Psichologė Danutė Kalinkienė: „Mylėti save būtina!“

Kretingoje gyvenanti, bet palangiškių jau atrasta psichologė Danutė Kalinkienė tiki, kad gyvenimas po 50 metų tik prasideda. „Savo pavyzdžiu galiu paskatinti ir kitus – mokytis niekada nevėlu“, – šypsojosi žurnalui „Lietuvos pajūriui“, laikraščio “Palangos tiltas” turinio partneriui, Danutė, kuri daug metų dirbo Kretingos SODRA padalinio vadove, o jau sulaukusi 40-ies, tapo kvalifikuota psichologe ir psichoterapeute. Interviu su ja susitikome vasarą.

– Už lango – vasara. Turbūt saulė ir gaivus vėjelis ir didžiausią nerimą sumažina ar nugina į šoną?

– Mus visus džiugina maloni vasaros šiluma, kai daug laiko praleidžiame gamtoje – soduose, pajūryje, prie upių ir ežerų. Vasara – tai ir lauko daržovės, ir sodai, kur auga vaisiai ir noksta uogos. Jų kvapai ir skoniai pamalonina ir kūną, ir sielą. Man tai suteikia malonių emocijų. Vien pagalvojus apie kvapniąsias braškes, tįsta seilės.

Kita vertus, vasara yra tas laikas, kai galime stabtelti ir užsiimti savirefleksija – apmąstyti, analizuoti savo įpročius, mintis, jausmus ir sprendimus, kurie buvo priimti kasdieniame gyvenime. Tai padeda suprasti, ką reikia tobulinti, kad bet kuri jums rūpima situacija taptų geresne. Todėl nors vasarą nerimo ir rūpesčių tarsi mažiau, tai puikus metas sustiprėti ne tik fiziškai, bet ir emociškai. 

– O ką jums, psichologei, sako, jeigu žmogui labiausiai patinka ne vasara, o ruduo, žiema ar pavasaris?

– Sezoniškumas yra natūralus ir būtinas dalykas. Senovės kinų medicinoje, ajurvedoje daugelis procesų paaiškinama sezonais ir jų ciklais, turinčiais skirtingus ritualus. Anksčiau manyta, kad žmonėms, gimusiems skirtingu metų laiku, ir patinka skirtingi metų laikai. Juk nebūtinai vasara yra geriausias sezonas kiekvienam – daliai žmonių patinka žiema, sniegas suteikia gerų emocijų.

– O koks jūsų mėgstamiausias metų laikas? Kodėl?

– Labai myliu vasarą. Saulės šviesa, žalia pievų ir medžių spalva labai reikalinga mūsų sveikatai. Dėl saulės poveikio gauname daug vitamino D. Vitamino D trūkumas turi įtakos hormono serotonino gamybai. Jo trūkumas gali paskatinti liūdesį, nuotaikų kaitą, depresiją. Saulė suteikia mums energijos, atgaivina kūną ir sielą. 

Turime didelę Dievo dovaną – pajūrį. Kai tik aplinkybės leidžia, skubu prie jūros pasimėgauti saule, jūros bangų ošimu. Man tai suteikia palaimą. Galiu valandų valandas vaikščioti pajūriu ir klausytis bangų ošimo. Be išmaniųjų telefonų, pokalbių ar pašalinių garsų. Tai mano meditacija. 

Todėl ir konsultuodama žmones rekomenduoju jiems atrasti savo meditacijos formą, ypač gamtoje. Ar tai būtų važinėjimas dviračiu, žvejyba ežere, o gal tiesiog sodininkystė kaime – buvimas gamtoje turi nenuginčijamą poveikį mūsų emocinei sveikatai. Tyrimais įrodyta, kad aplinka gali padidinti arba sumažinti stresą mūsų kūne. Tai, ką matome, jaučiame ir patiriame, daro įtaką ne tik mūsų nuotaikai, bet ir nervų bei imuninei sistemoms. Raminantis bangų ošimas ar paukščių čiulbėjimas – paprasčiausi monotoniški garsai sumažina nerimą.

– Kalbame apie kūno higieną. O ar yra minčių higiena? Kaip siūlytumėte kiekvienam žmogui dirbti su savimi? Pasijoti mintis? Ar to reikia?

