybės, džiaugsmo, patys mąstome, ar dorai gyvename, ar spėjome šalia stovinčiam žmogui pasakyti gerus žodžius, kai mąstome apie meilę, gyvenimo trapumą, spinduliuojame šviesas ir šventas mintis“, – sakė klebonas, nė karto gyvenime nepasigailėjęs, kad pasirinko kunigo kelią.

Tėvai – paprasti darbininkai
„Aš iš paprastų darbininkų šeimos. Abu mano tėvai dirbo autotransporto įmonėje. Dabar jau tiksliai tos įmonės pavadinimo nepasakysiu. Mama skirstė vilkikų vairuotojams krovinius, o tėtis buvo vairuotojas. Turiu vyresnę seserį. Užaugau tarp paprastų darbininkų, todėl man labai artimas paprastas žmogus, kuris turi šeimą, pilnas įvairių rūpesčių, nusivylimų“, – paklaustas apie tėvų šeimą atviravo Palangos parapijos klebonas M. Venskus. Pasak dvasininko, jo tėvai nebuvo ypatingai religingi: „Visos katalikiškos tradicijos mūsų šeimoje buvo susijusios su tėvų gimtosiomis vietomis – tėvelis kilęs iš Žlibinų kaimo, mama – iš Kūlių kaimo, tai visas religines šventes ten ir švęsdavome“.
M. Venskus juokėsi pasakodamas, kaip jų šeimos draugai, turėję dukrą, vis vadino jį savo būsimu žentu, o šis pasakęs būsiąs kunigas.

Paauglystėje išgyveno netektį
Paklaustas apie kunigo pašaukimą, dvasininkas teigė, jog jis atėjo pamažu. „Suvokiau žmogaus trapumą, gyvenimo laikinumą, mačiau, kad, vos pradėjus kurti planus, viskas gali sugriūti. O paauglystėje išgyvenau asmeninę artimo žmogaus netektį. Mirė mano tėtis. Tai nutiko labai greitai – maždaug per metus laiko nuo tada, kai sužinojome apie ligą. Tarp manęs ir tėčio buvo labai artimas ryšys. Tėvas man buvo viskas gyvenime. Tas jo iškeliavimas, atsisveikinimas – beje, aš visame tame dalyvavau, nuo manęs nieko neslėpė – nei ligos, nei mirties, nes tėtis mirė namuose – mane paveikė“, – skaudžiais išgyvenimais dalijosi pašnekovas. Pasak jo, po tėčio laidotuvių, žmogus, kuris galėjo tinkamai paguosti, buvo kunigas: „Jis kalbėjo apie tai, kad žmogaus egzistavimas nesibaigia su mirtimi, apie amžinąjį gyvenimą. Kunigas ir pasiūlė stoti man į mažąją seminariją. O jau besimokant seminarijoje manyje įvyko pervertinimas įvairių dalykų, supratau, kad buvimas su Bažnyčia – man priimtinas kelias. Tos religinės šventės bažnyčioje, liturgija man labai patiko ir tiko“.

Šventos Mišios – tikėjimo viršūnė
Nepaprastai pakiliai, su didžiule meile ir pagarba M. Venskus kalbėjo apie šv. Mišias: „Šventos Mišios eina iš suvokimo, kas tai yra. Jų metu tu esi tik dalyvis, per kurį veikia Jėzus Kristus. Mišios – kaip paguodos versmė žmonėms, tai savęs dalinimo ženklas. Taip darė Kristus. Ir aš stengiuosi tame dalyvauti. Šventos Mišios – mūsų tikėjimo viršūnė, todėl turi save labai kontroliuoti, ypatingai nusiteikti, kad jų jokiu būdu nepaverstum rutina“.

