Romualdas Budrys: „Bitės – mano aistra, padėjusi gyvenime įveikti visas baimes“

Lietuvos dailės muziejaus direktorius, Palangos miesto Garbės pilietis Romualdas Budrys šiuo metu stiprina jėgas Palangos reabilitacinėje ligoninėje ir neslepia džiaugsmo dėl čia tvyrančios ramybės ir geros atmosferos.

Patinka ligoninės aplinka
„Kaip sakydavo mano tėtis, susinešiojo klumpės, reikia padkalėjo. Tai ir man atėjo laikas pasiremontuoti. Čia gera aplinka, visi labai atidūs – ir gydytojas, ir personalas, jau čia galima save reabilituoti ir restauruoti. Tik bijau, kad per daug neatjaunėčiau“, – aplankytas ligoninės palatoje gera nuotaika tryško kurorto Garbės pilietis.
Nelabai Druskininkus mėgstantis kurorto svečias nesigaili pirmenybę atidavęs Palangos reabilitacijos įstaigai. „Esu labai įaugęs į Palangą, be to, čia aplink pušynai ir tokia aplinka, kad lapkričio mėnesį kitur tokios nerasi. Yra čia sportinis kompleksas. Aš, tiesa, nebėgioju, ramiai vaikštau, bet man labai svarbu pabūti su savimi. Kad ir šiandien, išėjau – pajūris gražus, tokios pilkos bangos, jūra alsuoja – gyvenk ir sveik, – džiaugėsi miesto svečias ir pridūrė, jog gavo pasiūlymą sveikatą taisyti arčiau Vilniaus, tačiau jį atbaidžiusi mintis apie lankytojų gausą, galbūt ir jų norą pareikšti gailestį. – O čia ramu, lankytojams per toli. Aš labai šauniai leidžiu laiką. Ligoninėje daug procedūrų, tarp jų einu į pušyną, mąstau, medituoju, skaitau įvairią literatūrą. Jei pavargstu skaityti mokslinę, į šiandienos įvykius pasigilinu, – nenoriu atsilikti nuo gyvenimo“.

Rekonstrukcija patenkintas
Palangoje svečio mintys neišvengiamai sukasi ir apie Gintaro muziejaus, kuris yra Lietuvos dailės muziejaus padalinys Palangoje, rekonstrukciją. „Einam į pabaigą su Gintaro muziejaus rūmais, – atrodo, viskas turėtų būti tvarkingai užbaigta. Puiku, kad pavyko rasti originalius labai garsaus vokiečių architekto Švechteno brėžinius. Pagal juos ir atkuriami rūmai“, – pasakojo R. Budrys.
Dailės muziejaus direktorius pabrėžė, jog rekonstruojant pastatą teko jį pritaikyti šiandieniniams poreikiams. „Rūmai buvo statyti vienai šeimai – grafams ir jų tarnams. Dabar pastato funkcija kitokia: čia būna ir iki tūkstančio žmonių. Grafai pas save lifto nedarė, tad juo pasirūpinti teko mums. Na, ir tualetų daug grafams nereikėjo, mes pastatėme. Ir daug įvairių dalykų. Rūmus teko pritaikyti taip, kad lankytojai jaustųsi juose laukiami. Be to, ten yra dar ir kitokių poreikių: juk vyksta ir koncertai, įrengta edukacinė salė jaunimui, moksleiviams, atvažiuoja garbių svečių. Į šiuos įvairius poreikius reikia atsižvelgti. Čia bus muziejus, kuris turėjo gerą vardą ir turės jį ateityje“, – kalbėjo kurorto svečias.

Atveš švieslaidį
Kalbėdamas apie Gintaro muziejaus perspektyvas R. Budrys pasidžiaugė, kad rūmuose turėtų būti įdiegta modernių technologijų. „Palangos Gintaro muziejui bus atvežtas švieslaidis ir keliasdešimt metrų aplink pastatą bus galima savo mobiliajame telefone naudotis internetu. Tikimės, kad po šio remonto rūmai atsiskleis visa didybe. Atstatytas židinys, parketas paklotas toks, koks buvo, vyksta rekonstrukciniai darbai. Įvedamas mikroklimatas, tai reiškia, kad temperatūra muziejuje bus tokia, kokios reikia – nereikės darinėti langų ar panašiai jos reguliuoti. Rūmai atjaunės, bus vienas iš Palangos pasididžiavimų, parkas tvarkomas“, – džiaugėsi Dailės muziejaus direktorius.
Palangos miesto Garbės pilietis atviravo, jog rūmų restauracija – nuolatinės priežiūros reikalaujantis projektas. „Su tais darbais yra ir rūpesčių. Svarbu, kad statybininkai per daug neužskubėtų, ko nors ne taip nepadarytų, nes paskui bus nemalonių staigmenų. Todėl prižiūrime, stengiamės, kad tų atsitiktinumų nebūtų“, – atviravo R. Budrys.

