Prisiminimais, kūryba ir veikla vainikuota Šventosios bendruomenės šventė

Šventoji miega? Netiesa. Ji bunda, ir tai savaitgalį labai gražiai parodė ir įrodė puiki miestelio dabartį ir praeitį supynusi šventė, skirta Baltų vienybės dienai, kurioje būta ir parodų, ir gražios šventojiškių sueigos, ir bendros maldos Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčioje, po kurios skliautais skambėjo maldos bei giesmės lietuvių ir latvių kalbomis.

Susirinko visi
„Mes, baltai – čia gimę, augę, savo gyvenimą lipdę, vaikus auginę; senbuviai, senųjų kuršių palikuonys, lietuviai, žemaičiai; uostą, miestelį statę; jūroje – motulėje žvejoję, jūrą, vėjus ir smėlį pamilę... Susitikime Šventojoje, apgaubkime ją prisiminimų, kūrybos ir veiklos vainiku“, – dviem gyvom likusiom baltų kalbomis – lietuvių ir latvių – į šventę, skirtą Baltų vienybės dienai, šventojiškius ir ne tik juos kvietė renginių organizatoriai: liepos mėnesį įsikūrusi Šventosios seniūnijos gyventojų bendruomenė bei VšĮ „Šventosios ženklai“.
Ir susirinko, ir suvažiavo į šventę visi: tiek esantys, tiek buvę šventojiškiai, tiek neseniai čia šaknis įleidę, tiek nuo savo senųjų šaknų kiek atitolę, bet mylintys šį puikų pajūrio miestelį, jo dabartį ir praeitį. Ir tikintys Šventosios ateitimi.

Jūra įspūdžių
Dar prieš oficialiąją pirmosios šventės dalies – parodų pristatymo, kurių būta toli gražu ne vienos  – pradžią šventojiškiai bei miestelio svečiai iš Palangos, Klaipėdos, Kretingos ir, žinoma, kaimyninės Latvijos būriavosi prie lauke šalia kultūros centro „Eldija“ bei ant jos sienų eksponuotų parodų. Griežiant „Mėguvos“ muzikantų tercetui – šventojiškiams Stasiui ir Silvai Sendrauskams bei „Mėguvos“ instrumentinės grupės vadovei Dianai Šeduikienei, šventės svečiai, vis pajuokaudami, kad šventojiškiai moka geriau melstis nei palangiškiai – tie „Palangos stalo“ šventei išmeldė saulėtą, bet labai vėjuotą dieną, Šventojoje gi saulė žeme be jokio vėjelio ritinėjosi, - apžiūrinėjo miestelio istoriją menančias fotografijų ekspozicijas.
Malonu buvo stebėti ir klausytis, kaip lietuvių, žemaičių ir latvių kalbomis žiūrovai aptarinėjo ekspoziciją.
„Va, žiūrėkite, čia mano močiutė“, - džiaugėsi vienas iš senos šventojiškių giminės – Perkumų – atstovų, apžiūrinėdamas vienos iš renginio organizatorių Audronės Bukauskienės parengtą ekspoziciją.
„Ne, ne, čia ne tie, čia Kikals šeima“, - latviškai bičiulei aiškino garbaus amžiaus moteris.
„O čia, nuotraukoje „Krato silkes“, mano mama. Nepamenu tik, ar 1953 ar 1955 metai“, - džiaugėsi kita moteris.
„Vaje, o čia – mūsų mokyklos laida“, - girdėjosi nuostabos kupini balsai. Ir čia pat pulta dalintis žiniomis: kas ką veikia dabar ir kas ką iš buvusių klasės bičiulių paskutinį kartą matė.
„Šitoj nuotraukoj ir aš iš krašto buvau, bet mane nukirpo“, - atsiduso nebe pirmos jaunystės vyriškis, rodydamas į 1939 metų fotografiją.
„Kaip būtų gerai, jeigu turėtume muziejų, nes viskas, kas projekto „Šventosios žemės atminties ženklai“, kuriam bendruomenės taryba skyrė finansavimą, sukurta, tikrai verta muziejaus ekspozicijos“, - vienas per kitą šventojiškiai ir miestelio svečiai sakė projekto iniciatoriams A. Bukauskienei ir Petrui Baronui bei patarimais ir istorine medžiaga jiems padėjusiam Mikeliui Balčiui.

Grąžinti istorinę atmintį
Tarti įžanginį žodį A. Bukauskienė pakvietė kraštotyrininką, archeologą, kolekcininką ir tikrą Šventosios žemės šviesuolį Mikelį Balčių.