Sakramentams reikia subręsti
Dalindamasis mintimis apie tai, kodėl kai kurie žmonės neina sakramentų, Palangos parapijos klebonas teigė gerbiantis kiekvieno žmogaus religijos suvokimo lygį, nes žmonių yra įvairių. Vieni jų religijos dalykus išmano geriau, kiti menkiau. „Kai meldiesi mažame ratelyje, kartais suvoki, kad meldiesi vienas. Sakramentai – fizinis Dievo prisilietimas prie žmogaus gyvenimo. Sakramentai yra Kristaus įsteigti regimi ženklai Dievo malonei gauti, taigi, už jų slypi malonė. Kai žmogus pajus poreikį, kad Dievas jį apkabintų, jis norės eiti sakramentų“, – įsitikinęs pašnekovas.
M. Venskus sako neretai susiduriantis su žmonėmis, kurie skundžiasi, jog ėjo išpažinties, bet jiems po to nepalengvėjo, o kartais, išpasakojus dvasininkui savo nuodėmes, po to dar ir sunervina kas nors. „Išpažintis – ne psichoterapija ir ne konsultacija. Po jos tavo praeitis nubraukiama, tave Dievas apkabina. O tai labai nepatinka kai kam anapusiniame pasaulyje. Jis siunta, todėl ir siunčia nemalonius išbandymus, – kalbėjo klebonas. – Dabar žmonės turi dovaną, jie gali daug keliauti. Kitoje parapijoje kartais pamato labai įtaigiai kalbantį, išraiškingai gestikuliuojantį kunigą. Grįžę į savo parapiją, randa gal ne tokius išraiškingus gestus, gal kunigo balsas negražus. Ir jau nori eiti pas kitą. Mes pasaulyje tampam stebėtojais, o šv. Mišiose reikia dalyvauti. Reikia suvokti, kad Jėzus Kristus drąsiai ėjo į mirtį. Krikščionys kviečiami drąsiai pasitikti gyvenimą. Yra žmonių, kurie nedirba, turi pinigų, gyvena be rūpesčių, bet neįmanoma visą gyvenimą bėgti nuo iššūkių“.
Pasak parapijos klebono, žmonėms labai svarbu suvokti, ką ir kodėl jie daro. „Dabar daugelis žmonių aiškiai suvokia simbolius – kai po ženklu slepiasi kita prasmė. Atėję į bažnyčią, tikintieji taip pat kviečiami juos pažinti: kodėl reikia žegnotis, atsiklaupti, kodėl dega raudona lempelė. Kai tuos dalykus suvoki, nelieka sunkumų“, – tikino M. Venskus.

Ieško patogumo
Palangos parapijos klebonas teigė šiandienos gyvenime pastebintis vis daugiau faktų, kai žmonės linkę rinktis tik patogius dalykus, o kita atmesti. Tokie jie, pasak pašnekovo ateina ir į bažnyčią. „Žmogus, atėjęs į bažnyčią, negali palikti už durų savo gyvenimo, nes tada jis būtų netikras. Ateina žmonės tokie, kokie yra kasdienybėje. Kasdienybė leidžia mums viską pasirinkti. Greit ir nauja gyvybė bus surenkama. Taip mums sudaro įvaizdį, kad viską valdome. Autoriteto nebėra. Raskite dabar tėvą, kuris suabejotų, kad gal mano vaikas nepagarbiai elgiasi su mokytoju. Ne, to nėra, tėvai tik linkę kaltinti mokytojus“, – apmaudo neslėpė pašnekovas ir pridūrė, kad šiuolaikinis pasaulis bruka žmonėms nuostatą, kad bet koks nepatogumas, atsižadėjimas yra svetimas, nepriimtinas dalykas, kurio reikia atsikratyti.

Tikintiesiems nenuolaidžiauja
Dvasininkas apgailestavo, kad štai su tokiomis nuostatomis žmonės neretai ateina į bažnyčią ir čia ieško patogumo: sužadėtiniai nori nelankę specialių kursų susituokti bažnyčioje, tėvai vaikus be katechezės prileisti prie Pirmosios Komunijos. „Aš būčiau netikras kunigas, jei nuolaidžiaučiau žmonėms. Net ir labai norėdamas jiems gero, negaliu nuolaidžiauti. Šiais laikais pagrindinis įrodymas, kad esi modernus, yra tikėjimo niekinimas. Jei vaikus prie Komunijos leisčiau be katechezės, nebūčiau geras kunigas. Kai kalbu su sužadėtiniais, sakau, aš noriu, kad jūs laimingai gyventumėte. Jie su tokia meile planuoja savo šventę, bet kad susėdę pasikalbėtų, tarkim, kur švęs religines šventes, kokia jų šeimos vizija, kad pamąstytų, – ne, to nėra. Aš neabejoju, kad jie labai myli vienas kitą, bet kartais to nepakanka. Juk šeimos kasdienybė – ne vien tik šventė, tai ir rutina su savo problemomis. Dabar neretai du jauni žmonės laisvalaikį leidžia su telefonu rankose, dviejų draugavimas praeina tarp pažįstamų, draugų, o vienas kitam skirto laiko ir nelieka“, – tvirtino M. Venskus.

Svarbu tinkamas pavyzdys
Kalbėdamas apie šiandienos žmonių pasirinkimus, bažnyčios atstovas neatmetė ir žiniasklaidos neigiamos įtakos. „Kai susiduri su nuomonės formavimu viešojoje erdvėje, matai, kaip netiksliai formuojamas žmonių suvokimas apie meilę, atsakomybę. Kokioje nors laidoje kai kalba apie santuoką, nesukonkretina – negana to, kad abu sutuoktiniai jau yra po kartą išsiskyrę, tai dar ir naujoje šeimoje pagyvenę vos tris mėnesius, ir jie jau kalba apie laimingo gyvenimo receptą. Štai dėl to ir kalbu apie šeimos kursus. Sužadėtiniams labai svarbu suvokti, kas bus jiems pavyzdys. Šaunu, jei jie pasirinks tinkamą pavyzdį, bet koks pasimetęs turi būti žmogus, jei sau pavyzdžiu pasirenka pramogų pasaulio žvaigždes. Todėl sakau sužadėtiniams: „Jei norite mylėti taip, kaip to troškote vaikystėje, imkite pavyzdžiu šventąją šeimą. Tos šeimos bendrystė, kurią matome paveikslėliuose, buvo nuolat išbandoma, nebuvo jų gyvenimas paprastas, tačiau jie išliko ramūs, nes turėjo tvirtą pagrindą“, –  pasakojo pašnekovas.

Bėdų prisikuriame patys
Palangos parapijos klebonas įsitikinęs, kad ne visi išbandymai, nelaimės, nutinkančios žmogaus gyvenime, yra siunčiamos Dievo. „Kiekvienos kančios akivaizdoje reikia labai įdėmiai pažvelgti į dabartinį savo gyvenimą. Ne visos bėdos iš Dievo. Daug nelaimių su stebėtinu atkaklumu susikuriame mes patys. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, todėl viena iš jo savybių yra meilė. Taip pat žmogus turi totalią laisvę. Dėl esminės savybės – gyventi meilės gyvenimą ir dėl laisvės mes patys galime susikurti savo gyvenimą. Dievas sako: „Jei nori gyventi autentišką gyvenimą, sek paskui mane“. Bet neverčia to daryti. Jėzus labai gerbia žmogaus laisvę, – sakė bažnyčios atstovas ir pridūrė, jog yra kančių, kurios atsiranda dėl mūsų egoizmo, yra ir tokių, kurias kiti žmonės sukuria. – Nelaimės keliuose, karas. Tai ne Dievo sukurta. Bet kokia kančia – tai nuodėmės pasekmė pasaulyje. Mūsų gyvenime bus tokios kančios, kuriai paaiškinimą mes norėsime rasti, tačiau mums nepavyks. Nuo pat sukūrimo šiame pasaulyje yra blogis. Be jo mes nerastume atsvaros. Ir kiekvieno žmogaus sieloj ta kova tarp gėrio ir blogio vyksta. Ir manyje ši kova vyksta nuolatos. Kančia, blogis – nuolatiniai, jie bus nugalėti tik amžinybėje. Išpažintis yra krypties pasirinkimas, kad mano gyvenimas bus geresnis. Sunku su blogiu kovoti, mes visi klystame, darome nuodėmių, bet kryptis yra tokia, kad aš su tuo nesitaikysiu“.  

Per Vėlines – susikoncentruoti
Artėjant ypatingai metų dienai – Vėlinėms, kuomet prisimenami ir pagerbiami mirusieji giminaičiai, klebonas pasidalino mintimis apie tai, kas tą dieną svarbu. „Tą dieną svarbiausias dalykas yra būti atviriems visoms toms mintims, kurios kyla mūsų širdyje. Labai gera prie kapų pabendrauti su giminėmis, bet širdyje yra dalykų, kurie išgrynins mūsų gyvenimus. Visų Šventųjų dienos skaitinys, kur apaštalas mus vadina šventaisiais. Tas šventumas, apie kurį kalba apaštalas Paulius savo laiške, lygu būti žmogumi. Man gražus bet koks mirusiųjų pagerbimas – atneštos gėlės, deginamos žvakės. Juk žvakes žmonės neša ne dėl to, kad kapinės per mažai apšviestos. Jie ateina su žvakėmis, nes mirtis nėra paskutinis įvykis žmogaus gyvenime“, – atviravo pašnekovas.

Kviečia pasimelsti
Dievo tarnas tikino, jog, išreiškiant pagarbą išėjusiesiems, labai gražu apmąstyti ir savo gyvenimą. „Tą dieną visi pagerbia savo mirusius giminaičius. Tas savo artimųjų ilgesys net priešus padaro panašius, nes visi lanko kapus. Ir po mirties visi būsim lygūs. Tokiu metu mūsų širdyse kyla daug minčių apie mūsų mirusius, meldžiame jiems ramybės, džiaugsmo, patys mąstome, ar dorai gyvename, ar spėjome šalia stovinčiam žmogui pasakyti gerus žodžius. Šios mintys apie meilę, gyvenimo trapumą – šventos mintys, – atviravo klebonas ir teigė, jog atsitikus taip, kad užvaldytų liūdesys, reikėtų pasimelsti, kad mirę giminės turėtų amžinąjį gyvenimą. – Ne visi mirusieji išeidami spėjo atsiprašyti. Malda už mirusiuosius ir yra skirta tam, kad būtų išdilintos tos skolos ir mirusysis turėtų amžiną ramybę. Tai galime padaryti tik su tuo, kuris aukojo save. Visos tos mintys veda prie šventų Mišių, per kurias mes esam suvienyti“.