Pokštininkas B. Dvarionas: „Einam pas mergų, kaimyne”

Irena VALUŽĖ, 2014-01-13
Peržiūrėta
1595
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Pokštininkas B. Dvarionas: „Einam pas mergų, kaimyne”

Baigiantis metams  buvo prisiminti du iškilūs muzikos korifėjai: kompozitoriai, vasaromis gyvenę Palangoje, kūrę, bendravę ir palikę ženklų pėdsaką muzikos istorijoje. Kalbu apie J. Bendorių ir B. Dvarioną.

Atmintis
Apie savo kaimyną B. Dvarioną ir jo šeimą esu rašiusi tada,  kada Dvarionų šeimos panteonas priglaudė  Aldonos ir Balio dukterį Aldoną Dvarionaitę. Skulptoriaus R. Midvikio suprojektuotame  paminkliniame akmenyje – šių iškilių žmonių gyvenimo kūrybinį palikimą ženklinanti atmintis. Kuo bus įprasmintas žymios pianistės, pedagogės, profesorės Aldonos Dvarionaitės amžino poilsio vieta – tada dar nežinojau. Šiandieną man į pagalbą atskubėjo, kaip ir prieš 13 metų, ilgametė Dvarionų šeimos draugė Kostancija Strikienė: „Iš to paties paminklo, su penkline žyminčioj plokštėj, tarp tėvų, pačiam vidury“, – vardijo ponia Kostancija.
Ant B. Dvariono namo sienos, (Birutės al. 6) to paties skulptoriaus R. Midvikio granitinėje steloje su iškaltu B. Dvariono bareljefu užrašyta, jog 1958-1972 m. čia gyveno ir kūrė TSRS liaudies artistas kompozitorius B. Dvarionas. Lietuvos kultūros ir vertybių registre namui suteiktas valstybės saugomo objekto statusas. Sodyba priklauso dirigentui, pianistui, pedagogui B. Dvarionui (1904-06-19 – 1972-08-23). Po B. Dvariono mirties namas priklauso jo šeimai. Šią informaciją gali sužinoti kiekvienas, sustojęs namo fasadinėje pusėje.

Kaukės
Kai Dvarionų kieme klestėjo „renesansas“, buvau dar vaikas. Šiandieną mano atmintyje pasiliko tik patys gražiausi ir tauriausi prisiminimai, kurie užsifiksavo mano atmintyje ir aš juos saugau kaip brangiausią savo vaikystės bei jaunystės prisiminimą (gyvenimas už tvoros buvo gerokai įdomesnis nei šiapus). Prabėgus virtinei metų galvoju, jog mano tėvai (tėvas – žvejys, mama – namų šeimininkė) visada tarp šių žymių žmonių gerai jautėsi. Žmonių santykiai turėjo labai gražų statusą: esi kaimynas. Kiekvienas gyvenome savo gyvenimus, netrukdydami vienas kitam, o tarpusavio santykiai buvo paprasti ir nuoširdūs. Šiandieną, žvelgdama į fasadinę Dvarionų namo pusę svarstau, kodėl taip greitai visi užmiršo kitą namo pusę. Kodėl mes bijome parodyti tikrą Balio Dvariono, legendinio Lietuvos muzikos mecenato buveinę, kurioje (lyg peiliu supjaustyta)  matosi mūsų gyvenimo realybė. Užsidėjus kaukes patogiau gyventi?

Sodas
Pamenu, vieną rudenį mūsų kiemo bernai įsisuko į Dvarionų obelis (kitame kieme –vaisiai skanesni). Matomai, neblogai obelis pakratė, kad sugebėjo dar ir medžio šaką nulaužti. Labai gerai atsimenu ponios Aldonos skundą (galėję obuoliauti į valias, bet kuo kaltas medis?). Ir kompozitorius mėgo vaikštinėti po sodą, žiūrėti į obelis (retai kokį vaisių nusiskindavo). Vėliau tame sode visiškai nuogi peteliškes vaikydamiesi lakstė Jurgio Dvariono vaikai. Šiandieną išpjautų obelų vietoje stovi „nemenkas“ namelis, aplink jį vaikšto nepažįstami žmonės, o visų kaimynų pastangos (Uogintų, Dvarionų, Gudaičių) neleisti, kad būtų suniokotas tautos paveldas nuėjo šuniui ant uodegos (ministerijose sėdi galingesni dėdės).

