Pirmajam Palangos valstybinės viešosios bibliotekos vedėjui Butkų Juzei – 120 metų

Butkų Juzė – poetas, dramaturgas, pedagogas, žurnalistas, bibliotekininkas. Tikroji pavardė – Juozas Butkus. Šiemet minime 120-ąsias poeto gimimo metines.
Juozas Butkus (Butkų Juzė) gimė 1893 m. liepos 21 d. Pažvelsio kaime (Kulių valsčiuje, Telšių apskrityje), neturtingų valstiečių šeimoje. Penkiolikos metų sulaukęs, per Palangą pajūriu išvyko į Liepoją, mokėsi batsiuvio amato. Grįžęs į tėviškę, per metus baigė Gargždų pradžios mokyklą. Vėl nuvažiavęs Liepojon dirbo batsiuviu, tuo pat metu savarankiškai mokėsi, įsijungė į artistų būrelio veiklą, parašė pirmus eilėraščius. 1911 m. jis įstojo į Telšių gimnazijos 5-ąją klasę, įsitraukė į visuomeninę veiklą: buvo „aušrininkų“ būrelio narys, mokykloje ruošė lietuviškus vaidinimus, leido moksleivių laikraštėlius. Besimokydamas sunkiai susirgo –  paralyžius pakenkė kojoms ir kalbos organams. Pirmojo pasaulinio karo metu Voroneže jis lankė lietuvių gimnaziją, 1917 m. įstojo į Maskvos universiteto istorijos-filologijos fakultetą. 1918 m. grįžo į Lietuvą, vėl įsitraukė į visuomeninį darbą. Už šią veiklą 1918 m. vokiečių valdžia jį areštavo ir uždarė Kauno kalėjime.
1919-1921 m. J. Butkus išvyko į Vokietiją, mokėsi Berlyno universitete. 1922 m. įstojo į Jenos (Vokietija) universitetą, kurį baigė 1924 m. Čia jis studijavo humanitarinių mokslų fakultete ir gavo filosofijos daktaro laipsnį. J. Butkus  daug keliavo po Austriją, Italiją, Skandinaviją.
Grįžęs į Lietuvą kurį laiką dėstė Palangos mokytojų kursuose, skaitė lietuvių literatūros ir tautosakos paskaitas. Butkų Juzė buvo vienas iš Palangos mokyklos organizatorių ir pirmųjų mokytojų. 1924 m. jis mokytojavo Palangoje, Klaipėdoje, dirbo „Klaipėdos žinių“ redakcijoje. Vėliau išvyko į Ameriką, gyveno Niujorke, Čikagoje, dirbo alaus darykloje darbininku, vertėsi žurnalistika. 1926 m. grįžo į Lietuvą, mokytojavo. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo dėl prokomunistinių pažiūrų buvo suimtas ir apie dvejus metus kalėjo Varnių koncentracijos stovykloje. Negalėdamas gauti darbo mokyklose, ėmė ūkininkauti, tačiau skolos privertė ieškoti kito darbo. 1927 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Ukmergės lenkų gimnazijoje, 1931 m. kartu su kitais redagavo laikraštį „Darbininkų balsas“, bendradarbiavo kituose laikraščiuose. Jis suorganizavo literatų-artistų grupę, važinėjo po Žemaitiją, pats režisavo, vaidino.
