„Rekonstruojama Senojo turgaus gatvė Palangą puošia labiau nei J. Basanavičiaus gatvė“

Besibaigiančius jubiliejinius – dvidešimtuosius – metus po Lietuvos valstybės nepriklausomybės paskelbimo norėjome paminėti su žinomu pajūrio advokatu, Palangos, o vėliau ir Klaipėdos Sąjūdžio tarybos pirmininku, Nepriklausomybės akto signataru Liudviku Narcizu Rasimavičiumi-Rasimu. Meilę Tėvynei pajutęs dar mokyklos suole dėjo visas pastangas, jog Lietuva nusikratytų okupacijos ir atstatytų Nepriklausomybę. Šiandien politinį Lietuvos gyvenimą stebintis iš tolo, nepriklausomybės akto signataras turi ką pasakyti. „Politiniai lūkesčiai, kuriais gyvenome prieš 20 metų, taip ir neišsipildė. Šiandien Lietuvai reikia eiti racionalesniu keliu, neišlaidauti. Išleisti tiek, kiek uždirbi ir dar atsidėti juodai dienai“, – pokalbį „Palangos tilte“ pradėjo L. N. Rasimavičius-Rasimas.

– Mintimis sugrįžkime į laikus, kuomet vadovavot Klaipėdos ir Palangos sąjūdžio aktyvistams. Prisiminkit pirmąsias akcijas šiose vietose.

– Pirmoji akcija buvo surengta dabartinės Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos stadione. Jame vyko legendinės grupės „Antis“, vadovaujamos Algirdo Kaušpėdo, koncertas. Man teko vadovauti šiam dideliam mitingui. Dalyvavau ir Klaipėdos sąjūdžio veikloje. Dirbant uostamiestyje labiausiai atmintin įstrigo mitingas Anikės aikštėje. Buvau nustebęs, kaip sąjūdininkai atsisakė kalbėti iš balkono, jis netgi buvo užkaltas. Galbūt jie bijojo būti lyginami su Josifu Stalinu, Adolfu Hitleriu. Pirmą kartą kalbą iš balkono sakėm 1939 metais, kuomet Klaipėdos kraštas buvo atplėštas nuo Lietuvos. Žmonėms tai buvo svarbu. Tuomet pasirodė šiandien jau nebenaudojamos Mažosios Lietuvos vėliavos. Klaipėdoje esančiame paminkle dar tebėra iškalti žodžiai: „Esame viena tauta“.

– Ar Jūsų lūkesčiai, kuriais gyvenot 20 nepriklausomybės metų, pasiteisino ir išsipildė?

– Neišsipildė, bet galbūt jie buvo pernelyg dideli? Mus dažnai lygina su estais ir aš tikėjausi, kad nueisim labai panašiu keliu kaip jie. Estijoj nebuvo, ir po šiai dienai nėra nei kunigaikštienių, nei Jurijų Borisovų, kurie galėtų elgtis taip, kaip pasielgė su naivuoliu Rolandu Paksu.

Aš tikėjausi, kad Lietuva nueis racionalesniu keliu, neišlaidaudama. Vyliausi, kad kiekviena Vyriausybė savo uždavinį atliks kaip ir šeimoj: išleis tiek, kiek uždirba ir dar susitaupys. Tai ir dabar turėtų būti kiekvienos Vyriausybės tikslas. O mes pasinešėm į skolinimąsi. Buvo aktyviai reklamuojama, kad vos ne visas pasaulis gyvena skolon. Nieko panašaus. Skandinavai taip negyvena.

Dar vienas kirtis – privatizacija. Viskas buvo nusavinta. Apie žemės grąžinimą ir latviai, ir estai seniai pamiršo, kadangi pas juos viskas seniausiai buvo grąžinta. Tuo tarpu pas mus prasidėjo machinacijos: kaip tą žemę iš vienos vietos persikelti kitur. Pamenu, kuomet jau būdamas Aukščiausioje  Taryboje, susikirtau su Kazimiera Prunskiene, kuri nenorėjo, kad žemės būtų grąžintos.

Tuomet ji kalbėjo: „Nueikim į katedrą, pasimelskim ir tegul viskas būna kaip buvę“. O aš kovojau, kad žemės žmonėms būtų grąžintos per tris metus. Šiam reikalui paruošiau įstatymų projektą ir stebėjausi. Nežiūrėdami savo politinių pakraipų politikai suvienijo savo pajėgas: į įstatymą įtraukė savo anūkus, giminaičius.

Darbas Aukščiausioje Taryboje, kova dėl Lietuvos nepriklausomybės buvo našta ir mūsų šeimoms. Bandydami ieškotis darbo mūsų sūnūs dažnai girdėdavo: „Kadangi esate signatarų atžalos, darbo negausite“.

Dar ir šiandien aktualus Nepriklausomybės akto signatarų rentų klausimas. Niekas mūsų taip „netalžo“, kaip dešinieji. Lyg mūsų rentos viską lemia. Aš mielu noru jų galiu atsisakyti. Bet tik aš. Kiti negali. Bet kitas klausimas: kodėl turiu tą padaryti? Signatarai Latvijoje gauna 880 latų ir valstybė jiems nieko nesumažino. Estai, kurie tik paskelbė nepriklausomybę, gauna 1900 eurų, o mes nuėję šitokį sudėtingą kelią gaunam 2700 litų, ir tuos valdžia nori sumažinti, atimti.

