Po Londono ir Indijos – diriguoti kultūrai Šventojoje

Šventojiškė kultūros renginių organizatorė Monika Jarulytė kultūroje „sukasi“ dar palyginti neseniai. Prieš tai mergina aplankė ne vieną pasaulio šalį, sukaupė patirties savanoriaujant, rašė kultūros temomis. „Šventojoje dar trūksta organizatorių, aktyvių žmonių, beveik nėra šiuolaikinio meno. Palangos renginiai turi tradicijas, o Šventojoje jas tik kuriame. Norėtųsi, kad jaunimas kažką Šventojoje darytų. Čia yra jaunų žmonių, norisi juos pritraukti“, – sakė renginių organizatorė.

Studijavo menotyrą
Pasakodama apie save pašnekovė prisipažino, jog nemažą įtaką jos gyvenimo pasirinkimams padarė sutikti pedagogai. „Mokiausi gimnazijoje. Man įtaką padarė lietuvių kalbos mokytoja, taip pat istorijos mokytojas – jie pakreipė mane į humanitarinę pusę“, – sakė pašnekovė. Dar būdama moksleivė M. Jarulytė su drauge lankydavosi įvairiuose meniniuose renginiuose. „Visada eidavau, jei sužinodavau, kad paroda atidaroma, su drauge A. Mamontovo koncerte buvome. Nebuvau aktyvi organizatorė, bet intensyviai domėjausi kultūra“, – kalbėjo renginių organizatorė.
Pasak pašnekovės, baigus mokyklą, pasirinkti tolesnę kryptį nebuvo paprasta. „Įstojau į menotyrą Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Tiksliai net nežinojau, kokia tai specialybė, bet, manau, pabandysiu. Nenusivyliau“, – kalbėjo M. Jarulytė, atskleidusi, jog studijuojant žavėjo ją supantys įdomūs studentai: atsidavę kultūrai, turintys įdomių idėjų. Didelį įspūdį padarė ir tai, kaip dėstytojai elgėsi su savo ugdytiniais – kaip su sau lygiais.
Studijų metais, pasak pašnekovės, ji pradėjusi savanoriauti renginiuose. „Savanoriaudama keletui savaičių buvau išvykusi į Prancūziją“, – sakė M. Jarulyė. Tačiau mergina neapsiribojo vien šia veikla – būdama trečiame studijų kurse, ji pradėjo rašyti straipsnius apie kultūrinius renginius. Jos rašinius publikavo „Literatūra ir menas“ bei kiti kultūriniai laikraščiai.

Lankėsi Indijoje
Panorusi pažinti pasaulį, pasimokyti gyvenimo ne tik iš knygų, M. Jarulytė patraukė į Londoną. „Tai – vienas iš kultūros centrų Europoje, čia daug įdomių žmonių. Daug pamačiau ir pinigų užsidirbau. Londone dirbau paprastus darbus – tokius kaip padavėja, ir savanoriavau renginiuose. Šiaip labai įdomus miestas, ten kasdien, galima sakyti, festivaliai“, – susižavėjimo didmiesčiu neslėpė pašnekovė.
Jaunos merginos kelionės neapsiribojo vien Londonu – jos tęsėsi ir egzotiškoje Indijoje. „Pirmiausia į akis čia krito skurdas, nešvara, labai daug šiukšlių, didelis užterštumas. Indijoje gali sutikti įvairių religijų atstovų, vyrauja tokia azijietiška multikultūra. Europoje viskas labai struktūrizuota, labai tvarkinga, o Indijoje viskas kitaip – čia ir gatvėje prie tavęs prieina, kalbina, kažką tau siūlo. Būdama toje šalyje sulaukiau labai daug dėmesio. Visų pirma, kadangi esi baltaodė, jau prie tavęs prieina šeimos, prašo kartu nusifotografuoti, o kokie apgavikai siekia tau ką nors parduoti dešimteriopa kaina, apgauti. Ten nuolat vaikštai su žemėlapiu – nežinai, kur tave gatvė nuves. Būdami Indijoje gyvenome šeimose, teko net pas musulmonus apsistoti. Tai mums buvo egzotika – jau penktą valandą ryto kalba maldas, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė, jog neteko susidurti su tariamu musulmonų žiaurumu. – Čia pas mus toks susidaręs stereotipas, kad musulmonai žiaurūs, niekas ten mūsų neskriaudė“.
Viešėdama egzotiškojoje Indijoje, M. Jarulytė išmoko kitaip vertinti supantį pasaulį. „Indijoje išmokau būti atviresnė, pasitikėti kitais, supratau, kad nėra blogų žmonių – jei esi dėmesingas, viskas bus gerai“, – tikino pašnekovė.