Lakinis rankinukas
Mano viešnagės Lietuvoje metu mano vyriausioji sesuo Laima Mikuckienė, prisiminusi Dvarionus sakė, kad šie buvę labai geri mums, vaikams. Iš sesers atsiminimų išplaukė atsitikimas, kada ji  su tėvu, genėdama rąstus Uogintų kieme,  įsikirto į koją. Mama ją įsisodino į vaikišką vežimėlį ir nuvežė į polikliniką.
„Buvo baisu. Vežimas mažas, kojos velkasi, bet viskas gerai baigėsi. Kirtį kojoj susiuvo. Sužinojusi apie nelaimę, Dvarionienė atnešė man ir padovanojo rudą lakinį rankinuką (su zuikelio sagtim), prikrautą pilną saldainių. Praėjo daugiau nei 50 metų, o, atrodo, kaip šiandien“, – braukdama ašarą kalbėjo sesuo. Pasak L. Mikuckienės, B. Dvarionas buvo didelis pokštininkas. Ji gerai atsimena, kaip pamatęs mano tėvą per tvorą šaukdavęs: „Einam pas mergų, kaimyne“.
Aplankiusi savo tėvų namų kiemą, nusijuokiau (taip juokiasi pajacai). Nei mokykloje, nei studijų metais nesimokiau A. Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ (nepatiko, nors ir dvejetus gaudavau). Dabar teks išmokti. Buvusiame menininkų Mekos gyventojų miške dygsta dar vienas „bildingas“, ir tik viena pušelė „nuplikusi likus...” Ji – pagrindinė liudininkė.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Kalbėti apie savo problemas, kai jos pradėtos spręsti arba išspręstos, yra viena, tačiau išdrįsti pripažinti sau ir tai paversti atspirties tašku – visai kas kita. 


Rugsėjo 19 d. per vykstančius Šv. Mato atlaidus Grūšlaukėje (Kretingos raj.), Šv. Jono Nepomuko bažnyčioje atidaryta fotografijų paroda „Antano Mončio (1921–1993) Kryžiaus kelio stotys. Laonas“. Anksčiau eksponuota Palangos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, o dabar lankanti skulptoriaus ir jo tėvų amžinojo poilsio vietą, ši paroda – padėka gimtajai žemei, jos žmmonėms...


Vyriausybė nusprendė pratęsti karantiną iki gegužės pabaigos. Natūralu, kad jis psichologiškai veikia žmones: kol vieni dalijasi gerumu, dalyvauja labdaros akcijose, skiria daugiau dėmesio beglobiams gyvūnams, kiti piktinasi ribojimais ir draudimais ir net ieško psichologų ar psichiatrų pagalbos. „Palangos tiltas“ domėjosi, kaip karantinas ir saviizoliacija veikia...


Balandžio 2 d, antrąją Šv. Velykų dieną, Palangos miesto gyventojai ir svečiai buvo kviečiami dalyvauti kasmetiniame žygyje „Gintaro kelias“ ir akcijoje „Riedam“ bei pasirinktu būdu įveikti maršrutą Palanga – Šventoji. Šis renginys skirtas paminėti 1921 m. kovo 30 d. Palangos krašto prijungimą prie Lietuvos. Kasmet žygyje...


2016-04-06 Palangos senoji gimnazija atvėrė duris būsimiesiems gimnazistams – Palangos pradinės mokyklos mokiniams. Neišgąsdino mažųjų nei pavasarinis lietus, nei pirmas susitikimas su vyresniais draugais. Visi susirinkome įžiebti mažytes olimpinės ugnelės kiekvienoje širdelėje.


Kuo viliosime privačius investuotojus?

Alvydas ZIABKUS “Lietuvos ryto” apžvalgininkas, 2014 01 23 | Rubrika: PT redaktoriaus skiltis

Lietuvoje vyksta įtemptos lenktynės dėl investuotojų dėmesio. Mūsų šalis ir taip negali pasigirti užsienio investicijų gausa. Jei ir atsiranda rimta kompanija, pasiryžusi savo milijonus įkišti į kokį nors apčiuopiamą pelną žadantį objektą Lietuvoje, prie jos rikiuojasi eilė savivaldybių, siūlančių savo teritorijas.


Baigiantis metams  buvo prisiminti du iškilūs muzikos korifėjai: kompozitoriai, vasaromis gyvenę Palangoje, kūrę, bendravę ir palikę ženklų pėdsaką muzikos istorijoje. Kalbu apie J. Bendorių ir B. Dvarioną.


Vyresnio amžiaus žmonės, kalbėdami apie vaikystę mėgsta kartoti: „Per dienas laksčiau laukais, namuose manęs nematydavo“, arba „Troškau pažinti ir užuosti pasaulį, knygas skaičiau“. Juk vaikystė – pats nuostabiausias amžiaus tarpsnis. Tačiau naujos technologijos gerokai sumažino vaikų fizinio aktyvumo stoką, laisvalaikį jie praleidžia tūnodami prie...


Dangaus sutvėrimų paroda

„Palangos tilto“ informacija, 2009 05 20 | Rubrika: Miestas

Praėjusį šeštadienį Palangos restorano-kavinės-baro „DeCuba“ sode įvyko antroji tarptautinė dekoratyvinių balandžių paroda, kurią surengė Klaipėdos aukštaskraidžių balandžių augintojų klubo prezidentas palangiškis Reinoldas Liaudanskas.


Nijolės Mačiulaitienės jubiliejui

Palangos m. savivaldybės informacija, 2009 02 14 | Rubrika: Miestas

Mes atsparios likimui. Ir einam tik širdies teklausydamos balso – Per grumstus ir per gruodą – be skundo, o kartais – ir į ugnį, Užmerkę akis... Ir svarstom, ar laimė neaplenkė mūsų slenksčio, Ar ji nesumaišė daugiaaukščių vienodų namų... Ir gyvenimą priimam visą – nuo saulėto birželio ligi graudžiai Boluojančio gruodžio, su žiedais ir žaizdom, ir viską nuplaunančiu Kovo lietum... Mes...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius