Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai Palangoje – dvidešimt penkeri

Šį lapkritį sukako 25 metai nuo tos dienos, kai susirinkę Kurhauze Palangos politiniai kaliniai ir tremtiniai įkūrė „Tremtinio klubą“, vėliau išaugusį į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos filialą. Sukaktis paminėta iškilmingais renginiais praėjusį ketvirtadienį ir jaukia vakarone šeštadienį, kurios metu dalintasi prisiminimais apie visą dvidešimt penkerių metų kelią ir juo žengusius bei žengiančius bičiulius.

„Kokie mes jauni...“
„Kokie mes jauni – mums tik dvidešimt penkeri“, – šeštadienį šypsojosi į viešbučio „Žydroji liepsna“ konferencijų salę besirenkantys Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos filialo nariai. „Išties jauni, o energijos jums gali pavydėti ir tie, kurie dar jaunesni“, – nuoširdžiai pritarė į 25-ajam jubiliejui skirtą vakaronę besirenkantys svečiai.
Visus ateinančius pasitiko patį pirmąjį Palangos filialo žingsnį menantis nuo laiko kiek pageltęs 1988 metais rašytas skelbimas: „Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Palangos miesto taryba. Š.m. lapkričio 12 d. (šeštadienį) 16 val. „Anapilio“ salėje (J. Basanavičiaus 39) įvyks „Tremtinio klubo“ steigiamasis susirinkimas. Org. Grupė“.
Susirinkę salėn, papuošton Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos filialo vėliava bei sušildytą degančių žvakučių liepsnelėmis, bendro likimo ir bendrų idėjų suvienyti palangiškiai dalijosi prisiminimais, siekiančiais ir 25 metus, ir dar daugiau metų atgal. Ir visai naujais: pasidžiaugta, kaip gražiai buvo paminėtas jubiliejus ketvirtadienį, kai politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovai aplankė atmintinas vietas. Žvakės buvo uždegtos ir vainikai padėti prie paminklo žuvusiems Kardo rinktinės partizanams šalia atstatyto bunkerio Žibininkuose, prie Tremtinių kryžiaus Palangoje ir prie paminklo generolui Jonui Žemaičiui – Vytautui, visos Lietuvos partizanų vadui, Laisvės kovų sąjūdžio prezidiumo pirmininkui, ketvirtajam Lietuvos prezidentui. Prisiminta ir bendra malda ketvirtadienį Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje aukotose šventose Mišiose.

Nusilenkė išėjusiems...
„Daugelis Lietuvos žmonių kovėsi su ginklu rankoje už savo Tėvynės laisvę ir žuvo, daugelis kalėjo sovietų lageriuose ir kentėjo tremties sunkumus, – pakvietusi susirinkusiuosius sugiedoti Lietuvos himną prabilo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos filialo pirmininkė Irena Galdikaitė. – Ne visi sugrįžo, ne vieno kaulai liko amžino įšalo žemėje, o ir grįžusieji ne visi sulaukė laisvės vėjo Lietuvoje ir Lietuvos atgimimo. Metai eina, ir negailestingai, kaip rudeninis lapus nuplėšiantis vėjas, praretino buvusių politinių kalinių ir tremtinių gretas. Visų tų kovojusių ir kentėjusių širdyse degė kaitri liepsna, ir tos liepsnos kaitrumas atvedė mus visus į atgimimą, į Nepriklausomybę“.
Paminėjusi, kad simboliškai uždegtų žvakelių rausvai plazdanti liepsna primena visus tuos, kurių jau nebėra, tuos, kurie padėjo ateiti į laisvę ir susigrąžinti savo tautinę vėliavą, I. Galdikaitė pakvietė bendražygius pagerbti atgulusius amžino poilsio tylos minute.

Susibūrė
1988-ųjų lapkritį
„Prieš dvidešimt penkerius metus visi Lietuvos politiniai kaliniai ir tremtiniai įkvėpę laisvės vėjo ėmė burtis į Tremtinių klubus. 1988 metų lapkričio 12-ąją įvykusiame buvusių politinių kalinių ir tremtinių susirinkime Palangoje buvo įsteigtas klubas „Tremtinys“ – tuo metu trečiasis toks klubas Lietuvoje. Jam vadovauti buvo išrinkta Vida Galdikienė“, – priminė I. Galdikaitė, perdavusi žodį pirmajai klubo vadovei.
„Šiandien, matydama jus visus, galiu tik pasidžiaugti ir kartu dar kartą stebėtis tuo, kad man teko laimė vadovauti besisteigiančiam klubui. Ir itin džiaugiuosi matydama čia labai daug prie klubo steigimo ir pirmųjų veiklos žingsnių prisidėjusius tuometinės mūsų Tarybos narius Arūną Mateiką ir Antaną Tranyzą“, – kreipėsi į bendražygius V. Galdikienė.
Nuo pirmųjų Sąjūdžio dienų į jo veiklą įsiliejusi moteris prisiminė ir patį klubo steigimo idėjos gimimą, ir geru žodžiu paminėjo šviesios atminties architektą Gintautą Likšą, padėjusį sukurti į steigiamąjį Tremtinių klubo susirinkimą kviečiantį skelbimą.
„Jeigu atkreipėte dėmesį, mes planavome rinktis „Anapilyje“. Tačiau prieš pat paskelbtąją susirinkimo dieną sužinojome, kad ten mūsų neįsileis. Ačiū amžiną atilsį gerbiamam Taujeniui – jis mus įsileido į Kurhauzą. Ir prieš susirinkimą prie „Anapilio“ budėjo vyrai, visus ateinančius perspėję, jog renkamės kitoje vietoje“, – pasakojo pirmoji Tremtinių klubo vadovė.
V. Galdikienė sakė, tada dar beveik nieko iš palangiškių tremtinių bei politinių kalinių nepažinojusi – tik vienoje klasėje su ja buvusį A. Tranyzą. Ir labai jaudinosi matydama, kaip į Kurhauzą renkasi palangiškiai, kaip jie ant sienos pakabintame didžiuliame tuometinės Tarybų Sąjungos žemėlapyje adatėlėmis pažymi vietas, į kurias buvo ištremti ar kuriose kalėjo.
Be jaudinančių ir malonių prisiminimų V. Galdikienė prisiminė ir tai, kad salėn rinkosi ne vien tremtiniai ir politiniai kaliniai. Buvo ten žmonių, kuriuos pirmoji klubo vadovė aiškiai įvardino saugumiečiais: daugiau jų susirinkimuose matyti neteko.
Paminėjusi pirmuosius klubo žingsnius – ir dalyvavimą saviveikloje, ir laikraščio lietuvių ir anglų kalbomis leidimą, V. Galdikienė prisiminė ir didžiulį nerimą prieš sausio 13-ąją, kai iš centrinės politinių kalinių ir tremtinių sąjungos būstinės Kaune buvo gauti įspėjimai slėpti visus surinktus prisiminimus, visą turimą medžiagą, kuo mažiau bendrauti telefonu...
„Kodėl ir tai šiandien primenu? Todėl, kad manau, jog net ir dabar jaučiu svetimų jėgų įtaką. Visa tai matoma per televiziją, atsispindi spaudoje. Visiems linkiu būti budriais. Ir – sveikatos, ištvermės bei Dievo palaimos“, – kalbėjo V. Galdikienė.

Įamžintos akimirkos  
„O dabar ne tik žodžiais, bet ir vaizdais kviečiu prisiminti mūsų veiklą. Greitu žingsneliu perbėgsime per Palangos „Tremtinio“ klubo, skyriaus, filialo – taip keitėsi pavadinimai – veiklos dvidešimt penkerius metus. Į tas akimirkas, kurios Kazimiero Algirdo Pečiukonio dėka įmažintos jo skurtame dokumentiniame filme“, – sakė I. Galdikaitė.
Apie pusę valandos trukusiame filme sudėtos ir nuotraukos, ir filmuotos medžiagos ištraukos iš pačių įvairiausių įsimintinų renginių ir švenčių. Čia ir klubo dešimtmečio, ir dvidešimtmečio minėjimo vaizdai, paminklinio akmens prie buvusios KGB būstinės atidengimas, minėjimai prie Tremtinių kryžiaus bei generolo J. Žemaičio paminklo bei dar visa eilė prisiminimus keliančių įvykių fragmentų. Prisiminimus, kurie ir džiugūs, ir skaudūs, nes į dvidešimt penktąjį jubiliejinį renginį susirinko toli gražu ne visi tie, kurie žvelgė į sėdinčius prie stalų iš ant sienos kabančio ekrano...
Žiūrėdami filmą, palangiškiai politiniai kaliniai ir tremtiniai braukė ašarą klausydami vergų choro iš Dž. Verdžio operos „Nabukas“ ir pritarė dainai „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos...“ O peržiūrėję juostą, kaip pajuokavo I. Galdikaitė, visi patys sau sugiedojo „Ilgiausių metų“.
Padėkos žodžiai nuskambėjo visiems buvusiems ir esamiems Palangos filialo nariams bei filialui vadovavusiems pirmininkams: V. Galdikienei, A. Paulauskui, B. Litvinienei, P. Gabrėnui, J. Zoberniui, J. Šatkauskui. Gėlių puokštę su nuoširdžiausia padėka už dabartinį vadovavimą skyriui visų bendražygių vardu I. Galdikaitei įteikė Algirdas Benetis.