Kaip ir visoj kompanijoje būna visokių, taip ir mūsų, signatarų, tarpe per dvidešimt metų buvo visokių. Kiti ir kalėjime sėdėjo, ir „prisidirbę“ pakankamai buvo, bet ne iš pavienių žmonių turime daryti išvadas.

Daugeliui žmonių kovo 11-oji – lyg kaulas gerklėje. Ir tokių yra kiekviename mieste, kiekviename kaime. Todėl aš visai ramiai žiūriu į tai, kad būdamas sudėtingoje situacijoje Klaipėdos miesto tarybos pirmininku, nesu pakviestas nei į vieną renginį, nors tada į mūsų būstinę ateidavo ne tik partijos komiteto nariai, žmonės, bet ir kariškiai. Sovietinė karo vadovybė ateidavo tartis ką daryt, kad nebūtų grumtynių, kad per mitingus žmonės nesipyktų. Jie tikrai nuoširdžiai dirbo, aš jiems neturiu jokių priekaištų.

– Kaip vertinate dabartinę šalies politinę situaciją?

– Aš negalvojau, kad Lietuvoje žmonės tokie sugadinti, savanaudžiai. Pasirodo, nemokėti mokesčių yra garbė. Pažiūrėkime, kas vyksta dabar: visi matome, kad biudžetas yra „skylėtas“, visi žinome, kad jei nesumažinsime biudžeto deficito, įklimpsim į skolas, žinome ir tai, kad Lietuva kone vienintelė valstybė pasaulyje, kuri nemoka nekilnojamojo turto mokesčio, žinome, kad laisvas pensijų kaupimo fondas, pirmiausia pasireiškia laisve: pinigus galiu išsiimti bet kada, kai tik noriu. Sutinku, kad Vyriausybė šiuo metu yra nevienalytė. Kiekvienas savo ministerijoje jaučiasi kaip kunigaikštis. Yra turtingos ministerijos, yra neturtingos ministerijos.

Pavyzdžiui, Eligijus Masiulis, kuris vadovauja turtingai Susisiekimo ministerijai vaikšto užrietęs nosį. O Rasa Juknevičienė, per savo globą Andriui Kubiliui, mūsų gynybinį biudžetą visai „nuvarė“. Taupo ir taupo, bet yra dalykų, kuriems taupyti tiesiog negali. To pasekmė – žinome, jog prieš galimą agresiją neapsiginsime.

Deja, premjeras, tos pačios partijos narys, šaldytos menkės akimis sau ramiai „murkt“ ir nekreipia dėmesio. Tikiu, kad ateinanti karta dirbs geriau, kad į politiką ateis politikai.

Jūs atkreipkite dėmesį, kad šiandien politikoje pagrindinius sprendimus atlieka fizikai. Nesakau, kad fizikas negali būti politiku. Gali būti. Pamenu, kuomet studijų laikais Jurgutis skaitė paskaitą apie pinigus ir biudžeto struktūrą. Jis liepė atminti, jog dukart du yra keturi žmonėms ir buhalteriams, bet dukart du politikams negali būti keturi. Jeigu premjerui ar ministrui dukart du yra keturi, deja, jis tėra tik buhalteris. Tą patį norėčiau pasakyti ir apie dabartinę valdžią.

– Kokius teigiamus akcentus matote dabartinėje Palangos administracijos valdžioje?

– Atvirai sakant, aš nuo pat 1962 metų gyvenu Palangoje, bet dirbau Klaipėdoje. Stengiuosi nesikišti į politiką, pokyčius aš matau. Ir gerus, ir nelabai. Ne be ankstesnės Palangos valdžios kaltės buvo taip suniokota Šventoji. Iš esmės Šventosios uosto atkūrimas yra didelė afera. Be savivaldybės žinios šitaip pasielgt nebuvo galima. Džiaugiamės rekonstruojama Palangos Senojo  turgaus gatve. Ji Palangą puošia labiau nei J. Basanavičiaus gatvė. Senojo turgaus gatve vaikšto daug poilsiautojų, pačių palangiškių, užsieniečių, o J. Basanavičiaus gatvę jie ir patys žino bei aplanko.

Mačiau ir dabartinį miesto merą Šarūną Vaitkų. Jį miniu tik geru žodžiu. Teko matyti, kaip jis sveikinosi su kiekvienu gatvės darbininku, paspaudė ranką. Tikiu, kad jis eina geru keliu ir toli dar nueis. To paties palinkėčiau ir administracijos darbuotojams – sėskite ant dviračių ir pervažiuokite Palangą, kad žinotumėt kokia ji, kokios problemos pačios ryškiausios. Viską reikia pamatyti savo akimis.

– Kokiais žodžiais išlydėtumėt profesoriaus Vytauto Landsbergio bendramintį, laisvosios Čekoslovakijos ir pirmąjį Čekijos prezidentą Vaclavą Havelą, kurio demokratiškas devizas – „Taika ir meilė“.

– Visiems politikams iš V. Havelo vertėtų pasimokyti meniškumo, meilės menui. Menas arba žmogaus sąlytis su menu žmogui yra didelis pliusas. Politikams nereikėtų bijoti bendrauti su meno žmonėmis. Užuot rinkusis politikų vakarėlius, lankytis parodų atidarymuose, literatūros vakaruose. Juo labiau, kad didieji politikai, tokie kaip Vinstonas Čerčilis buvo menininkai, poetai, rašytojai.