Nuo 1937 m. balandžio 1 d. iki 1940 m. rugsėjo 21 d. Butkų Juzė buvo Palangos  valstybinės viešosios bibliotekos vedėjas. Apie Butkų Juzės veiklą Palangos bibliotekoje išlikę mažai žinių. Jis neapsiribojo vien darbu bibliotekos patalpose –  kūrė, paruošė spaudai eilėraščių rinkinį „Vyrai ir mergos“, eilėraščių rinkinį vaikams „Baltijos žirgeliai“ ir apysakų bei padavimų rinkinį „Ką šneka Baltijos bangos“, ruošė spaudai dramą apie žvejų gyvenimą. Bibliotekos vedėjas siekė pakelti kultūros lygį Palangoje – rengė spektaklius, literatūros vakarus. Butkų Juzė Palangoje pastatė savo dramos kūrinius „Vargūna“, „Pensininkas Melchijoras Plutelė Palangoje“. Nemaža jo kūrinių skirta Palangai. Kurorte Butkų Juzė buvo įkūręs knygynėlį. Apie jo organizuotą žemaičių rašytojų vakarą pasakoja to meto spauda. 1939 m. Kurhauzo salėje vyko literatūros vakaras, į kurį buvo pakviesti rašytojai F. Neveravičius, G. Tulauskaitė, S. Anglickis, S. Santvaras, P. Orintaitė, P. Genys. Vakare dalyvavo ir tuo metu Palangoje atostogavę rašytojai. Žemaitiškai savo eilėraščius skaitė Butkų Juzė, S. Anglickis, P. Genys, kuriuos publika labai šiltai sutiko.
1940-1941 m. Butkų Juzė dirbo mokytoju Prienų gimnazijoje. 1943 m. poetas apsigyveno Telšiuose, dirbo Telšių dramos teatro direktoriumi. 1945 m. pavasarį žemaičių „Alkos“ muziejaus vedėjas P. Genys buvo atleistas iš pareigų, vietoj jo muziejaus direktoriumi paskirtas Butkų Juzė. Tuo pat metu jis dėstė Klaipėdos mokytojų institute ir Telšiuose vaikus mokė vokiečių kalbos.
Poetas buvo Lietuvių rašytojų draugijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos (1930) narys, leido ir redagavo rankraštinį laikraštėlį „Upelis“, laikraštį „Savaitė“. Nuo 1911 m. jis bendradarbiavo spaudoje: „Aušrinėje“, „Dienovidyje“, „Jaunime“, „Keturiuose vėjuose“, „Klaipėdos žiniose“, „Kultūroje“, „Laisvėje“, „Lietuvos žiniose“, „Trečiame fronte“, „Vilnyje“, „Žemaityje“. Po publikacijomis pasirašinėjo Butkų Juzės ir  kitokiais slapyvardžiais.
Per visą savo gyvenimą Butkų Juzė neturėjo nuolatinio darbo ir gyvenamosios vietos. Jo darbų skalė ir geografinė gyvenamoji erdvė labai plati. Mokėjo vokiečių, rusų kalbas, išvertė keletą J. V. Gėtės, L. Tolstojaus kūrinių. Buvo žemaitis, mokėjo žemaitiškai ir tuo didžiavosi. Yra parašęs žemaitiškų kūrinėlių. Butkų Juzė buvo eruditas, bet paprastas, nuoširdus, žemaitiško būdo. Apie save sakydavo: „Aš esu paprastas kaimo dainius“. Gyvenimas  nelepino, bet jis sugebėjo išlikti optimistas, nepriklausomas, šmaikštus, linksmas.
Išleisti Butkų Juzės poezijos rinkiniai „Žemės liepsna“ (1920), „Verkiančios rožės“ (1921), „Paparčio žiedas“ (1923), „Darbas ir prakaitas“ (1928). Jis parašė apybraižų, feljetonų, mėgėjų scenai skirtų vaizdelių: „Užsipelnė diplomą“ (1916), „Palaidūnas“ (1925), inscenizuotą pasaką „Audronė“ (1927-1928 „Kultūroje“) ir kt. Jo kūriniai išleisti užsienyje, nes nepriklausomoje Lietuvoje jo kūryba nebuvo leidžiama. Poetui mirus, išleista: „Eilėraščiai“ (1953), „Raštai“ (1954), „Rinktinė“ (1962). Dalis kūrybos neskelbta.
1947 m. balandžio 22 d. Klaipėdoje poetas netikėtai mirė, palaidotas Telšiuose.