Įsidarbino renginių organizatore
Dar prieš kelionę į Indiją pašnekovė buvo nusiuntusi savo gyvenimo aprašymą į Palangos kultūros centrą, kuris tuo metu kaip tik ieškojo kultūros darbuotojo. Grįžusi į Palangą M. Jarulytė nedelsė ir paskambino sužinoti, ar ją priėmė į darbą. „Ten buvo tokie reikalavimai: jaunas žmogus, iš Šventosios, atitinkamas išsilavinimas. Sužinojau, kad mane priėmė, nors ir neturėjau daug patirties“, – prisiminė pašnekovė.
Jauna specialistė prisipažino organizuodama renginius iki šiol jaučianti įtampą. „Aš dar neseniai dirbu – pernai per Jonines pradėjau. Tada buvau Nerijaus Stasiulio pagalbininkė. Jis man pasakė, kad kitais metais viską turėsiu padaryti pati. Aišku, dirbant tokį darbą visko būna – kad ir oro neužsakysi, bet lyg ir neblogai kol kas sekasi. Aš visad esu už tai, kad būtų pasiskirstymas darbais – stengiuosi visiems viską surašyti“, – sakė renginių organizatorė.
Pasak M. Jarulytės, šiais metais organizuojant Šventojoje Joninių šventę, siekta, kad ją savo dalyvavimu papuoštų kokia nors žvaigždė. „Joninės Šventojoje – etnografinės, o šiaip labiau pramoginės, estradinės. Šiais metais pakvietėme „Rondo“. Taip pat kermošius organizuotas. Šiam darėme atranką, kad nebūtų viskas iš plastmasės, kad vyrautų amatai, tautodailė, bet labai griežtai nėra“, – sakė pašnekovė.

Sunkiausia – sudominti
Pasiteiravus, kokius renginius organizuoti sunkiausia, M. Jarulytė sakė, jog tai priklauso ir nuo vietovės, kurioje renginys vyksta. „Šventojoje sunkiausia su žmonėmis – pritraukti, kad jie ateitų į renginį. Didžiuosiuose miestuose kritinė masė renginiuose yra studentai, kuriuos lengviau privilioti. O Šventojoje daugiau vyresni žmonės, šeimos. Kadangi pati esu jaunas žmogus, man sunkiau suprasti jų poreikius. Reikia juos labai sudominti, kad tokie žmonės surastų tą valandą laiko, jog ateitų į renginį“, – pripažino organizatorė.
Kitas sunkus dalykas, pasak M. Jarulytės – renginių gausa. „Anksčiau aš organizuodavau renginius iš malonumo, idėjos, o dabar, kai reikia organizuoti jų daug, tai daryti tampa sunku. Aš dar ir Palangoje organizuoju, tai nemažai jų susidaro. Palangoje renginiai turi tradicijas, o Šventojoje jas tik kuriame iš naujo. Palanga turi seniau toje srityje dirbusių žmonių, o Šventoji tokių neturi. Norėtųsi, kad jaunimas kažką Šventojoje darytų. Čia yra jaunų žmonių, norisi juos pritraukti. Palangoje yra žmonių, kuriančių renginį iš idėjos, – kalbėjo pašnekovė. – Iš vienos pusės, renginių įvairovė teikia daugiau patirties, susipažįsti su daugiau žmonių, bendraminčių, kurie nori kartu kažką padaryti. Iš kitos pusės – pavargsti protiškai, jautiesi išsisunkęs. Man tai dar negalioja, bet kitą dieną po renginio norisi atsijungti. Šiaip aš dar tik įsivažiuoju. Grįžta žmonės iš užsienio, jie turi užsienio lygio idėjų, kurias irgi nori realizuoti. Stengiamės padėti įvairioms iniciatyvoms – savotiškas kultūros centro moto: jie niekad nepasako ne – daugiau ar mažiau padeda“.
Kalbėdama apie Šventąją pašnekovė tikino pasigendanti bendruomenės iniciatyvumo. „Šventajai trūksta tų iniciatyvų, einančių iš visuomenės. Kadangi bendruomenė čia nedidelė, tai ir iniciatyvų nedaug. Didmiesčiuose yra daugiau organizacijų, rengiančių renginius. Tai jau galima jausti ir Palangoje, o Šventojoje to dar trūksta, kaip ir organizatorių, aktyvių žmonių, šiuolaikinio meno, kurio beveik nėra, tik Palangoje keletas projektų. Aš pasigendu šiuolaikinio meno – ar tai būtų garso, ar šiuolaikinio šokio menas“, – sakė M. Jarulytė.