Tvarkys skulptūrų ekspoziciją
„Buvome įrengę skulptūrų ekspoziciją. Ją ekspromtu padarėme, o dabar norime kai ką pereksponuoti, reikia tinkamų pjedestalų. Čia žada Rotary klubas kažkiek investuoti savo lėšų. Tikimės, kad sutvarkysime kaip reikiant. Žmonėms ta ekspozicija reikalinga, buvome skulptūras nuėmę, tuoj ir žmonių ten neliko. Palangoje yra ką veikti – ne vien tik ant tilto vaikščioti“, – kalbėjo kurorto Garbės pilietis.
R. Budrys pasidžiaugė, jog šiuo metu yra leidžiama monografija apie Palangą. „Leidžiame šiuometinės Lenkijos kultūros ministrės, daktarės Malgorzatos Omilanowskos monografiją apie Palangą. Ten bus labai daug informacijos, kuri mažai žinoma: kaip kurortas gimė, kaip vystėsi, kokie žymūs žmonės čia dirbo, bus įdėta daug nematytų nuotraukų. Tai bus labai įdomi studija, prie jos išleidimo prisideda ir savivaldybė. Knyga pasirodys šių metų pabaigoje arba kitų pradžioje, bet pristatysime ją vėliau“, – sakė kurorto Garbės pilietis.
Prieš Palangos Kurhauzo atidarymą R. Budrys parūpino pastatui puikų, jam derantį sietyną. „Tokioje istorinėje erdvėje šiuolaikinio sietyno nepakabinsi – jis neturės auros. Pakvietė mane miesto valdžia, atvažiavau, supratau, ko reikia. Buvo aišku, kad patys reikiamo sietyno neturi iš kur gauti. Tuomet ir nutariau, kad reikia deponuoti trūkstamą daiktą kuriam laikui, kol jau turės savo“, – svarbų Palangai sprendimą prisiminė pašnekovas.

Kilęs ne iš Palangos
Pasiteiravus, kada prasidėjo draugystė su Palanga, Lietuvos dailės muziejaus direktorius atviravo, kad tai susiklostė savaime. „Nesu kilęs iš Palangos, bet taip susiklostė gyvenimas. Viskas prasidėjo nuo darbo pradžios. Ankstesniais laikais į kurortus atveždavo parodas. Mums buvo priskirta Palanga. Paprašė mūsų atvežti parodą į Palangą, atvežėme, parodėme Dailininkų kūrybos namuose. Ilgamečio Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Prano Gudyno iniciatyva buvo numatyta kurti Gintaro muziejų, prasidėjo muziejaus kūrimas. Vyko koncertai, „Vasaros serenados“, tad teko Palangoje vis būti. Palanga tapo Dailės muziejaus sistemoje vienu iš mūsų svarbių filialų“, – pasakojo miesto svečias.
Dažnai kurorte lankydavęsis Lietuvos dailės muziejaus direktorius sakė čia ne tik darbo reikalus tvarkęs, bet ir puikiai pailsėdavęs. „Palanga tapo antraisiais namais: ir darbo, ir poilsio. Ypač gražu Palangoje rudeniop: vanduo šiltas, pajūris tuščias, – malonumas. Pailsėdavau, pabendraudavau. Vasarą, būdavo, į Palangą persikelia kultūros gyvenimas. Daug įdomių dalykų vyko ir vyksta Palangoje. Prieš kokius keturiasdešimt metų į Palangą atvažiavęs sutikti naujųjų matydavai visur tuštumą, nieko nėra, o dabar atvažiuokite – atlaidai. Ir tai labai gerai. Tas kultūrinis gyvenimas nebe vien sezoninis, jis po truputį plečiasi ir tai yra puiku. Lietuvoje yra puikių vietų, bet man Palanga – ypatinga“, – kalbėjo R. Budrys.

Atostogos – ne Palangoje
Nors labai šiltai R. Budrys atsiliepia apie Palangą, tačiau jis atostogas leidžia ne pajūryje. „Anksčiau atvažiuodavau atostogauti į Palangą dėl vaikų, bet šiaip aš nuo mažens bitininkas ir atostogauju prie savo bičių. Kurorte labai daug žmonių, o man norisi po darbų pabūti vienam. Man labai padeda bitininkavimas. Aišku, jei lietingas oras, pagrybauju, kas nepagrybaus. Apsilankau gimtose vietose, žinoma, nepamirštu ir Palangos, – atviravo pašnekovas. – Man taip susiklostė gyvenimas, kad aš nuo mažens buvau pratinamas prie bičių. Mano senelis pastebėjo, kad aš didelis bailys: kas tik balsą pakelia, aš tuojau į ašaras. Tai senelis taip mane grūdino – liepė dūlį nešioti. Einant pas bites būdavo baisu – kaip besisaugotum, jos vis tiek įgelia. Tai turėjau įveikti savo baimę. Paskui pradėjo man aiškinti, kas yra kas. Tai labai organizuota sistema, kurios negalima sugriauti. Jei didelis medunešis, nebėra joms kur dėti nektarą, reikia tada bitėms padėti. Atidarai avilį ir iš karto nektaro kvapas. Ir pagal nektaro kvapą supranti, iš kur bitės tą medų neša, iš kokių augalų. Pas šiuos augintinius reikia eiti labai švariai nusiprausus, nes bitės nemėgsta aštrių kvapų – rūkoriams gelia. Jei bičių nekliudai, jos dirba savo darbą. Stebi, kur reikia padėti, matai kaip jos dirba. Pastebi, kad nebėra motinėlės, tada reikia bitėms pagelbėti, kitaip jos išnyks. Ta patirtis ateina per daugelį metų“.

Kalti genai?
Pasakodamas apie savo taip mylimus augintinius R. Budrys sakė, jog bites augina savo malonumui, o ne praktiniais sumetimais. „Profesionalai dirba kitaip, o mėgėjai žiūri, džiaugiasi, jiems gražu ir maža, ir didelė šeima. Kas myli kačiukus, kam patinka žvejoti, kas akvariumus prižiūri. Bitės – gamtos kūrinys. Jas stebiu, konspektuoju, seku, kaip keičiasi situacija avilyje. Taip ir leidžiu atostogas. Tas darbas sezoninis, dirbamas vasarą. Dabar jau to darbo nėra. Ir mano brolis užsiima su bitėmis. Gal genetikoje užkoduota, kas čia žino“, – juokavo Palangos miesto Garbės pilietis.