„Sveiki visi, atvykę į Baltų vienybės dienai skirtus renginius, - pasveikino susirinkusiuosius M. Balčius. – Dabar kartais susidaro toks įspūdis, kad Šventosios žemė – it kokia „paparašaika“ ant didžiojo Palangos kelio. Kad taip nesijaustume ir kad kitiems toks įspūdis nesusidarytų, nusprendėme grąžinti šventojiškiams istorinę atmintį ir pasididžiavimą savimi bei mūsų praeitimi“.
M. Balčiaus parengtojoje ekspozicijoje, kurioje apžvelgiama miestelio, uosto, amatų, religinių bendruomenių ir mokyklos istorija, surinkti eksponatai, menantys dar 1679 metus.
Pasakodamas apie tai, ką turi galimybę pamatyti svečiai, M. Balčius priminė ir tai, kad, pavyzdžiui, 1922 metais kuršių žemėje, latvių bendruomenėje Šventojoje gyveno tik du lietuviai, ir tie patys – samdiniai. Tada reikėję lietuviams būti labai atsargiais ir diplomatiškais tokioj aplinkoj gyvenant.
„Įgyvendindami projektą, pradėjome nuo senųjų Šventosios giminių ir šeimų. Eidami istorijos puslapiais, dėliodami nuotraukas, kurias sunešė šventojiškiai, priėjome iki 1939-ųjų – toliau nespėjome. Pažiūrėkite į nuotraukas: koks gyvas buvo miestelis, kokie pilni gyvybės žmonių veidai. Ne taip kaip dabar: išeini vasarą į Šventąją, ir žmogaus nesutiksi: vieni „kompelninkai“. Nežinau, ar tai gerai... Bet džiugu šiandien čia matyti tikrus žmones. Ir labai norėtųsi šį projektą pratęsti“, - kalbėjo M. Balčius.

Net šešios parodos
Istorinės Šventosios atminties budintojui Mikeliui Balčiui A. Bukauskienė ir P. Baronas įteikė pačių sukurtą Šventosios istorijos knygą, kurią dar galima pildyt – su viltimi, kad tai bus padaryta. Ir – spalvingą rudens gėlių puokštę: mat tikroji Baltų vienybės diena buvo praėjusį savaitgalį, kai Palanga klegėjo prie ilgojo stalo, ir į rugsėjo 28-29 atkeltoji šventė sutapo su Mykolinėmis.
Nutilus M. Balčiui skirtiems aplodismentams, A. Bukauskienė trumpai supažindino, kokias ekspozicijas gali išvysti šventės svečiai. Be M. Balčiaus surinktos ir sistemintos istorine bei kultūrine fotografijose atsispindinčios medžiagos apie Šventąją: miestelio, uosto kūrimą tarpukariu, senbuvius, pristatoma ant dviejų stilizuotų burių A. Bukauskienės parengta meninė kompozicija apie senąsias, net 17 a. siekiančias šventojiškių gimines, kurių palikuonys čia gyvena ir šiandien.
Prie Šventosios istorinių fotografijų parodos savo  apie 1970 m. darytomis žvejų nuotraukomis prisijungė ir iš Šventosios kilęs fotomenininkas Leonardas Skirpstas, nuoširdžiai pasidžiaugęs bendruomenės narių iniciatyva parengtu projektu bei surengta švente. „Niekada jokia valdžia nieko nepadarys ir nesugalvos, padaryti gali tik žmonės, bendruomenė, rašydami ir įgyvendindami projektus. Ir – būkim optimistai: tegul Šventojoje menkai besijaučia rūkomos žuvies kvapas, tikėkime, kad vis dėlto turėsime uostą, kuriame mirksės laivų žiburiai“, - kalbėjo L. Skirpstas.
Čia taip pat buvo galima pasigrožėti bibliotekoje eksponuojamais dailininkų darbais, sukurtais rugpjūčio pabaigoje Šventojoje vykusio menininkų simpoziumo-plenero „Šventosios žemės atminties ženklai“ metu. Tąkart vietos verslininko, projekto rėmėjo Domininko Jurevičiaus poilsinėje visą savaitę gyveno šeši dailininkai: Nijolė Vilutienė (Vilnius), Arturas Makštutis (Liškiava), klaipėdiečiai Saulė Želnytė, Dovilė Kviekštaitė, Algimantas Ramanauskas ir Dalia Čistovaitė. Prie jų savo kūryba prisijungė seni projekto dalyviai – klaipėdietė Vaidė Gaudiešiūtė, palangiškės Gražina Oškinytė-Eimanavičienė ir Miglė Jonaitienė, bei patys plenero organizatoriai šventojiškiai A. Bukauskienė ir P. Baronas. Šventės metu į ją atvykusiems plenero dalyviams bei mecenatui D. Jurevičiui buvo įteikti parodos „Šventosios žemės atminties ženklai“ bukletai.
„Dalijamės su jumis savo svajonėmis ir tuo, kaip įsivaizduojame, kokia Šventoji galėtų būti ateityje: su kultūrinėmis ir ekonominėmis erdvėmis, nebe merdinti, o atsigavusi, tačiau nepamirštanti savo istorinės praeities“, - tokiu laišku į susirinkusiuosius kreipėsi projekto „Šventosios upės kelias“ bendraautorius Andrius Bukauskas, kūręs jį kartu su Juliumi Baronu.
Gražiu žodžiu paminėta ir  kultūros centro patalpose eksponuojama šventojiškių Rasos Brigmanaitės-Budginienės, Dalios Bakaitės-Skersienės, Modestos Paulauskaitės, Birutės Paurienės ir Teodoros Januitienės kūrybos paroda.
Daug dėmesio susilaukė šventojiškio žurnalisto ir buriuotojo Kęstučio Oginsko parengta marinistinio paveldo paroda, kurioje eksponuojami ir penkių laivų brėžiniai, ir Šventosios uosto žemėlapiai, pradedant leitenanto Riudingerio 1668 m. parengtu Šventosios uosto planu iki 1971-1985 m. rengtojo žuvininkystės ūkio projekto bei edukacinės laivų statyklos – muziejaus architektūrinės idėjos.
„Dievuliau, negi XVII amžiuje mes buvome gudresni negu dabar? Tada uostas buvo, - atsiduso viena šventojiškė, prisiminusi, kokia graži buvusi naujojo uosto atidarymo ceremonija ir kaip po poros savaičių, vaikštinėdama su anūkais ji išvydusi „apsireiškimą“. – Einame audringą dieną, ir žiūrime: ten, kur prieš porą savaičių matėme plaukiant jachtas, vandeniu berniukas pareina. Ogi smėliu visą įplaukos kanalą užnešė“.
Beje, apie šventojiškių kovą su smėliu, kurį po audrų nupustydavo iki pat dabartinio Miško tako, papasakojo ir fotografijas pakomentavo D. Mikalauskaitė, priminusi, jog Šventoji pradėta apželdinti 1926-1928 m., ir vėliau tai aktyviai darė visi miškininkai ir girininkai – nuo M. Daujoto iki R. Kviklio ir jų darbų tęsėjų šiandien.
„Pamenu, kaip jūs projektą „Šventosios žemės atminties ženklai“ pristatėte bendruomenės tarybai. Ir labai džiaugiuosi, kad buvo nuspręsta jį finansuoti: net netikėjau, kad visaks taip puikiai pavyks. Noriu ne tik pasidžiaugti, bet ir paraginti tęsti projektą ir kitąmet“, - sakė Šventosios seniūnas Eugenijus Čilinskas.

Bendruomenės sueiga
O pavakare į Šventosios pagrindinės mokyklos salę susirinkę miestelio bendruomenės atstovai bei garbūs svečiai    galėjo susipažinti su šventojiškių kūryba, darbais, pasiklausyti ir pasižiūrėti vietos muzikantų, šokėjų, dainininkų. Ir – iš naujo susipažinti su visomis mažosiomis bendruomenėmis, iš kurių susideda didžioji Šventosios bendruomenė, bei pasidalinti mintimis.
Skambant Šventosios himnui, renginio vedėjos A. Bukauskienės ir gražiais istoriniais kuršių rūbais pasidabinusios Martos Sprogytė s pakvietė į salę įnešti miestelio vėliavą, kurią atnešė Šventosios herbo kūrėjas P. Baronas ir seniūnas E. Čilinskas.
Vakaro, perpinto vyresnių, jaunųjų ir mažųjų dainininkų atliekamomis dainomis – tokių ovacijų, kuriomis buvo sutiktos mažosios „Tramtatulio“ laureatės Godos atliktos žemaitiškos liaudies dainos seniai neteko girdėti, - pagardinto šokėjų Katrinos ir Kasparo atliktų pramoginių šokių ir visų susirinkusiųjų kartu su Kultūros centro moterų ansambliu, vadovaujamu J. Tubino, sudainuotomis dainomis (beje, latvių liaudies dainą, skirtą žvejams, su labai smagiu priedainiu traukė ir Palangos meras Šarūnas Vaitkus), - metu scenon kilo ir prisistatė tiek bendruomenės, tiek vyresni ir jaunesni šventojiškiai, garsinantys savo gimtąjį miestelį. Ir visi gavo dovanų - knygą „Palangos istorija“, o bendruomenėms meras Š. Vaitkus ir seniūnas E. Čilinskas įteikė Šventosios vėliavą.