– Labai geras klausimas. Taip jau yra, kad dažnai mes įpratę labiau rūpintis savo kūno poreikiais, sportuojame, mankštinamės, dauguma sveikai maitinamės. Žinoma, tai būtina, tačiau lygiai taip pat mums yra svarbi ir minčių higiena. 

Palaikyti tinkamą minčių higieną nėra taip paprasta. Jeigu viduje yra daug pykčio, nuoskaudų, nerimo, būtina juos išsakyti, išjausti. Ir tik tada galima kalbėti apie šviesių minčių įsileidimą į save. Jeigu pykčio, nerimo yra per daug ir tai nebepadeda, vertėtų kreiptis į specialistą.

Yra ir keletas paprastų minčių higienos pratimų, kuriuos klientams patariu praktikuoti kasdien. Pavyzdžiui, išrašyti visas neigiamas emocijas ant popieriaus lapo. Tai padeda perorganizuoti mintis ir jausmus apie sunkius išgyvenimus, skatina apie įvykius galvoti kitaip. Arba kiekvieną vakarą, prieš einant miegoti, padėkoti sau už tris dalykus, kuriuos nuveikėte per dieną.

– Ar mūsų viešame gyvenime matote daug narcizų? Koks žmogus jums yra narcizas?

– Šiais laikais narcizo etiketė klijuojama bet kam, kas trokšta garbės ir yra savanaudis. Narcizas yra žmogus, kuris jaučiasi svarbiausias. Jam reikia nuolatinio įvertinimo, pripažinimo. Narcizai yra simpatiški ir charizmatiški, daug dėmesio skiriantys fiziniam grožiui, bet mažai kreipiantys dėmesio į savo vidų, t. y. savo dvasinėms vertybėms. Jie dažnai manipuliuoja, elgiasi savanaudiškai, jiems trūksta empatijos kitiems žmonėms. 

Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, iš tiesų, narcizai – tai žmonės, negebantys mylėti savęs. Tik gavę patvirtinimą iš aplinkos, jie jaučiasi gerai, nes patys negeba savęs mylėti. Narcistinė asmenybė formuojasi vaikystėje. Tam didelę įtaką turi vaiko santykiai su tėvais.

Tuo tarpu Froidas manė, kad nežymus narcisizmas būdingas kiekvienam žmogui, tačiau per didelis jo kiekis traktuojamas kaip patologinė savimeilė. Kai žmogus sugeba suderinti savanaudiškumą ir altruizmą, gebėjimą įsiklausyti ne tik į savo rūpesčius, bet ir į kitų – toks savybių derinys nėra blogas.   

– O gal mylėti save – gerai ar net privalumas?

– Meilė sau – tai būtinybė. Kartais girdžiu, kad mylėti save – tai savanaudiška. Tarsi meilė sau būtų kažkoks neigiamas ir visuomenėje nepriimtinas dalykas. Atrodo, kad jeigu labai save myli, tai nepakankamai stengiesi dėl kitų. Tačiau iš tiesų, meilė sau – tai gebėjimas pažinti save, priimti save tokį, koks esate. Nebūtinai reikia manyti, kad jeigu labai save mylite, tai leisite sau viską. Tai reiškia, kad gerbiate save ir savo kūną, stengiatės augti ir tobulėti. Tačiau kad ir kaip būtų keista, išmokti mylėti save nėra taip paprasta. 

Negebėjimas savęs mylėti tampa didele problema žmogui. Juk nemylint savęs, mylėti kitą yra neįmanoma.  Iš tikrųjų, nuo meilės sau priklauso mūsų sėkmė gyvenime. Svarbiausia yra įsisąmoninti, kad sau esi svarbiausias, kai vertini save, priimi save tokį, koks esi. Tai didžiulis darbas su savimi, kuriam kiekvienas iš mūsų turėtume skirti didžiausią dėmesį. 

Savo klientams visada patariu, kaip padėti sau, pirmiausia, tai pasirūpinti savimi – jūsų poreikiai jums yra svarbiausias dalykas. Pradėti nuo mažų žingsnelių, pavyzdžiui, kasdien sakyti sau gražius dalykus, už ką save mylite ir esate sau dėkingi. Atleisti sau, kai kažkas susiklosto ne taip. Jeigu kažkas nepavyksta – nesigėdyti prašyti pagalbos. Ir labai svarbu pasakyti ,,ne“, kai pačiam ko nors nesinori daryti. Stebėti savo progresą ir nuolat jį įvertinti.