Kuria filmą
Paprašyta pasidalinti Šventosios vizija, renginių organizatorė sakė: „Norisi ir didesnių renginių, pritraukti šiuolaikinio meno. Šiuo metu kuriame filmą apie Šventąją. Jo galima tikėtis šių metų pabaigoje. Filmas bus apie Šventosios kuršius. Finansuoja savivaldybė, bet, kadangi finansavimas nėra didelis, tad padeda savanoriai. Pagrindinius dalykus atlieka profesionalai, bet antraeilius daro savanoriai. Toks filmas supažindins su Lietuvos paveldu, Šventąja – norisi kuo daugiau tokių projektų, kurie būtų ne tik vietiniai“, – kalbėjo M. Jarulytė.
Pasidomėjus, iš kur semiasi tokiam filmui sukurti reikalingų žinių, pašnekovė tikino jų ieškanti įvairiuose šaltiniuose. „Mikelis Balčius labai daug padėjo kuriant filmą. O šiaip – kaip ir studijų laikais, atlieki tyrimą: skaitai, darai išvadas. Nėra, kad man tokie darbai labai patiktų, tačiau reikia ir darai“, – prisipažino M. Jarulytė. Pasiteiravus, ar negaila projektui skirto laiko, pašnekovė sakė: „Nuo temos labai priklauso – jei ši įdomi, negaila nei laiko, nei jėgų. Ši tema pakankamai įdomi – ir pati sužinau kažką naujo, savotiškai praturtėju“.
Renginių organizatorė prisipažino, jog sunkiausia jai yra organizuoti didelius renginius. „Kuo daugiau etapų, režisūros, tuo daugiau žmonių reikia suvaldyti. Negaliu sakyti, kad man nepatinka, bet tai yra sudėtinga. Man pačiai labiau komerciniai renginiai patinka – kai žinai, kad atėjo žmonės, kuriems įdomu, būna bendraminčių. Masiniai renginiai labiau vargina, bet juos organizuoti irgi įdomu – tokie renginiai yra savotiška jungtis, leidžianti pabūti visiems kartu – tai irgi reikalinga“, – kalbėjo pašnekovė.
Vienas iš M. Jarulytės laisvalaikio pomėgių – joga ir meditacija. „Bendraminčiai pasiūlė pasidomėti. Didžiuosiuose miestuose apie tai yra daug informacijos. Pamačiau, kad kiti tuo domisi, pati pabandžiau ir pamačiau, kad tai labai padeda, veikia“, – sakė pašnekovė. Pasiteiravus, kaip konkrečiai joga veikia, M. Jarulytė tikino, jog ši praktika padeda atsipalaiduoti, nusiraminti, įveikti krizes. „Nuramina dvasiškai, nes daug įtampos ir darbe, ir gyvenime. Visada yra tų emocinių krizių. Kaip vienas budistas vienuolis pasakė, liūdėti tiesiog neišmintinga, geriau būti pozityviam, tada būni kūrybiškesnis, nekenki kitiems žmonėms – esi labiau kūrėjas, o ne griovėjas“, – sakė renginių organizatorė.

Trumpai
Gimė Šventojoje.
Zodiako ženklas – Jautis.
Hobis: „Kai turiu laiko, tapau, užsiimu joga, meditacija, keliauju – bet čia turiu galvoje ilgalaikes keliones“.
Šūkis, kuriuo gyvenime vadovaujasi: „Stengiuosi viską daryti nuoširdžiai ir atvirai“.
Apie Palangą: „Palanga man reiškia pirmiausia jūrą, gerą nuotaiką, asocijuojasi su vasara, viskuo, kas malonu, gražu, pozityvu. Taip pat su spalvomis – tai spalvingas miestas, aišku, negalvojant apie žiemą. Žiemą spalvų sumažėja“.