Plačiai Šventosios medžiotojus, kurių yra 12, ir pačią medžiotojų bendruomenę pristatė Algis Norkus. Kadangi, kaip buvo pajuokauta, žvejai dar negrįžę iš jūros, ši bendruomenė žodį perleido gintaro rinkėjams. Juos gyvai ir šmaikščiai pristatė M. Balčius, papasakojęs, kokiam vėjui pučiant galima ramiai miegoti, o kokiam papūtus reikia šokti į kelnes, griebti keselius ir bėgt į pajūrį gintarauti.
Apie miškininkų bendruomenę ir jų darbus pasakojo Šventosios girininkas Egidijus Japertas, padovanojęs pušelę Šventosios bendruomenės pirmininkui Valdžiui Skudikiui. Eilėmis prisistatė lopšelio-darželio „Sigutė“ bendruomenė, o Šventosios pagrindinės mokyklos moksleiviai, diriguojami direktorės pavaduotojos ugdymui Danutės Petkienės, parengė visą mini spektaklį, kuriame, smagiai žaidžiant skaičiais, pristatyta pavasarį 75 metų jubiliejų minėsianti mokyklos, išleidusios 1 tūskt. 369 abiturientus, bendruomenė.
Savo kūrybos eiles skaitė buvusių mokytojų bendruomenės atstovė, nuo 1964-ųjų Šventojoje gyvenanti Birutė Jereminienė, evangelikų liuteronų bendruomenę, vienijančią apie 200 tikinčiųjų, pristatė Juris Putris. Katalikai kažkodėl buvo nedrąsūs... Pagerbta buvo šventojiškė moksleivė Gabija Petrauskaitė, epistoliarinio rašinio pasauliniame konkurse laimėjusi bronzą, ir Lietuvoje, Latvijoje, Baltijos šalyse bei Europoje prizus ir čempiono titulus renkantis lenktynininkas Tomas Jurevičius.
Seniūniją pristatyti scenon pakilo E. Čilinskas, pradėjęs nuo to, kad joje – du darbuotojai: seniūnas ir pavaduotoja Elena Vigelienė. Jai, kuruojančiai melioracijos klausimus, algą moka Žemės ūkio ministerija, tad Palangai pavaduotoja kainuojanti pigiai. Tačiau dirbanti labai rimtą darbą, kuriame kartais tenka susidurti ir su tarptautinio masto problemomis – kai Šventosios bebrai užtvenkia kanalus, ir Latvijoje vanduo ima semti ne tik laukus, bet ir skandinti sodybas bei Papę: mat per Šventosios polderius pumpuojamas ir brolių latvių perteklinis vandenėlis.
„O aš – ką: ką duoda, tą dirbu, - smagiai juokavo seniūnas, pasinaudojęs proga – kad jau prileido prie mikrofono – padėkoti ir apdovanoti šventojiškius. Už rekordinio Joninių vainiko pynimą padėkota Šventosios bendruomenės tarybos pirmininkei Irenai Galdikienei, už Žvejų šventės organizavimą ir tradicijos tęsimą – Jolantai Grišinienei, už bendruomenės vienijimą –  seniūnaičiui R. Šeštokui, Brigmanų ir Sendrauskų šeimoms, o Sprogių šeimai – už iniciatyvas.
Paskutinis žodį tarė liepos mėnesį įregistruotos Šventosios bendruomenės pirmininkas Valdis Skudikis, visų pirma padėkojęs bendruomenės steigimo idėjos autoriui Kęstučiui Oginskui ir visiems, kurie idėją palaikė. „Susibūrėme, kad palengvintume dalią seniūnui, kad jie ne vieni su pavaduotoja būtų kariai už miestelio gerovę. Junkimės ir bendromis jėgomis dirbkime tam, kad Šventoji taptų miesteliu, kuriame būtų jauku gyventi, ir kurortu, kuriame malonu poilsiauti“, - sakė V. Skudikis.
O pačioje vakaro pabaigoje darbuotis Šventosios labui buvo paragintas miesteliui Palangos miesto taryboje atstovaujantis Vaidas Šimaitis.
Ir – gražiai visame vakare atbuvęs, kartu su šventojiškiais arbata ir darbščių šeimininkių iškeptais pyragais vaišinęsis bei kaip niekada daug šypsojęsis ir gera nuotaika spinduliavęs Palangos meras Šarūnas Vaitkus buvo pakviestas atvykti ne tik į šventę, bet ir į susitikimą su bendruomene aptarti miesteliui aktualių problemų. Tą jis pažadėjo padaryti artimiausiu metu, ir atvykti ne vienas, o kartu su įvairias sritis kuruojančiais Savivaldybės administracijos specialistais.