– Jūs – tokia kunkuliuojanti gera nuotaika. Koks yra jūsų geros nuotaikos užtaiso receptas?

– Vienas svarbiausių gebėjimų gyvenime – išmokti jausti malonumą pačiuose paprasčiausiuose dalykuose. 

Kartais atrodo, kad mūsų laimė yra kažkur ten, už horizonto. Kai nusipirksiu namą – būsiu laimingas. Kai baigsiu šį darbą, va, tada aplankys laimė. Kai baigsis žiema – tada viskas bus gerai. Bet iš tiesų viskas, ką mes turime, – tai tik čia ir dabar.

Manau, kad tai mano duotybė mokėti džiaugtis smulkmenomis. Kai džiugina geras oras, kelionė prie jūros ir maudynės jūroje, skani kava, pokalbis su drauge, turguje pirktos kvepiančios daržovės, uogos, tada ir nuotaika puiki. Kuo daugiau patiriame gerų emocijų, tuo mažiau mumyse lieka vietos pykčiui, nusivylimui,  nerimui.

– Jūs daug metų dirbote Kretingos SODRA direktore. Kas jus paskatino, jau sulaukus 40, radikaliai pakeisti gyvenimo būdą – baigti psichologijos ir psichoterapijos studijas?

– Gal tai pasąmoninis, vidinis poreikis mokytis. Žmogaus gyvenime mokymasis vyksta nuolat. Mokymasis mūsų smegenims tai tarsi maistas mūsų kūnui. Kai man suėjo 40, užauginau vaikus, pajaučiau, kad vienas gyvenimo etapas baigėsi ir atėjo metas žengti į kitą. Praplėsti akiratį, geriau suprasti save ir kitus, susitikti su naujais žmonėmis. Tai ir noras pažinti save, pagerinti gyvenimo kokybę. Juk mokymasis suteikia ir daugiau galimybių. Aš tikiu, kad gyvenimas po 50-mečio tik prasideda ir savo pavyzdžiu galiu paskatinti ir kitus, kad mokytis niekada nevėlu. Tikiu, kad šiame gyvenimo etape turime prikaupę žinių, kurios gali padėti ne tik mums patiems, bet ir aplinkiniams. 

– Mano draugas žiūri laidas apie psichologiją ir skaito psichologijos knygas. Ar to pakanka tapti geru psichologu, labiau suprasti save ir aplinkinius?

– Manau, kad jūsų draugas žengia teisingu keliu – jis mokosi pažinti save ir aplinkinius. Tai labai svarbu. Knygos, filmai, seminarai – bet kokia informacija, kuri suteikia psichologinių žinių, yra naudinga. 

Banalu, bet kiekvienas ilgimės gražesnio gyvenimo, norime gražesnių santykių. Tada kyla klausimas – ką aš padariau, kad mano gyvenimas būtų geresnis. Teorinės žinios yra gerai, jos padeda suprasti įvairius procesus. Tačiau norint padėti sau, teorijos neužtenka. Reikia daryti veiksmus, kad atsirastų įprotis. Juk žmogaus gyvenime svarbiausia yra patirtis. Todėl jeigu gyvenime susiduriama su rimtesniais sunkumais, savipagalbos knygų gali neužtekti. Tam reikalinga veikla – mokytis išreikšti savo emocijas, dar kartą išgyventi savo negatyvius jausmus, juos priimti. 

– Kokią knygą būtinai rekomenduojate perskaityti? 

– Mano asmeninė favoritė: Irvino D. Yalomo knyga „Kai Nyčė verkė”. Irvinas D. Yalomas – amerikiečių psichoterapeutas, literatūros kūrinių, atspindinčių jo, kaip mokslininko, psichoterapeuto ir pedagogo, idėjas ir įsitikinimus, autorius. Pats autorius šią knygą vadina psichoterapiniu romanu. Tai knyga, kurioje autorius psichoterapijos procesą aprašo gyva literatūrine kalba, todėl tikiu, kad galėtų tapti daugelio puikiu vasaros skaitiniu. 

Norintiems sustiprinti savo emocinę būseną ir pasikalbėti, kreipkitės [email protected] arba tel. 8 602 75768.