„Esame dėkingi jums...“
„Visada labai malonu matyti jus – tokius ryžtingus ir vieningus, – su jubiliejumi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos filialo narius sveikino miesto meras Šarūnas Vaitkus. – Su dideliu susidomėjimu žiūrėjau filmą, nukėlusį mus ir dešimt, ir dvidešimt, ir dar daugiau metų atgal. Žinau, kad jums teko išgyventi labai daug, matyti to, ko daugeliui matyt ir išgyvent neteko. Nuolat kartoju: būtent jūsų dėka mes turime laimę gyventi nepriklausomoje Lietuvoje. Pritariu poniai Vidai ir linkiu: nepasiduokime intrigoms, nepasiduokime bandantiems skaldyti mus ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Mylėkime mūsų jauną valstybę taip, kaip jūs visada ją mylėjote ir mylite. Šiandien jums, jūsų vaikams bei anūkams ir savo, ir miesto Tarybos, ir Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų Palangos skyriaus vardu, linkiu sveikatos ir meilės Lietuvai“.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininko Edvardo Strončiko pasveikinimą perskaitė I. Galdikaitė. „Labai gaila, kad iš LPKTS vadovybės niekas neturės galimybės atvykti į LPKTS Palangos filialo – skyriaus jubiliejaus šventę. Bet, nors ir elektroniniu būdu, mes sveikiname kad ir negausų, bet labai stiprų Palangos politinių kalinių ir tremtinių būrį, dėkojame už reikšmingus nuveiktus darbus Palangai ir Lietuvai per 25 veiklos metus“, – rašoma sveikinimo laiške.

Padėkos ir garbės ženklai
„Sveikinu jus su didžiule švente, – į bendražygius kreipėsi LPKTS Klaipėdos apskrities koordinatorius Mykolas Endziulaitis, perdavęs ir Klaipėdos PKTS pirmininko Pranciškaus Vytauto Mickaus sveikinimus. – Man dažnai yra tekę dalyvauti ir jūsų susirinkimuose bei posėdžiuose, ir tuose skausminguose momentuose, kai lydėdavot amžino atilsio tris buvusius filialo pirmininkus. Turiu pasakyti: jūs – labai stiprūs, vieningi ir galingi. Visada malonu jus matyti ir girdėti. Čia, Palangoje, viskas visada vyksta itin gražiai ir šventiškai – toks įspūdis, kad jus visus gaubia ypatinga aura. Aš išties tikiu, kad viskas Lietuvoje visų mūsų pastangomis bus taip, kaip norime mes, o ne kas nors iš kairės ar iš dešinės, o labiausiai – iš rytų“.
M. Endziulaitis, perskaitęs Justino Marcinkevičiaus posmą „Kiekvienas paliekam pėdas žemėj, kai einam laukais. Jei gilios – ilgai jos išlieka, jei teisingos – tampa keliais“, jubiliejaus proga įteikė LPKTS pirmininko Povilo Jakučionio ir valdybos pirmininko E. Strončiko pasirašytus padėkos raštus bei garbės ženklus Palangos filialo nariams.
Padėkos už aktyvią ilgametę veiklą įprasminant Lietuvos laisvės kovų, trėmimų, skaudžios tautos istorijos atminimą, už jaunesnės kartos patriotinį ugdymą įteiktos Vidai Galdikienei, Arūnui Mateikai, Antanui Tranyzui, Kazimierui Algirdui Pečiukoniui, Irenai Poškaitei, Staselei Petrauskienei, Adelei Drungilienei, Aleksandrai Genčienei, Zitai Raštutytei, Onutei Veličkaitei Gricienei.
Padėkos už ilgametį nuoširdų darbą, už rezistencinio pasipriešinimo ir tremties istorijos išsaugojimą ateities kartoms, už jaunesnės kartos patriotinį ugdymą bei 3-iojo laipsnio LPKTS žymenys „Už nuopelnus Lietuvai“ įteikti Stefanijai Večerskytei-Daukšienei, Irutei Stonkienei, Genovaitei Magdalenai Vėlavičienei, Justinui Šatkauskui ir Irenai Galdikaitei.
O po visų sveikinimų bei oficialių, tačiau išties nuoširdžių kalbų prie šventinių stalų ilgai dar netilo kalbos, kurias lydėjo dainos.